„Eurovizija“ yra dviejų dienų „Erasmus“ vakarėlis, tik europinio masto. Jis nieko nepasako apie Europos muzikos situaciją, priešingai: suteikia mažoms šalims iliuziją, kad jų kūryba vienai nakčiai gali būti svarbesnė už Jungtinės Karalystės ar Švedijos – šalių užimančių atitinkamai antrą ir trečią vietas pagal muzikos eksportą pasaulyje ir esančių tikrosiomis Europos muzikos lyderėmis.
Dėl to prieš porą metų džiaugiausi, kad „Eurovizijos“ aukso amžius Lietuvoje baigėsi. Žmonės nustojo konkursą taip sureikšminti. Tada buvo paskelbta, kad Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovaus Andrius Pojavis. Sureaguota maloniai ramiai: dainininko nežinojo tada, nebepamena ir dabar, bet niekam po jo pasirodymo nesinorėjo išsižadėti pilietybės. Buvo tik nesmagu dėl tų dainos žodžių apie batus, pavadintus „meile“ ir „skausmu“ – kaip jis taip sugebėjo parašyti? Ir kaip niekas iš mūsų, įskaitant mane patį, nesusiprato, kad gal visgi tą vietą reikėtų pakeisti?
„Joks“ praėjusių metų Vilijos pasirodymas (ką iš jo pamenate be „x-men'iško“ kostiumo ir šokėjo aplink?) Lietuvos domėjimąsi „Eurovizija“ laidojo toliau. Nepadėjo ir tai, kad tąmet konkursą laimėjo – apsaugok Viešpatie – moteris su barzda. Daugeliui vietos žiūrovų to buvo per daug. „Eurovizija“, lig tol tokia artima, po Conchitos pergalės juos išdavė. Atsiriboti nuo konkurso tai daliai žiūrovų reiškė stovėjimą už „tradicines Europos vertybes“, nors pačios tradiciškiausios vertybės, ant kurių Europa pastatyta, būtent ir yra įvairovė, demokratija, tolerancija – tai ką „Eurovizija“ visada įkūnydavo, o Conchita perkėlė į naują lygmenį.
Atrodytų, pagaliau: „Eurovizija“ mūsų galvose buvo nukarūnuota, ją pakeitė dėmesys kitų žanrų muzikai. Jaunos šalies grupės „Euroviziją“ pastaraisiais metais mato kaip pokštą, nors seniau jų vyresni broliai rimtai svarstydavo ten dalyvauti. Kai kurios būtent ten ir išgarsėjo, pavyzdžiui „Gravel“ ar „Saulės kliošas“. Tuo pat metu prasidėjo Lietuvos atlikėjų koncertai arenose, sumažėjo „fonograminių“ pasirodymų, praktiškai dingo 90-ųjų lietuviškas popsas (laikykime špygas, kad „B'Avarijos“ atsikūrimas būtų tik vienam kartui), Vilniuje koncertavo Peteris Gabrielis, o Kaune – Ericas Claptonas.
Dėl to matyti 50 pilkų šiųmetės Lietuvos „Eurovizijos“ atspalvių tarsi turėtų būti piktdžiugiškai malonu – pagaliau šis šou yra deramoje vietoje. Tačiau palikti jį būti ramiai numarintam irgi nesinori – kaipgi kitaip mes sužinosime, kad egzistuoja grupė „Rollikai“?
Šiųmetė atranka pradėta rodyti prieš dvi savaites. Kas su ja ne taip?
Visų pirma – formatas. Užuot, kaip anksčiau, dalyviams ėjus į atranką turint savo dainas, dabar, jau antri metai, dainos ir atlikėjai renkami atskirai. Maža to, nė vienoje iš pirmųjų dviejų atrankos transliacijų „eurovizinės“ dainos nebuvo pristatytos – dalyviai dainavo tik koverius.
„O jeigu aš turėčiau puikią dainą „Eurovizijai“, ar man irgi reikėtų prieš tai atlikti lietuvišką šliagerį (na, o dabar parodyk Mamontovai, kaip dainuoji) ir išklausyti patarimus iš žmonių, kuriems pats galėčiau patarti?“, – feisbuke po pirmosios atrankos taikliai klausė Andrius Mamontovas, muzikantas, kuris „Euroviziją“ yra pavadinęs „nacionaline mūsų tragedija“. Beje, pats, kartu su specialiai konkursui suburta grupe „LT United“ joje užėmęs aukščiausiąją – šeštą vietą iš visų Lietuvos atstovų.
Ankstesnis atrankų formatas būdavo įdomus tuo, kad žiūrovai pamatydavo daugybę vietos muzikantų, apie kurių egzistavimą kitaip tiesiog nežinotų. Taip, didelė dalis jų į „Euroviziją“ eidavo ne laimėti, o gauti nacionalinės televizijos eterį, kurio kitu būdu gauti negalėdavo. Atranka būdavo linksma, kartais graudi, bet demokratiška. Tie patys „LT United“ turėjo ją praeiti. „Eurovizijos“ atrankos būdavo daugiau nei tiesiog Lietuvos atstovo paieška konkursui. Tai būdavo didelę dalį lietuviškos scenos parodanti laida, muzikinis TV šou, kurio trūko.
Tai nebuvo gera vieta pristatyti kūrybą – muzikantai ten grodavo pagal fonogramą, daugelis padorių grupių tiesiog neidavo, nes „Eurovizija“ yra ne jiems. Tačiau tai buvo muzikantų langas į eterį. Pakeisdama formatą LRT šį langą uždarė, bet alternatyvos nepasiūlė – kad ir ko nors panašaus į prieš dešimtmetį taip pat daug šalies grupių parodžiusį „Lietuvos dainų dešimtuką“.
Dabartinis formatas reiškia, kad vietoje vis naujų veidų, kiekvieną savaitę matysime tuos pačius, tik atliekančius skirtingas dainas. Jeigu pernai pradžioje dalyvių buvo 20, šiemet jų – tik 12. Kaip 12-ukas buvo išrinktas, kiek ir kokių dalyvių buvo, kas ir pagal ką juos vertino – informacijos rasti nepavyko. Visada buvusi atvira „Eurovizijos“ atranka šiemet tapo uždaru klubu.
Klubu, į kurio dalyvius kiekvieną šeštadienį žiūrėti bus vis mažiau įdomu. Įsijungus pirmąją atranką apėmė déjà vu: net penkis iš 12-os atlikėjų jau matėme pernai – arba kaip solistus, arba su grupe (Liepa Mondeikaitė su „Pop Ladies“). Bent du iš jų – vakar iškritę „Rollikai“ ir dėl pralaimetų lažybų atrankoje dalyvaujanti „Wilma La“ čia tik dėl nuotykių. Vargu ar realius šansus laimėti turi ir Reda Striškaitė su Jurgiu Bruzga – tiek vertinant žiūrovų palaikymą, tiek pačius pasirodymus. Šiemet intrigos gali įnešti tik du jaunos kartos naujokai Milita Daikerytė ir Tadas Juodsnukis. Į atranką taip pat sugrįžo Edgaras Lubys – ex „Amberlife“. Ir viskas.
Gerai, kad Lietuvoje nebemanoma, kad „Eurovizija“ yra stipriausių šalies atlikėjų varžymosi vieta. Susiformavo naujas „Eurovizijos atlikėjų“ blokas su tokiais dainininkais kaip Monika Linkytė, Vaidas Baumila ar Mia. Jų motyvacija rimta, jie nori laimėti ir tai yra tvarkoje. Bėda ta, kad jie kaskart yra vis tokie patys. Du mėnesius kiekvieną šeštadienį žiūrėti į Vaidą „darant Vaidą“ t. y. dainuojant baladę žvelgiant į tolį pabos ir jo gerbėjams.
Net vedėjų pora šiemet ta pati. Prisiminkime praėjusių metų „Eurovizijos“ finalo transliaciją iš Kopenhagos ir jo vedėjus. Jie buvo saviironiški, juokingi ir šilti. Tokie, kokie Lietuvos „Eurovizijos“ vedėjai Arūnas Valinskas ir Simona Nainė nėra. Gebėti pajuokauti – viena esminių gero vedėjo savybių. Lietuvos „Eurovizijos“ vedėjai 4-iais iš 5-ių atvejų juokauja vienu būdu – per seną gerą seksizmą.
Atrodo, kad vienintelis dalykas, ką jie gali pasakyti apie atlikėją – atkreipti dėmesį į jos ar jo išvaizdą. „Vaizdas nuostabus“, „Pajūryje gyvena labai gražios moterys“, „Įspūdingų formų, tiesiog ledinė“ – tai citatos iš šio šeštadienio laidos, vedėjams bandant pristatyti moteris atlikėjas. Lygiai tas pats tenka ir vyrams – kalbant apie Vaido pasirodymus būtinai bus išskirtas jo grožis. Kas rašo šiems žmonėms eilutes? Ar jis ar ji atkeliavo laiku iš 1410-ųjų? Perduokit, kad viskas tvarkoje, Žalgirio mūšyje Lietuva nugalėjo.
Viliuos, kad kol tokie žmonės užima vedėjų roles, Lietuva „Eurovizijoje“ pirmosios vietos neužims – nes tada jiems reikės rašyti anglišką scenarijų ir bandyti pajuokauti tarptautinei auditorijai. Praėjusiais metais Valinskas „Eurovizijos“ atrankos eteryje parodijavo pinigus skaičiuojantį žydą, vėliau arabų šeichą, galiausiai pridūrė, kad „estai laimėjo „Euroviziją“, nes turėjo juodaodį“ – nes juk tai humoras, kodėl jūs nesijuokiate! Ne, prašau, nelaimėkim.
Gal bent jau „Eurovizijos“ atrankos komisija turi ką įdomaus pasakyti? Taip, jeigu dalyvių žeminimas yra lygu „įdomu“. Pavyzdžiui, Linas Adomaitis – prieš dešimt metų jis, kartu su dainininke Simona dalyvavo kaip Lietuvos atstovas su daina „What's Happened to Your Love“, užėmė 6-ą vietą nuo galo, į finalą nepateko. Bet tai jam ne kliūtis eteryje tardyti vieną iš dalyvių ir klausti kokią muzikinę patirtį ji turi, taip pat ar ji mano, kad pasirinkta daina yra iš jos repertuaro. Kad ir koks silpnas pasirodymas būtų buvęs – tu tiesiog neturi moralinės teisės remti kito atlikėjo prie sienos, kai pats tame pačiame konkurse, kurio dalyvius vertini, likai uodegoje.
Įsimintina nebent tai, kad komisija bene sutartinai teigiamai vertina Moniką Linkytę, Lietuvos muzikos vadybininko ir lietuviškosios „Eurovizijos“ dalyvių prodiuserio Martyno Tylos globotinę. L. Adomaitis taip pat dirba su šiuo vadybininku. Duodamas komplimentus jai L. Adomaitis išdidžiai paminėjo, kad M. Linkytė yra gavusi Alos Pugačiovos premiją – „ne veltui“.
Premiją, laimėtą konkurse Jūrmaloje „Novaja Volna“, kuriame tarp komisijos narių taip pat buvo Filipas Kirkorovas. „Eurovizija“, švelniai tariant, nėra aukšto muzikinio lygio konkursas. Bet jis nėra tiek po žeme, kad būtų ten, kur Kirkorovas ir Pugačiova. Įvardyti šių atlikėjų simpatijas kaip pliusą reiškia nesuprasti, atrankoje į kokį konkursą esi ir toliau užrakinti save laukiniuose muzikos rytuose.
„Eurovizija“ yra smulkmena. Įvykiai Paryžiuje yra rimta. Krymo okupacija yra rimta. Jaunų europiečių noras prisijungti prie ISIS yra rimta. Tačiau kai aplink tiek padėčių be lengvų išeičių, norisi nors trumpam užsimiršti ir pagyventi iliuzijoje, kad viskas tvarkoje, o rytojus bus ramus. „Eurovizija“ tokį jausmą kasmet suteikdavo – tiek per nacionalines atrankas, tiek per pagrindinį finalą.
Kalbėdami apie „Euroviziją“ žmonės mėgsta kalbėti intelektualiai – sako, kad pasigedo „gerų dainų“, kad neišgirdo „įdomaus balso“. Bet giliai širdy žino, kad ne dėl to jie šį šou įsijungia. Iš „Eurovizijos“ jie nesitiki gero skonio, išskirtinio talento, nesitiki netgi geros muzikos – yra per daug kitų vietų, kur jos galima surasti. Žiūrovai nori tik vieno: kad nebūtų nuobodu.
Lietuvos „Eurovizijos“ atranka šiemet negali pasiūlyti net to. Nebent matyti šou vedėją sušunkančią „Ar jums patinka Bijuonsei? AR JUMS PATINKA BIJUONSEI???“, tada išgirsti Beyonce dainos koverį ir suprasti, kaip toli nuo viso to yra tikroji Beyonce jums savotiškai smagu.