Viskas prasidėjo 2022 m., pasibaigus COVID-19 ir šios visame pasaulyje sukeltos pandemijos ribojimams. Nesakau, kad nemėgau koncertų iki minėtų metų, nes tai būtų visiškas melas, tiesiog taip aktyviai juose nedalyvavau kaip per pastaruosius tris metus. O taip, nuo 2022 m. gegužės pradžios ir iki 2024 m. gruodžio 4 d. sudalyvavau 109 koncertuose, kas, mano nuomone, yra visai solidu. Žinoma, atsiras žmonių, kurie per metus tiek aplanko, bet aš nebandau siekti kokio nors rekordo ar eiti į viską iš eilės, o tiesiog mėgautis tuo, kas man patinka, arba bent jau domina iš bendro išprusimo perspektyvos.
Tad keturias savaites iš eilės (įskaitant, aišku, šį įvadinį straipsnį) sulauksite iš manęs nemažai informacijos ne tik apie pačius koncertus, kuriuose buvau, bet ir apie organizatorių daromas klaidas, kartais protu nesuvokiamą kainodarą, atlikėjų kaprizus, gerbėjų išdaigas bei dar gausite daug patarimų apie tai, kokiems koncertams verta skirti laiką, kaip viską planuotis ir su kuo tiesiog neprasidėti. Visgi koncertai kartais tai ne vien malonumas ar pramoga, o rimtas, daug nervų ir jėgų kainuosiantis nuotykis.
Na, o šį straipsnį pradėti noriu nuo paties tikslo, dėl kurio dalyvauju įvairaus plauko koncertuose, pradedant kukliais klubiniais pasirodymais ir baigiant stadioniniais šou.
Pirma, muzika mane lydi dar nuo pat ankstyvosios paauglystės, kai pradėjau klausytis tokių tuomet ant bangos buvusių reperių kaip Eminem, Dr. Dre, 50 Cent, Snoop Dogg, o vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis išgirdus pirmąjį Linkin Park albumą „Hybrid Theory“ su „In the End“ ir „One Step Closer“ priešaky. Akimirksniu pasinėriau į roko ir metalo pasaulį ir atradau daug gėrio, įskaitant Led Zeppelin, Pink Floyd, Black Sabbath, Queen, Aerosmith, Metallica, AC/DC, Iron Maiden, Nirvana, Guns N’ Roses ir Bon Jovi. Ir kalbu būtent apie paauglystę, nes dabar, manau, turiu labiau išlavintą skonį muzikai, kaip ir nemenką žinių bagažą apie ją, todėl su laiku mano arsenale atsirado The Rolling Stones, U2, The Who ir The Beatles, kurie man visiškai nelipo, kai buvau ganėtinai jaunas. Todėl sudalyvauti koncertuose atlikėjų, kurių klausiausi nuo ankstyvų savo gyvenimo dienų, asmeniškai man tapo vienu iš svarbiausių tikslų. Žinote, nostalgija yra labai stiprus ginklas, prieš kurį sunku atsilaikyti.
Antra, aš esu itin smalsus žmogus, dėl to kartais renkuosi labai didelių atlikėjų koncertus vien dėl sportinio intereso. Pavyzdžiui, šiais metais Varšuvoje dalyvavau Taylor Swift „Erų“ (angl. „The Eras“) turo koncerte, nes tiesiog norėjau įsitikinti, kas jau ten tokio ypatingo, jog dėl šio turo kilo tiesiog „nesveikas“ ažiotažas, leidęs pirmą kartą koncertiniam turui perkopti milijardo dolerių pajamų barjerą. Ir tai vien JAV. Tiesiog kosminiai skaičiai, kurie nesisapnavo žymiai talentingesniems atlikėjams ar didesnį indelį į muzikos vystymą įdėjusiems žmonėms. Tačiau apie pačius koncertus, tarp kurių, aišku, bus ir Taylor Swift šou, pakalbėsiu kitame straipsnyje.
Trečias ir bene svarbiausias momentas, kodėl mane taip žavi koncertai, dėl kurių keliauju ir į kitas šalis, yra emocinė būsena. Koncertai man tampa savotiška terapija, kurios metu visiškai atsipalaiduoju, pasileidžiu plaukus ir galiu tiesiog džiaugtis tą akimirka šokdamas ar dainuodamas mėgstamas dainas. Trumpai tariant, kartais „išsitaškau“ taip stipriai, jog po koncertų tenka tiesiog nusiimti marškinėlius, nes eiti namo kelis kilometrus su šlapiu kompresu nėra vienas iš smagiausių potyrių.
Tačiau ši aistra turi ir savo minusų. Tiksliau – koncertai kainuoja, o kartais net labai daug, nes be pačio bilieto, atsiranda papildomos išlaidos kaip viešbučių ar butų nuoma, transportas ir, žinoma, elementarus pragyvenimas, jeigu kalba eina apie kelionę į užsienį. Tai kartais žiūrint į koncerto bilieto kaina reikia ją dauginti iš minimum 4 kartų, kad gautųsi preliminariai realus išlaidų skaičius.
Kalbant apie pinigus ir kaip juos sutaupyti, turiu keletą svarbių patarimų, nes tikrai ne visi žmonės gaudosi šios konkrečios pramogos aspektuose.
O pradėsiu nuo paprasčiausio – koncerto paskelbimo. Kai tik yra skelbiamas koks nors didelis koncertas, po kurio žadate apsistoti tame mieste, kur jis vyks (kalba labiau eina apie užsienį), iš karto rezervuokite būstą, net jeigu dar neprasidėjo vieša bilietų prekyba. Nuomotojai ne iš karto susigaudo, kas ir kaip, bet jeigu jau susigaudo, praėjus vos kelioms valandoms (kartais minutėms), nuomos kainos pakyla iki debesų. Puikiu viso to pavyzdžiu tampa kitais metais turėsiantis įvykti britų legendų Oasis turas po Jungtinę Karalystę. Net nepraėjus valandai po koncertų datų paskelbimo, kainos pakilo keturgubai ir už visiškai paprastą vieno kambario butą Edinburgo centre vietoje standartinių 100–150 svarų už naktį, gerbėjams reikėjo pakloti apie 500 svarų. Tačiau ir tai ne riba, nes jau kitą dieną kainos išaugo iki 1 000 svarų. Ir pasipinigauti norima nuolat ir visur: ar tai minėta Jungtinė Karalystė, ar Prancūzija, ar Lenkija, ar net Lietuva. Situacija su Edo Sheerano ir Justino Timberlake’o koncertais Kaune puikiai patvirtina mano žodžius.
Kai jau turite rezervuotą būstą, kitas žingsnis – bilietų įsigijimas. O juos gauti, taip, būtent gauti, ne visuomet yra paprasta. Kiekvienoje šalyje yra oficialūs bilietų pardavimo puslapiai (pvz., „Eventim“, „Ticketmaster“, „E-Bilet“), todėl visada raginu pirkti iš jų, nes dažnai perkant iš „antrų rankų“, elementariai galite likti be ir bilietų, ir be pinigų. Jau buvo ne vienas toks atvejis, kai žmonės buvo apgauti per nežinojimą. Ir dabar prasideda pats įdomiausiais, jeigu galima taip išsireikšti, procesas – kova dėl bilietų. Su labai dideliais koncertais kyla ažiotažas, kuris perauga į visišką isteriją ar net desperaciją, nes, kaip žinia, ne visiems užtenka tų bilietų. Nepamirškime, kad ne vien to miesto gyventojai, kuriame vyksta koncertas, bando įsigyti bilietus, o ir žmonės iš kaimynių šalių ar net skirtingų kontinentų.
Tad konkurencija yra didžiulė, todėl beveik visada yra paleidžiamas išankstinių bilietų paketas. Ir iš patirties sakau, kad geriausia bandyti gauti bilietus būtent per išankstinį pardavimą, kai bilietų kiekis yra didesnis ir norinčių šiek tiek mažiau nei sulaukus bendrojo pardavimo. Tam, aišku, reikia būti vienos ar kitos platformos klientu ar turėti specialius kodus, ar įvykdyti dar ką nors, pavyzdžiui, iš anksto įsigyti kokio nors atlikėjo albumą, kad būtum prileistas prie pirkimo geresnėmis sąlygomis nei kiti žmonės. Taigi niuansų yra daug.
Tačiau labiausiai erzinančiu viso to dalyku tampa laukimas. Jeigu pasiseka, žmogus gali įsigyti bilietą greitai, nes prieš jį eilėje buvo ne toks ir didelis žmonių skaičius, todėl palaukti kol prileis prie pirkimo 10–15 minučių nėra jokia katastrofa. Baisiau, kai esi eilėje, tavo eilės numeris, tarkime, koks 55 967, o arena talpina vos 22 000 žmonių. Žinoma, viltis durnių motina, bet tokiu atveju yra 99 % tikimybė, kad gauti bilieto yra jau neįmanoma, o kad tą sužinotum, reikėjo pralaukti eilėje 3–5 valandas. Net ir 50 000–80 000 žmonių talpinantys stadionai ne visuomet pasiteisina, nes kai kurie žmonės perka ne po vieną bilietą, o kur dar visokie botai ir perpardavinėtojai. Ir čia atskleisiu jums vieną paslaptį – kartais, bet labai jau tokiais retais kartais, galima pabandyti patekus į pardavimus reguliariai atnaujinti (angl. refresh) puslapį, nors ir rašoma, kad nėra bilietų. Kaip sakau, retai tas pasiteisina, bet būna tokių atvejų, kai visgi pavyksta užtaikyti ant laisvų bilietų, kurie buvo pardavimo sistemos užlaikyti. Pavyzdžiui, šiais metais man taip pavyko įsigyti bilietus į Justino Timberlake’o koncertą Krokuvoje.
Milžiniška konkurencija ir kova dėl bilietų yra tik vienas iš neigiamų aspektų, nes kur kas blogesniu potyriu būna lyg ant mielių augančios dinamiškos bilietų kainos. Įsivaizduokite: bilietų pardavimų platformoje yra nurodyta standartinė bilieto kaina už stovimą sektorių, tarkime 100 eurų, bet prasidėjus prekybai, po kokių 10 minučių tame pačiame sektoriuje kaina jau gali siekti 300 eurų. Su tokia realybe man teko susidurti perkant bilietus per „Ticketmaster“. Liūdniausia, kad būtent „Ticketmaster“ dažniausiai platina bilietus į didžiausių pasaulio atlikėjų koncertus. JAV jau jų išsišokimai pasiekė net kongresą, o ir kai kurie atlikėjai nustojo dirbti su jais. Tačiau Europoje viskas kitaip ir manau, kad dar ilgai niekas nepasikeis, kol atlikėjai nepradės eiti The Cure, Coldplay ar Iron Maiden keliu drausdami dinamiškas bilietų kainas.
Aišku, milžiniškos kainos nėra iš piršto laužtos, nes dabartinės tendencijos muzikos pasaulyje yra glaudžiai susijusios ir su įvairiomis socialinio pobūdžio platformomis, kaip itin tarp jaunimo populiarus „TikTok“. Ten gali išpopuliarėti koks nors vienas kūrinys, o jį atliekantis dainininkas tapti itin klausomas, ir vien dėl tos vienos konkrečios dainos paaugliai būriais eina į koncertus. Puikiai prisimenu, kai 2023 m. dalyvavau Arctic Monkeys grupės koncerte Stokholme ir pastebėjau, kad beveik visą auditoriją sudarė jauni žmonės iki 20 metų. Visiškai nesupratau to, kol man nepaaiškino, kad „Do I Wanna Know?“ ir „505“ minėtame socialiniame tinkle tapo kažkokiu tai mados šauksmu, arba kitaip – trendu.
Kitomis tendencijomis tampa kai kurių žanrų atgimimas, dėl to tie patys hiphopo atlikėjai dabar sugeba rinkti ne tik arenas, bet ir stadionus, nes tas pats jaunimas vėl yra pasinėręs į šį muzikinį žanrą, kaip tas buvo 90-aisiais.
O kur dar noras pasipuikuoti. Ne viename koncerte teko matyti žmones, kurie net nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta ant scenos, o tiesiog darosi asmenukes fone, arba įrašinėja video iš įvykio, nes reikia gi parodyti, jog dalyvavai. Jokių šokių, jokio judesio, jokio santykio su koncerte skambančia muzika, o tiesiog buvimas. Deja, tokių koncertų „dalyvių“ mačiau ne vieną ir ne du, o sprendžiant iš kai kurių veidų, tai daug kas iš jų net ne savo noru atėjo. Na, bet čia jau nesigilinsiu, nes ne mano reikalas, o tik elementarus pastebėjimas.
Šįkart tiek iš manęs, o jau po savaitės jūsų lauks tekstas apie įvairius koncertus, kuriuos aplankiau 2022–2024 m., pradedant nemirtingomis muzikos legendomis ir baigiant šiuo metu itin populiariais lietuviais.