Kad suprastume situacijos tragizmą, prisiminkime, kiek daug Marijui pavyko pasiekti. Joks šiuolaikinės muzikos kūrėjas iš Lietuvos niekada nebuvo gavęs tokio pasaulinio pripažinimo, kokį gavo jis, kurdamas pseudonimu „Ten Walls“.
Marijaus house muzikos kompozicija „Walking With Elephants“ pirmą kartą lietuviškos muzikos istorijoje pakilo iki Jungtinės Karalystės populiariausių dainų dešimtuko, su kuo jį sveikino pati prezidentė. Jis koncertavo tokiose pasaulio muzikos sostinėse kaip Niujorkas, Detroitas, Berlynas, Londonas, Paryžius. Grojo Ibizoje, koncertą filmuojant pagrindinei britų radijo stočiai „BBC Radio 1“. Marijus buvo pirmasis lietuvis, atsidūręs ant kultinio elektroninės muzikos žurnalo „DJ Mag“ viršelio.
Tai yra it Kolumbui atrasti Ameriką. Naujas, neregėtas pasaulis, į kurį joks Lietuvos muzikos kūrėjas nebuvo patekęs.
Šie pasiekimai buvo daugiau negu asmeninė Marijaus pergalė. Kaip Meilutytės medaliais džiaugėsi visa Lietuva, taip ir „Ten Walls“ sėkmė tapo visos šalies muzikos sėkme. Dešimtims jaunų Lietuvos elektroninės muzikos prodiuserių Marijus buvo tapęs inspiracija, parodančia, kad įmanoma: jei kuri stiprią muziką, ji gali atidaryti duris į didžiausias scenas. Net jei užaugai Kaune ir ilgą laiką rašei dainas SEL'ui.
Tačiau, perfrazuojant folklorą, gali išvežti vaikiną iš Kauno, bet ne Kauną iš vaikino. Nerišlios, mokyklišku žargonu asmeniniame feisbuko profilyje surašytos Marijaus mintys, kuriose homoseksualumas lyginamas su pedofilija, nostalgiškai prisimenami „geri 90-ieji“, kai su, muzikanto žodžiais, „kitos veislės veikėjais“ buvo tvarkomasi kaip pridera – turbūt jis turėjo omenyje ne paglostymą ir padrąsinimą – visa tai niekaip neatitiko žmogaus, grojančio muziką plačiam pasauliui įvaizdžio.
Ir ne bet kokią muziką, o house. Gėjų bendruomenė atliko vieną svarbiausių rolių formuojantis šiam elektroninės muzikos žanrui. Ir dabar daug house klausytojų pasaulyje yra homoseksualūs. Tai, kad Lietuvoje ši, kaip ir beveik visa elektroninė muzika, siejama su treningais, kumščiais ir automobiliais garsiu varikliu yra mūsų, o ne šios muzikos problema. Kurti house'ą ir menkinti homoseksualus yra tas pats, kas džiazo, bliuzo ar hiphopo muzikantui menkinti juodaodžius. Tai daugiau nei nepagarba seksualinei orientacijai – tai nepagarba muzikai, kurią pats kuri. Žinant tai, Marijaus užrašytos mintys buvo tokios neįtikėtinos, kad vėliau sekęs bandymas suvaidinti, jog jo profilis buvo laikinai pavogtas hakerių, kurį laiką atrodė pavykęs.
Tačiau kas buvo dar didesnis siurprizas, žvelgiant pro lietuviškus akinius – tai vieningas tarptautinės elektroninės muzikos bendruomenės „ne“ Marijaus pozicijai. Jo karjera sugriuvo per vieną parą, kai lietuviškai parašytos jo mintys pasklido po tarptautinę žiniasklaidą. Nuo „Ten Walls“ atsiribojo tokie elektronikos herojai kaip britai „The Chemical Brothers“, „Chase & Status“ ar kanadietis „Tiga“. Jo pasirodymus vienas po kito atšaukė vasaros festivaliai, dėl grojimo kuriuose jau buvo susitarta ir viešai paskelbta.
Nors pamatęs, kad situacija tampa nebevaldoma, „Ten Walls“ paskelbė atsiprašymą, jis neatsiėmė žodžių ir nedavė išsamesnio paaiškinimo, kodėl apskritai parašė tai, ką parašė ir ką iš tikro mano apie LGBT bendruomenę, kuri yra svarbi jo muzikos klausytojų dalis. Tai nebuvo toks atsiprašymas, kuris pakeistų nusisukusiųjų nuomonę.
Įrodymas, kad pasaulį valdo „gėjų mafija“? Buvo ir tokių reakcijų. Bet viskas yra daug paprasčiau: tai tiesiog tarptautinės bendruomenės reakcija į Lietuvos muzikanto norą vienus žmones laikyti žemesniais už kitus ir laisvą meilę susieti su pedofilija, tarsi dviejų vyrų ar dviejų moterų pasirinkimas būti kartu būtų tas pats, kas 50-mečiui nuvilioti kaimynų berniuką pasiūlant jam saldainių.
Jeigu Marijus būtų įsivaizdavęs, kad vienas feisbuko įrašas per 24
valandas visam laikui apvers jo karjerą, jis nebūtų to rašęs. Bet,
užaugus Lietuvoje, mums sunku patikėti, kad žodžiai, gali turėti
pasekmes.
Lietuvoje žmonės yra pasakę Vakarų visuomenėse užribyje esančių nuomonių, kurios jiems niekaip nepakenkė. Po Conchitos pergalės „Eurovizijoje“ Egidijus Dragūnas jautė pareigą pranešti, jog nebūtų prieš, jei Putinas užmestų atominę bombą ant Europos, nes, „p*derai a*ujeli“. Jis vis dar populiariausias šalies dainininkas.
Homoseksualioms poroms partnerystės nenorintis įteisinti, nes „daugiau yra propagandos nei tokių porų“ politikas yra ne tik socialdemokratų partijos narys, bet ir Teisingumo ministras. Nuo karo į Europą bėgančius Afrikos žmones nacionalinio radijo ir televizijos naujienų tinklalapio redaktorius pavadina „barbarais“, o už jų teises kovojančią, pripažintą organizaciją „Human Rights Watch“ – „barbarų penktąja kolona“ ir šie žodžiai visuomenei atrodo priimtini. Net žinant, kad nuo šiemet nacionalinis transliuotojas išlaikomas vien iš mokesčių mokytojų pinigų.
Aktorius Marius Jampolskis, gavęs „Sidabrinę gervę“ už vaidmenį moters režisuotame filme aiškina, jog „moters kūnas nepritaikytas aktorystei“, ir kad užuot vaidinusi, moteris turi „gimdyti ir auginti vaikus, rūpintis šeima“. Petras Gražulis vis dar yra Seimo narys.
Pasekmių nesukelia ne tik žodžiai, bet ir veiksmai. Net jei dėl jų žūva žmonės. Užpraeitą rudenį Rygos „Maximoje“ įgriuvus stogui mirė 54 žmonės. Tuometinis „Maxima Latvija“ valdybos pirmininkas paklaustas, ar nežada atsistatydinti, pasakė, kad „atsistatydina tie, kurie jaučiasi kalti.“ 12 dienų – tiek laiko praėjo nuo tragedijos iki oficialaus prekybos tinklo atstovų atsiprašymo. Ir tai padarė net ne pagrindinis įmonės savininkas.
Tai yra tas pats prekybos tinklas, kuris Vilniuje, viename geriausių rajonų turi milžinišką parduotuvę, veikiančią visą parą, ir savaitgaliais, per šventes. Ne veltui daugeliui lietuvių nuvykus, pavyzdžiui, į Briuselį didžiausią įspūdį daro ne senamiestis, metro, ar tautybių įvairovė, o tai, kad parduotuvės užsidaro 7-ą vakaro.
Šis prekybos tinklas yra ir daugiausia uždirbantis Lietuvoje, jis sėkmingai toliau klesti ir Latvijoje. Nepirkti jo parduotuvėse, nes darbuotojai ten verčiami dirbti naktimis ir neužtikrinamas pastatų saugumas? Bet juk ten tokios geros akcijos!
Tai yra aplinka, kurioje užaugo „Ten Walls“ ir mes visi. Kaip jam suvokti, kad reikėtų pagalvoti dukart prieš rašant, nes tai gali turėti realių pasekmių? Originalus Marijaus įrašas apie homoseksualumą DELFI buvo paskelbtas dar praėjusią savaitę – lietuviškame feisbuke jo mintys sulaukė reakcijos tik iš kelių aktyvistų, daugelis skaitytojų nematė jokios problemos. Viskas pasikeitė tik tada, kai, tų pačių aktyvistų dėka, apie jo mintis sužinojo tarptautinė bendruomenė ir parašė anglakalbė žiniasklaida. Vienas draugas internete tuomet situaciją palygino su XX a. pradžios kaimo žmogumi, atvykusiu į miestą: pirmą kartą pamatytas tramvajus jį tiesiog partrenkė.
Sugebėjęs save išlaisvinti nuo lietuviško muzikos verslo, apkeliavęs tiek pasaulio, kiek daugeliui mūsų nepavyks per tris gyvenimus, Marijus neišsilaisvino iš tradicinės lietuviškos baimės kitokiems. Ir tai atvedė prie labai lietuviškos pabaigos.
Ši istorija parodė, kad, priešingai negu esame įpratę, žodžiai turi pasekmes. Ar tai reiškia, kad nuo šiol turime slėpti, ką galvojame? Būtų didžiausia klaida, jei padarytume tokią išvadą. Tarptautinė muzikos bendruomenė nenori, kad muzikantai slėptų savo homofobiją – jie nenori, kad jie apskritai ją turėtų.
Pagrindinė šios liūdnos istorijos pamoka yra ta, kad žmonės yra lygūs – turintys tokią pat teisę į meilę, pagarbą ir muziką. Kad dviems vaikinams ar dviems merginoms „Walking With Elephants“ pučiamieji yra tokie pat gražūs kaip ir merginai su vaikinu. Elektroninė muzika gimė, išpopuliarėjo ir savo spalvingą kultūrą sukūrė todėl, kad visada buvo atvira. Nesvarbu, ar atėjai iš Detroito, ar iš Kauno, nesvarbu, kokia tavo odos spalva, kaip judi, kaip svaiginiesi, ką bučiuoji ir su kuo miegi. Svarbu, kad nežemintum šalia šokančio kito.
Jei tai supras ir „Ten Walls“, galbūt su drambliais dar pasivaikščiosime.