Ne vienas iš jų buvo itin laukiamas, nors, tiesą sakant, ne visi koncertai man padarė didelį įspūdį ir, net jeigu turėčiau galimybę kai kuriuos iš jų pakartoti, tiesiog atsisakyčiau tą daryti. Kodėl? Koncertai tai ne vien muzika, bet ir scenoje esantys žmonės, kurių bendravimas su susirinkusia žmonių minia man yra be galo svarbus elementas, kad tiesiog galėčiau patirti maksimalų įspūdį. Tačiau, deja, kartais atlikėjų arogancija paima viršų. Tas pasakytina ir apie koncertuose atmosferą kuriančią publiką, apie kurią plačiau papasakosiu kitame straipsnyje. Chamizmos, neadekvatumo, šaltumo čia irgi apstu. Ir, aišku, šou elementai, jeigu moki už tai, bet ne visada ir tas šou yra vertas už jį prašomų pinigų. Tad taip, nuo daug faktorių priklauso koncerto kokybė, jo efektas ir, žinoma, jo metu sukeltos emocijos.
Pavydėtiną energiją skleidžiantys legendiniai senukai
Turiu prisipažinti, kad didžiausias emocijas man visada sukelia muzikos legendų pasirodymai. Taip, ne vieną kartą teko girdėti: „Ką tie „seniai“ dar gali, ar jie išvis padainuoja, ar jie bent jau sugeba išstovėti visą koncertą?“. Ir mano atsakymas į tokius kliedesius visuomet būna vienas – tie taip vadinami „seniai“ savo forma dažnai pranoksta jaunus atlikėjus, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie bando juos kritikuoti. Ir aš žinau, ką sakau, nes teko aplankyti ne vienos legendos, kuriai sukako 70–80 metų, koncertą.
Tarp tokių legendų buvo ir geriausias visų laikų roko kolektyvas – britai „The Rolling Stones“. Turėjau svajonę juos pamatyti ir galiausiai ji išsipildė 2022 m., kai grupė koncertavo po Europą su savo jubiliejiniu turu „Sixty“. Dėl jų teko skristi į Švedijos sostinę, kurioje Mickas Jaggeris, Keithas Richardsas ir Ronnie’is Woodas pademonstravo visą savo profesionalumą. Per dvi valandas trūkusį koncertą, tuomet būdamas 79-erių, Mickas visą laiką bėgiojo po sceną, kas tiesiog negalėjo nežavėti, o išgirdus vienas iš mano pačių mėgstamiausių dainų, tarp kurių buvo „Paint It Black“, privertė mane ne vieną kartą susigraudinti. Tikrai yra, ką prisiminti ir, aišku, laukti kito koncerto, nes grupė pažadėjo sugrįžti į Europą 2025 m.
Be „The Rolling Stones“, dar svajojau išvysti scenoje ugninguosius „Kiss“, kurie jau kaip ir atsisveikino su gyvais pasirodymais, todėl 2023 m. gale įvyko finaliniai jų pasirodymai gimtajame Niujorke. O man pasisekė juos pamatyti Lenkijoje, Lodzės mieste, nes suplanuotas koncertas Lietuvoje buvo atšauktas dėl sukeltos pasaulinės pandemijos. Ar buvo verta? Dar ir kaip. O koks dar buvo kietas šou su fejerverkais, ugnimi ir pačia scenografija.
Žinoma, ties jais mano svajonės nesibaigė, nes 2024 m. turėjau galimybę pasimėgauti 4 mano mylimais legendiniais kolektyvais. „AC/DC“ klausiausi Vienoje, „Metallica“ – Varšuvoje, o „Deep Purple“ – Katovicuose. Pirmieji du padovanojo įsimintiną šou, nors tai nebuvo mano pirmas kartas su jais, o trečiasis tiesiog leido gerai praleisti laiką su nemirtingais „Smoke on the Water“ ir „Highway Star“ priešaky. Tačiau didžiausia šių metų staigmena tapo grupės „The Beatles“ lyderio, dainų autoriaus ir tiesiog genijaus Paulo McCartney’io paskelbtas mini turas Europoje. Vos per stebuklą gavau bilietus į jo koncertą Paryžiuje ir... Tai buvo pasakiškas vakaras, kuriame skambėjo ne vien dainos iš jo ilgametės solinės karjeros, bet ir ne vienas žymūs hitas iš „The Beatles“ repertuaro. Ir, beje, Paulas surengė trijų valandų koncertą, o jam, kas nežinojote, 82 metai. Solidu, tikrai solidu.
Taip pat paminėti privalau ir tokias muzikos ikonas kaip „Red Hot Chilli Peppers“ (Varšuva), „Depeche Mode“ (Varšuva), „Guns N’ Roses“ (Varšuva), „Rammstein“ (Varšuva, Vilnius), „Iron Maiden“ (Kaunas), „Green Day“ (Berlynas), „Blink-182“ (Praha), „Sum 41“ (Varšuva, Lodzė), Lenny Kravitzą (Lodzė), Stingą (Kaunas), Def Leppard (Praha), Bryaną Adamsą (Vilnius), kurių koncertus su mielu noru kartočiau ir kartočiau, nes jie suteikė man daug džiaugsmo.
Negaliu nepaminėti ir „Scorpions“ (Kaunas), „Judas Priest“ (Krokuva), White Snake (Kaunas), Europe (Kaunas), „Uriah Heep“ (Vilnius), „Motley Crue“ (Praha), bet ar juos kartočiau artimiausiu metu, net nežinau. Tiesiog džiaugiuosi, kad pavyko sudalyvauti, bet tik tiek.
Populiariausi, bet ar tikrai geriausi?
Kaip jau rašiau pirmame straipsnyje, įsigyti bilietus į didžiausių scenos žvaigždūnų arba tiesiog šiuo metu ant didelės bangos esančių atlikėjų koncertus yra itin sunki užduotis, nes norinčių į juos patekti yra daugiau nei vietų konkrečiame koncertui skirtame objekte. Tik žinokite, ne visuomet tokie koncertai pateisina lūkesčius. Pats lankausi tokiuose masiniuose šou dažniausiai vedamas smalsumo, nes žinau, kad, tikriausiai, niekada jų nekartosiu, o jeigu atsiranda proga, tai kodėl gi ja nepasinaudojus.
O tokiais koncertais, kurie suburia dažnai labai mišrią publiką, per tuos tris metus tapo „Imagine Dragons“ (Ryga, Vilnius), Dua Lipa (Kaunas), „Coldplay“ (Varšuva), Edas Sheeranas (Varšuva, Kaunas), Beyonce (Varšuva), Harry’is Stylesas (Varšuva), „The Weeknd“ (Varšuva), P!nk (Varšuva), Madonna (Stokholmas), Justinas Timberlake’as (Krokuva), Jonas Brothers (Krokuva), Taylor Swift (Varšuva) pasirodymai. Kai kuriuos iš šių koncertų pakartojau, bet čia gal dar ir dėl to, jog kartais pasiklausau tokio lengvo, muzikalaus popsiuko, todėl ateityje apsilankysiu tiek „Imagine Dragons:, tiek Edo Sheerano koncertuose, nes jų koncertai yra ganėtinai paprasti, bet tuo pačiu labai gyvybingi. Kalbant apie kitus, tai, aišku, jog „Coldplay“ yra geros nuotaikos užtaisas, tad bent kartą gyvenime tiesiog privaloma apsilankyti jų pasirodyme, net jeigu ir jų muzika atrodo dabar pernelyg supaprastinta. Tą patį pasakyčiau ir apie P!nk, kuri ne tik nuostabiai bendrauja su publika, gerai dainuoja, bet ir koncerto metu atlieka sudėtingus akrobatinius triukus. Madonna iš savęs šauni, nors man tikrai pakako to vieno karto, kad susidaryčiau nuomone apie jos kaip šoumenės galimybes.
Iš visų išvardytų atlikėjų, labiausiai mane nustebino Harry’is Stylesas, kurio koncertą laikau vienu iš geresnių savo gyvenime, nors, kai važiavau į jį, buvau kažkiek net skeptiškai nusiteikęs, nes bijojau, jog per jo gerbėjų minios klyksmus tiesiog nieko negirdėsiu. Tačiau buvo geriau nei planavau, o ir pats Harry’is labai kietas šoumenas.
Tačiau priešingai jaučiausi po Beyonce pasirodymo, kuris buvo toks šaltas, kad jį gelbėjo tik scenografiniai šou elementai, įspūdingos vizualizacijos ir jos nuostabus balsas. Trumpai tariant, arogancija liejosi per kraštus, o ir, kiek teko girdėti, ne vien mane nuvylė dainų pasirinkimas. Beveik jokių hitų, o tik sugrotas visas „Renaissance“ albumas ir tiek.
Kalbant apie Taylor Swift, tai jos atliekamos dainos, nevertinant albumo „Folklore“ ir „Evermore“, ne itin „kabina“ mane, bet jos koncertinis turas „Eras“ tikrai nusipelno visų tų pagyrų, nes tai yra nuo A iki Z preciziškai paruoštas pusketvirtos valandos trunkantis šou. Tik, aišku, per ilgas koncertas buvo. Bent jau stovimajame sektoriuje žmonių veiduose matėsi nuovargis, nors atmetus tai, manau, kad buvo verta sudalyvauti. Galima bus anūkams pasakoti, kad mačiau Taylor Swift gyvai, nes labai abejoju ar dar kada pasikartos tokia galimybė.
„The Weeknd“ ir Justinas Timberlake’as irgi padovanojo gerus pasirodymus, tik čia tas atvejis, kai buvo gerai, bet pakartoti nesinorėtų.
Na, o tokių didelių koncertų problema – laukimas. Aš stengiuosi dažniausiai pirkti bilietus stovimame sektoriuje, nes pašokti tikrai mėgstu, tačiau norint užimti bent jau neblogas vietas, reikia ateiti mažiausiai valandą anksčiau nei organizatoriai atidarys duris. Po to kai jau jas atidaro, reikia sulaukti apšildančio atlikėjo, išklausyti jį, ir tik tada – po kokių 3–4 valandų laukimo – scenoje pasirodo vakaro žvaigždė. O ateiti nurodytu laiku ir stovėti nežinia kur irgi nesinori, todėl kartais net svarstau, ar nenusipirkus vietų sėdimame sektoriuje, nes su metais darosi vis sunkiau ir sunkiau išstovėti tiek valandų. Žinote, amžius jau nebe tas.
Nišiniai atlikėjai ir savotiški atradimai
Atradimų irgi pasitaikė. Didžiausias iš jų – Nickas Cave’as, kurį iki koncerto Vilniaus „Vingio“ parke tapatinau su populiaraus kriminalinio „BBC“ serialo „Birmingemo gauja“ (angl. „Peaky Blinders“) serialo įvadine daina „Red Right Hand“. Taip, esu girdėjęs ir kitų jo dainų, kaip „Into My Arms“ ar „O Children“, bet kažkaip nebuvau labiau įsigilinęs į jo kūrybą. Tačiau po koncerto viskas pasikeitė ir negaliu iki dabar patikėti, jog tiek metų ignoravau šį muzikos genijų. Panašus atvejis nutiko 2019 m., kai draugai mane nusitempė į Rygą pasiklausyti vokiečių žvaigždžių „Rammstein“. O grįžtant prie Nicko Cave’o ir jo kolektyvo „Bad Seeds“, tai man net kažkiek liūdna, kad į koncertą Vilniuje susirinko vos 6 tūkstančiai žmonių. Na, bet iš kitos pusės, tai gana nišinis ir tam tikrame muziką mėgstančių žmonių rate gerbiamas virtuozas, tai iš kitos pusės gal ir gerai, kad į koncertą susirinko ištikimi gerbėjai, o ne eiliniai alaus pagerti ir pašūkauti norintys marozai.
Iš kitų nišinių, nors ir populiarių, atlikėjų, kurie sugeba suburti aplink save neblogą gerbėjų armiją, įvardinčiau du kolektyvus – „Cigarettes After Sex“ ir „Arctic Monkeys“, kuriuos pamačiau atitinkamai Varšuvoje ir Stokholme. Kodėl jie nišiniai? Na, nes jų atliekama muzika nelabai patenka į tos populiarios ir ganėtinai primityvios muzikos, kurią dažnai groja įvairios radijo stotys, rėmus. Tačiau jų koncertai yra labai aukšto lygio vien dėl to iš scenos alsuojančio paprastumo ir preciziškumo visame kame. Mėgstu abi šias grupes ir manau, kad ateityje dar ne kartą apsilankysiu jų koncertuose, tik tikiuosi, jog arenas užpildys ne „TikTok’o“ karta, o žmonės, kurie ateina pasimėgauti gera muzika ir nori turėti artimą ryšį per ją su pačiais atlikėjais, o ne viso koncerto metu filmuoti kiekvieną dainą.
Dar vienas nišinis atlikėjas, kuris yra tapatinamas su populiaria sunkiojo metalo grupe „Slipknot“, yra Corey’is Tayloras. Taip, jis yra įvardytos grupės vokalistas ir vienas iš dainų autorių, bet visgi jo solinė karjera nėra tokioje aukštumoje kaip kolektyvo, kurį jis atstovauja jau beveik tris dešimtmečius. Ir 2024 m. Varšuvoje sudalyvavau jo pasirodyme, kuris nebuvo toks pompastiškas kaip su „Slipknot“, bet, vėlgi, labai energingas ir tuo pačiu nuoširdus. Jokios arogancijos, jokio puikavimosi savimi, o tiesiog jo gabalai, kontaktas su gerbėjais bei keli „Slipknot“ ir „Stone Sour“ hitai.
Na, o būdamas klasikinio 70–80-ųjų roko gerbėju, prieš kelis metus buvau atradęs vieną grupę, kuri kartu su Greta Van Fleet skleidžia klasikinio roko skambesį. Ir kalbu aš, žinoma, apie amerikiečius „Dirty Honey“. Jų koncerte irgi apsilankiau šiemet, bet koks tai buvo koncertas! Mažas klubas, pilna salė žmonių, scenoje lyg kokie „Aerosmith“ šėlstantys ilgaplaukiai bičai ir nereali rokeriška atmosfera iš 70-ųjų. O dar po koncerto įsigyta vinilinė plokštelė su grupės parašais tapo to vakaro vyšnaite ant torto. Tikiuosi, kad pavyks man pamatyti ir minėtus bičus iš Greta Van Fleet kolektyvo, nes kiek teko girdėti, koncertuoja jie su panašia aistra.
Atradimai ties tuo nepasibaigė, nes mano geriausia draugė nusitempė mane į du savo mėgstamų atlikėjų koncertus – „Within Temptaion“ ir buvusio „One Direction“ nario Niallo Horano pasirodymus Lenkijoje. Buvau pakerėtas ir po to, kai 2022 m. Glivicų mieste pamačiau paminėtą gotikinio metalo grupę iš Olandijos, nedelsiant įsigijau bilietus į jų naują koncertą, kuris ne taip ir seniai vyko Lodzėje. O kalbant apie Niallą Horaną, tai jo koncertas sutapo su mano gimtadieniu, ir tai buvo vienas geresnių gimtadienių, nes tiesiog smagiai leidau laiką su gera kompanija ir puikiu atlikėju scenoje. Ir visiems rekomenduoju, nes tikrai ne kiekvienas gali sau leisti, o tuo labiau spėti įsigyti, bilietus ir pamatyti Harry’į Stylesą, bet Niallas nėra prastesnis ir jo paties parašytos dainos irgi yra vertos dėmesio.
Na, o po visiškai neplanuotų Rag’n’Bone Man, „50 Cent“, Alicia Keys, Ville Valo, Eroso Ramazzotti, Fall Out Boy, The 1975, Jameso Bay’aus koncertų, nes pas mane būna ir tokių koncertų, iš naujo atradau simpatiją kai kuriems iš jų. Žinote, gyvas pasirodymas dažnai daro stebuklus ir net jau primirštas hito „In Da Club“ atlikėjas vėl gali tapti klausomas. Taip buvo ir mano atveju. O jo genialiai suprodiusuota plokštelė „Get Rich or Die Tryin’“ neužilgo po koncerto dar ir papildė mano vinilų kolekciją.
Identiška situacija buvo su Rag’n’Bone Man, Fall Out Boy, Alicia Keys ir Jamesu Bay’umi.
Lietuviška muzika ir jos atstovai
Na, o kokia situacija su lietuviška muzika? Taip, prisipažinsiu, kad nesu labai didelis lietuviškos muzikos gerbėjas, bet manau, jog kai kurių atlikėjų šou kartais net pranoksta užsienio žvaigždžių pasirodymus. Apie atliekamų dainų kokybę nekalbėsiu, nes tai labai jau subjektyvus dalykas, bet be šiomis dienomis kuriančių Andriaus Mamontovo, grupės Ba, Jazzu ar „Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ kolektyvo, neatradau sau nieko įdomaus, kas tiesiog „kabintų“. O dalyvaudamas jų koncertuose patyriau ne vieną gerą emociją. Dar paminėčiau Martyną Levickį, bet čia jau labiau kalba eitų apie instrumentalų pasirodymą, ir jeigu taip atvirai kalbant, Martynas yra genialus tame, ką daro.
Kalbant apie šou, tai mane gerąją prasme nustebino Natalijos Bunkės, Jessicos Shy, Vaido Baumilos, Donato Montvydo areniniai pasirodymai, nors po jų gerbėju ir netapau, bet manau, kad šių paminėtų atlikėjų koncertų produkcijos lygis yra išties pagirtinas. Smagu dar ir tai, kad tautiečiai taip masiškai eina į lietuvių koncertus ir taip remia šalies industriją, nes ne vien ant bangos esančios žvaigždės užpildo arenas, bet ir prieš kelis metus atsiradusi tendencija šėlti legendų susibūrimuose, pradedant „Dinamika“ su „Karališka Erdve“ ir užbaigiant „Hiperbole“.
Tad daugmaž tokie buvo mano trys koncertiniai metai. Nors nepaminėjau dar daug ko, bet ar tai būtina? Elementariai nesinori daugžodžiauti. Manau, kad visgi geriau pasidalyti įspūdžiais apie ryškiausius koncertus, tad būtent apie tokius ir papasakojau. O po savaitės paliesiu organizatorių, publikos ir pačių atlikėjų temas, nes per šiuos metus tikrai susikaupė ir kritikos, ir pagyrimų.
