„L+“ į muzikos sceną įsiveržė Lietuvai skaičiuojant septintuosius nepriklausomybės metus. Švelnūs, lyriški ir itin melodingi garsai, mūsuose dar neatrastas pop/r&b žanras šalies gyventojų buvo sutiktas itin palankiai. Ir netgi nežiūrint į tai, kad grupės „L+“ kūriniai taip ir nepakilo iki tuo metu „skonio formuotojais“ laikomų Radiocentro ar „M-1“ topų viršūnių, grupės dainos buvo itin dažnai grojamos, mėgstamos ir klausomos, o kompozicija „Ar tu ją matei“ iki šiol atpažįstama ko gero kiekvieno tautiečio.
Nepaisant to, kad Lino Adomaičio grupės prekiniu ženklu tapo kūrinys „Ar tu ją matei“, „L+“ vadinti „one hit wonderiais“ būtų ne tik neteisinga, bet ir nesąžininga. Per ketverius aktyvios veiklos metus Linas ir kompanija į pasaulį paleido begalę dabar jau legendiniais galimų vadinti dainų. „Lauko vidury“, „Lūpos kaip vyšnios“, „Rudens lietus“ ar „Noriu pakalbėt“ – tik kelios iš jų.
„L+“ skirtingais keliais pasuko 2000-aisiais, surengę atsisveikinimo koncertų turą. Po tų metų apie grupę, jos išsiskyrimą ir veiklą nebuvo praktiškai jokių interviu ar pasakojimų. Todėl šįkart manoMUZIKA rubrikoje manoKARTA – labai svarbus, įdomus išskirtinis ir itin atviras interviu. Šįkart kalbiname ne ką kitą, o grupės „L+“ idėjinį lyderį, dainininką, kompozitorių ir prodiuserį Liną Adomaitį.
Pirmoji „L+“ vasara – 97 koncertai
„Grupės „L+“ laikais buvo analoginės juostos. Pirmasis mūsų albumas „Pasilik“ buvo išleistas kasetėje. Todėl tuo metu, kai eidavai į leidybinę kompanija tu nesakydavai: noriu išsileisti albumą. Sakydavai: noriu išsileisti kasetę. Taigi, laikai gan stipriai pasikeitę ir tame yra daug žavesio“, – šypsodamasis ir dalindamasis prisiminimais pokalbį pradeda neseniai savo solinį albumą „Laiko mašina“ vinilo plokštelėje išleidęs Linas Adomaitis.
- Tais 1997-aisiais metais, kai „L+“ išleido tavo minėtą kasetę, šalies muzikos scenoje vyko daug įdomybių: “EXEM” išleido vieną kiečiausių Lietuvos istorijoje šokių muzikos albumą „STEREO“, išsiskyrė grupė „Foje“, sėkmingai sukosi „Naktinės Personos“, „Sel” pristatė vienus garsiausių savo singlų – dainas „Sapnai“ ir „Lengvai“, debiutavo tokios grupės kaip „Junior“, „B‘avarija“. Tai buvo kone patys derlingiausi ir turtingiausi metai praėjusio tūkstantmečio Lietuvos pop muzikos istorijoje. Kartu tai buvo metai, kai mūsų šalyje atsirado „L+“. Kodėl būtent tada?
- Darbus įrašų studijoje pradėjome dar 1996-aisiais. Tais metais įrašinėjome savo debiutinį albumą „Pasilik“. Tai buvo mūsų pirmasis darbas, su kuriuo galėjome eiti į leidybines kompanijas. Tuo metu oficialus „prisistatymas“ visuomenei buvo galimas tik turint albumą.
Iki albumo pasirodymo mes jau buvome pradėję koncertinę veiklą, tačiau pasirodymai buvo nedideli. Išleidus “Pasilik” (tada sužibėjo „Ar tu ją matei“, „Rudens lietus“ ir kitos dažnai radijo stotyse transliuojamos dainos) viskas pasikeitė. Laikraščiai ėmė rašyti, kad „L+“ – geidžiamiausia šalies pop grupė.
Tiesą sakant, tokiu staigiu virsmu mums buvo sunku patikėti. Patyrėme lengvą pozityvų šoką. Mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms, bet niekada netikėjome, kad pokytis bus toks greitas.
Iki šiol atsimenu stulbinamus skaičius: per pirmąją savo vasarą turėjome 97 koncertus! Grodavome labai dažnai. Pasitaikydavo tokių dienų, kurių metu turėdavome po du, o kartais – ir po tris pasirodymus.
- Kaip tuo metu tau, žengiančiam pirmus žingsnius šalies pop scenoje, atrodė Lietuvos pramogų verslas?
- Kaip ir šiandien, tada buvo visko – kai kas žavėjo, kai kas nuvylė. Bet mane tiesiog džiugino “L+” veikla. Niekada nekvestionuodavau kitų elgesio. Neturėdavau tam laiko. Kita vertus, mano darbas – kurti muziką. Tai darau iki šiol. Todėl socialinių – analitinių žygių kaip nepradėjau tada, taip nepradedu ir dabar.
Taip, daugeliu klausimų turiu išgrynintą nuomonę. Mano požiūris į kompoziciją, atlikimą ir kitus dalykus yra griežtas ir konkretus. Tačiau niekada nepradedu įrodinėti ar pasakoti kitiems, kad turi būti taip, o ne kitaip. Visi savo darbą dirbam pagal savo požiūrį ir galimybes.
- Ar sutinki su nuomone, kad praėjusio tūkstantmečio paskutinieji metai buvo geriausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje tiek muzikos vartojimo, tiek ir muzikos kūrybos prasme? Vartojome muziką atsakingai, klausydavome topų, kurie formavo visos Lietuvos muzikinį skonį, eilėse prie „Muzikos bombos“ laukdavome naujų albumų. Kardinaliai pasikeitė ir laikas, ir kartos, ir, žinoma, muzikos vartojimas…
- Esu tikras, kad kiekvienas laikmetis turi savo žavesio. Tada buvo daug smagių dalykų. Tiesą sakant, manau, kad tuomet buvo daugiau nuoširdumo ir mažiau cinizmo, o to laikmečio eilės prie muzikos įrašų parduotuvių iki šiol sukelia šiokių tokių sentimentų (šypsosi). Tačiau visai žavu ir dabar… Lietuvos atlikėjai rengia pasirodymus didžiulėse arenose, kopia karjeros laiptais už mūsų šalies ribų, auga nepaprastai talentinga nauja karta.
Kiekviename žingsnyje stengiuosi atrasti ką nors pozityvaus. Ignoruoju tai, kas man negatyvu. Nesiimu komentuoti viešoje erdvėje kitų žmonių elgesio ar leistis į ideologinius konfliktus. Nematau tame prasmės. Taupau ne tik savo laiką, bet ir emocijas. Taip savo laiką padovanoju arba sau artimiems žmonėms, arba kūrybai.
Pačioje pradžioje „prisibelsti“ iki leidybinių kompanijų mums nebuvo įmanoma
- Grįžkime į „L+“ karjeros pradžią. Savo muzikinius žingsnius Lietuvoje pradėjote kaip POP/R&B žanro atstovai ir buvote tokie pirmieji šalyje. Ar tų metų „BRAVO” apdovanojimas „Metų debiuto“ kategorijoje jums buvo įrodymas, kad einate teisingu keliu?
- Tai buvo labai malonus įvertinimas. Beje, šis prizas yra kol kas vienintelis muzikinis apdovanojimas Lietuvoje, kurį esu gavęs per 20 metų. Tarptautinių gavau 11, o lietuvišką – vieną (šypsosi).
Mums, kaip pradedančiai grupei, gauti „BRAVO“ už metų debiutą buvo labai faina.
- Tik labai faina?
- Na, tais laikais muzikos apdovanojimai reiškė tikrai daug. Be to, jie buvo žymiai svaresni ir skaidresni nei dabar.
„BRAVO“ statulėlė iki šiol yra mano įrašų studijoje. Tikrai ja didžiuojuosi.
Tačiau ne apdovanojimai grupei “L+” buvo didžiausias įvertinimas. Didžiausias įvertinimas mums būdavo pilnos salės žmonių ir mūsų klausytojai.
- Debiutiniame jūsų albume „Pasilik“ galima rasti „The Beatles“ dainos „Yesterday“ koverį. 1994 metais išleistame „Boyz II Men“ albume „II“ paskutinis kūrinys taip pat šios dainos koveris Tai buvo laikas, kai net ir viešai neslėpei savo meilės šio kolektyvo kūrybai. Ar galima sakyti, kad perdainuoti šią dainą jus įkvėpė būtent „Boyz II Men“?
- Ne. Šią dainą labiau įkvėpė patys Bitlai ir Michaelo Boltono koveris.
„Yesterday“ – viena populiariausių ir gražiausių Liverpulio ketverto dainų. Turėjome puikią aranžuotę keturiems balsams, tad nematėme prasmės laukti (šypsosi). Beje, ar žinojai, kad šio koverio genialų smuiko solo atliko Vilhelmas Čepinskis? Jis jau tomis dienomis buvo pasaulinio pripažinimo sulaukęs atlikėjas.
Tiesa, dėl šio bitlų koverio esame patekę į kuriozišką situaciją su leidybine kompanija „Bomba records“. Debiutiniame mūsų albume „Yesterday“ buvo vienintelis kūrinys, įrašytas anglų kalba, tačiau „Bombos“ atstovai paskambino ir sako: „jūsų albumas – anglų kalba, todėl mūsų nedomina“. Aš jiems sakau: „palaukit, ten juk tik viena daina įrašyta angliškai, todėl apie ką jūs šnekate?“. Jie toliau nebediskutavo ir numetė telefono ragelį.
Žodžiu, pačioje pradžioje mums „prisibelsti“ iki leidybinių kompanijų buvo labai sunku. Atrodė, kad visur, kur benueitume, girdime panašius atsakymus: „čia per sudėtinga muzika“, „to Lietuvai nereikia“, „nieko čia neparduosime“. Bet kai mumis patikėjo „Mega Records“, o per pirmus 3 mėnesius albumo „Pasilik“ buvo parduota daugiau kaip 30 tūkst. kopijų, visos leidybinės kompanijos ėmė skambinti ir siūlyti pelningus kontraktus antram albumui.
- Tai buvo laikas, kai leiblai vaidino itin reikšmingą vaidmenį muzikantų gyvenime…
- Ne tas žodis… Šiuo metu jau septintą savo albumą leisiu pats, todėl puikiai žinau kaip ši mašina veikia. Dabar man tikrai nebereikia jokių leiblų. Jų ko gero reikia jaunam, informacijos apie tai, kas vyksta aplink, dar neturinčiam pradedančiam atlikėjui.
Tačiau tuo metu leidybinė kompanija buvo labai stiprus žaidėjas. Kol nenusivyliau jų veikla, neskaidrumu ir kitais negražiais dalykais, tol mielai su jomis dirbau…
Visą interviu skaitykite portale manoMuzika.lt