Spalį DELFI paskelbė, kad Egidijaus Dragūno namuose atlikta krata. Buvusi jo gyvenimo ir scenos partnerė Eleonora Sebrova padavė teismo ieškinį, teigdama, kad dainininkas prieš ją smurtavo ir grasino nužudyti. Dėl to ji bijo grįžti gyventi į Lietuvą. Dragūnui tai pasirodė kaip gera proga juokauti: „Labai džiaugiuosi, kad ji išties mane labai stipriai myli.“
Metų gale buvo išleista Dragūno ir į „blogo berniuko“ fazę perėjusio, ir joje komiškai nenatūraliai atrodančio Donny Montell daina apie „kalę, kuri nieko verta“. Joje du vyrai dainuoja, kaip pagaliau „mato ašaras jos akyse“, o Dragūnas savo repu apsimetančiu barbėjimu prideda, kad „teisme išspręs šią gėdingą bylą.“ Nesunku suprasti, apie kokią bylą ir kokią „kalę“ jiedu kalba.
Tai buvo neįtikėtinai ciniškas gestas 2017-ųjų pabaigai – metų, per kuriuos tūkstančiai moterų pirmą kartą išdrįso viešai pasisakyti apie patirtą prievartą, per kuriuos žlugo Holivudo giganto-priekabiautojo Harvey Weinsteino karjera. „Auksinių gaublių“ apdovanojimų svečiai buvo įsisegę „Time’s Up“ – „Atėjo laikas“ ženkliukas, sakančius, kad atėjo laikas keisti mūsų kultūrą ir pašalinti iš jos smurtą. Neabejotina, kad muzikiniuose „Grammy“ apdovanojimuose #metoo irgi bus tema.
M.A.M.A. orbitoje #metoo neegzistuoja, čia žemė sukasi pagal savas vertybės. Dragūno ir Donny daina tapo karščiausiu vakaro momentu. Anksčiau dėl viešai išreikšto homofobiško mąstymo savo karjerą nugesinęs talentingas prodiuseris „Ten Walls“ apdovanojimuose pristatytas kaip „vienintelė Lietuvos žvaigždė, turuojanti po pasaulį.“ Žmones indus su neplautais indais sulyginęs klipas tapo Metų klipu, o talentinga, naujos kartos popmuziką puikiai atliekanti debiutantė Beatrich atsiimant apdovanojimą turėjo girdėti komentarus apie savo išvaizdą ir amžių. Nesvarbu, kaip ji dainuoja – svarbu, kaip atrodo. Kaip M.A.M.A. elgtųsi, jeigu į Kauną užsuktų Ariana Grande ar Camila? Metų atlikėją vyrą, be abejo, apdovanojo moteris, o atlikėją moterį – vyras, pasakęs, kad „kiekvieno vyro gyvenimo prasmė yra moteris.“
Turbūt apdovanojimų organizatorių nesusigaudymas XXI a. kultūroje nėra piktavališkas. Vakaro vedėjų kostiumų dizaineriai galbūt manė, kad uždėti jiems pusiau „afro“ šukuosenų perukus, kalbinant tokias šukuosenas išties turinčius brolius Ball’us, yra pagarbos atidavimas, o ne ant ribos rasistinis gestas.
Tačiau šis interviu, kuriame vedėjai kalba apie „fastest internet“, desperatiškai surastą faktą kaip nors pagirti Lietuvą svečių iš JAV akyse (kam toks patriotizmas apdovanojimų šou apskritai reikalingas?), o pasimetę Ball’ai, paklausti apie mėgstamiausius lietuviškus patiekalus, atsako, kad mėgsta „Tango Pizza“ ir „Skittles“, parodė tą didžiulį nesusikalbėjimą tarp lietuviškos ir tarptautinės kultūrinės erdvės.
Viskas tvarkoje, jeigu mes norime šitai pakeisti. Tačiau M.A.M.A. to nenori. Priešingai. M.A.M.A.i reikia, kad viskas Lietuvoje ir liktų taip, kaip prieš 20 metų. Apdovanojimų ideologiją nustato tokie žmonės, kaip Dragūnas ir tiek jo, tiek Donny karjeros architektas, apdovanojimų organizatorius, žmogus, po Conchitos pergalės „Eurovizijoje“ pasakęs, kad „normalūs vyrai – tik be barzdų“ Martynas Tyla. Akivaizdu, kad „Nieko verta“ sukūrimas buvo šio prodiuserio žingsnis gauti Donny naują auditoriją – prieš tai abu atlikėjai niekada nebuvo susitikę. Apdovanojimų operatoriaus kamera vis atsisukdavo į Tylą ir Dragūną sėdinčius kartu, tarsi Bondo filmo vilanus, dvi Lietuvos scenos Mamas, besimėgaujančius vakarėliu, kur jie yra dėmesio ir įtakos centre.
Būtent dėl to apdovanojimuose vėl grojo „Mango“ ir „Rondo“, dėl to net ir debiutuojantys dainininkai, kaip Beatrich, turėjo dainuoti pagal fonogramą, nes kam investuoti į padorų gyvo balso įgarsinimą – prieš 20 metų fonograminiai koncertai tiko, tad kodėl jų netęsus dabar. Būtent dėl to didžiuojamasi, kad apdovanojimai vyksta „didžiausioje arenoje Baltijos šalyse“, nesvarbu, kad milžiniškoje arenos scenoje atlikėjai atrodo mažyčiai ir praradę savo muzikos galią.
Net ir vis nuskambėdavę politiniai komentarai apie Valstiečių draudimus atrodė tik pusiau nuoširdūs. Muzikantai noriai kritikuoja alkoholio reklamos draudikus, nes šis sprendimas tiesiogiai liečia jų pinigines, tačiau tuo pat metu ploja SEL’ui. Kritikuoti Karbauskį, su visa jo konservatyvia politika, būtina. Tačiau kritika jam – lengvas taikinys. Jei esi woke, būk iki galo.
M.A.M.A. kultūros centrui nepriklausantys muzikantai vis užkimba ant to paties kabliuko: jie gauna nominaciją „metų roko“ ar „metų alternatyvos“ kategorijoje ir priima tai kaip pripažinimą, nors pačiuose apdovanojimuose jaučiasi svetimi. Taip yra dėl dabartinėje Lietuvos muzikoje esančios skylės, kuri prašosi būti užlopoma. Scenai reikia kitos platformos, kurioje muzikantai būtų įvertinti. M.A.M.A. gali likti kaip Tylos, Dragūno ar Donny socialinio burbulo šventė, su jų estetika ir herojais. Tačiau tokioms išties geriausioms šių metų lietuviškoms grupėms ir atlikėjams kaip „Frank Fitts“, „Brokenchord“, „Garbanotas Bosistas“ ar Nevados dykumoje festivalyje „Burning Man“ grojusiam Manfredui (apdovanojimų naktį jis Vilniuje rengė didžiulį vakarėlį – niekam iš ten buvusių M.A.M.A. nerūpėjo), M.A.M.A. scena niekada nebus ta vieta, kuri realiai įtvirtins jų pasiekimus. Problema, kad Lietuvoje kol kas nėra kitos, kuri būtų.
Kuo M.A.M.A. išties gali būti vertingi – tai įtvirtinant Lietuviškos muzikos palikimą. Idėja už gyvenimo nuopelnus apdovanoti Andrių Kulikauską buvo gražiausias šių metų apdovanojimų gestas, tačiau ir jis buvo išpildytas mamiškai atgrubnagiškai. Chemoterapiją patyręs vienas Lietuvos dainuojamosios poezijos scenos kūrėjų apdovanojimą gavo iš brolių Bendžių – kadaise lyderiavusio Klaipėdos popmuzikos fabriko galvų. Žmonių, kurie dirbo su tokia muzika, kokiai Kulikausko kūryba visa savo esybe oponavo. Žiūrovai nebuvo supažindinti su Kulikausko pasiekimais – darbu su Vytautu Kernagiu ir „Dainos teatru“, populiariausiomis jo parašytomis dainomis kaip „Aitvaras“ ar „Gintarai“. Pats Kulikauskas gavo galimybę pasisakyti trumpiau nei anksčiau apdovanojimus gavusieji. Andriaus draugų muzikantų atlikta jo daina išgelbėjo šį keistą momentą, tačiau proga deramam „Lifetime Achievement“ apdovanojimui buvo praleista.
Kaip ir kazino tikrieji laimėtojai yra kazino savininkai, taip ir M.A.M.A.-oje laimėtojai yra organizatoriai. Kiekvieni įvykę apdovanojimai jiems patvirtina, kad jie vis dar turi didžiausią galią Lietuviškos muzikos industrijoje. Jų „Nieko verta“ pasaulėžiūra, ir su ja ateinantis nejautrumas, mačizmas, užsišaldymas laike ir tiesiog prastas skonis yra MAMA-os DNR. Šie apdovanojimai nepasikeis. Norint, kad lietuviška scena grįžtų į 2018-uosius, juose reikia tiesiog nebedalyvauti – ir vietoj to susikurti naujas įvertinimo erdves.
Karolis Vyšniauskas yra DELFI Kultūros skilties bendradarbis, žurnalo „Verslo Klasė“ muzikos skilties autorius, anksčiau kūręs muzikines laidas LRT radijui ir LRT Opus.