– Šiais laikais jūsų muzika galima vadinti klasika. Kokia auditorija jūsų mėgstamiausia?
Jenny: Greičiausiai niekas nenugalės „Top of the Pop“. Aš neseniai buvau Peru – gerbėjai iš visos Pietų Amerikos atkeliavo ten ir įsirengė palapinių miestelį prie mano viešbučio. Siurrealistiška, bet smagu.
Fancy: 1980-ųjų pasirodymų auditorija – trys kartos. Jos visos nuostabios.
Lian Ross: Mano mėgstamiausia auditorija visada ta, kuriai koncertuoju tuo metu. Kiekviena tauta turi savo kultūrą, specifiką ir temperamentą. Pavyzdžiui, rusai labai nostalgiški ir entuziastingi, lotynų amerikiečiai – itin emocingi.
Andy („Joy“): Man labiausiai patinka 1980-ųjų bendruomenė. Ji supras ir nuoširdžiai mylės šią muziką amžinai. Tai jų gyvenimo dalis. 9-asis dešimtmetis buvo ypatingas laikotarpis... Nekalbu apie šukuosenas! (Juokiasi.)
– Kaip nuo dienos, kai pirmą kartą užlipote ant scenos, pasikeitė visuomenė?
Jenny: Pasaulis nuolat keičiasi kiekvienoje srityje. Netrukus pastebėsime, kaip praeityje įprastus dalykus visam laikui išstumia naujosios technologijos. Viskas nuolat greitėja, o ramybė tampa išskirtine prabanga.
Kai pradėjau muzikuoti, viskas, galima sakyti, šoko pagal seną ritmą. Dabar viskas pasikeitė. Bet kas gali tapti teisėju, šventiku ar naujienų pranešėju. Jokios ribos nėra malonios, bet kaip mes galime protingai išnaudoti savo nuomonę? Kas už ją atsakingas? Ta tema vedu paskaitas. Man labai patinka šis pasakymas: mes manome, kad esame blogoje padėtyje, bet galbūt turėtume suprasti ir pripažinti, jog daugeliu atžvilgiu mums niekada nebuvo geriau. Tačiau tai nėra blogos naujienos, todėl niekas apie tai nerašo.
Lian Ross: Visuomenė pasikeitė nuo dienos, kai buvo sukurtas internetas. Tai prakeiksmas ir palaima. Bet muzika visada palies žmonių širdis.
Andy: Visuomenė pasikeitė iš esmės: viskas vyksta greičiau, žmonės turi daugiau galimybių, internetas daugumai svarbiausias dalykas, daugiau anoniminių dalykų. Tačiau klausytojai dar tokie patys – „Joy“ irgi vis dar tie patys!
Michael („Joy“): Yra daug daugiau pasiūlymų, o ir žmonės reikalauja daugiau. Ypač kalbant apie muzikos verslą ir interneto pasekmes.
– Kaip pasikeitė pati muzika?
Jenny: Talentingi žmonės vis dar populiarūs – tai rodo „Youtube“. Tačiau, kaip visada, laimingas veidas vis dar gali sujaudinti iki širdies gelmių. Tiesiog šiek tiek pakoreguoji balsą, pridedi daugiau muzikos ir... bum! Sėkmė! Tai neįtikėtina.
Lian Ross: Muzika pasikeitė techniniu požiūriu. Tai prasidėjo 1990-aisiais, atsiradus elektroniniams įrašams. Dabar prisiminti vinilo plokštelių garso privalumai, vis daugiau žvaigždžių leidžia plokšteles. Man tai labai patinka – ir pats išleidau plokštelę „Dr Mabuse“.
Andy: Gerai, kad dabar visi, kas tik nori, gali kurti muziką. Tai lengviau, greičiau ir pigiau. Gali naudoti šablonus, pakeisti savo balsą, net moderuoti po vieną natą. Tačiau man patinka senovinis būdas – didelėje studijoje, atliekant gyvai, su garso inžinieriumi, kuris bent jau mokėsi šio amato...
Aišku, „Joy“ kūrė popmuziką su sintezatoriais, tačiau šį darbą reikia išmanyti, kad jį atliktum gerai.
Michael: Muzikos kūrimas tapo nepalyginti lengvesnis. Būtent dėl to atsiranda vis daugiau įvairių muzikos stilių. Net rinkodara muzikantai gali pasirūpinti patys – tiesiog iš namų.
– Kokios priežastys lemia, kad žmonės vis dar mėgsta jūsų muziką ir pažįsta ją nuo pirmųjų akordų?
Jenny: Ilgai ieškojau tinkamo atsakymo į šį klausimą. Galiu tai paaiškinti tik vienu dalyku – palaiminimu iš aukščiau, kad 9-ajame dešimtmetyje mūsų muzika darė tokį įspūdį. Kaip kitaip tai paaiškinti, jei ne stebuklu ar palaiminimu? Aš vis dar mėgstu savo muziką, tai taip pat prisideda prie sėkmės. Pernai keliavau po visą šalį ir mačiau, kad žmonės vis dar dainuoja „Ace of Base“ dainas.
Fancy: Kiekvieno periodo muzika turi savo iki šiol nepamirštamus hitus ir atlikėjus. Neįtikėtina, kad mūsų tų laikų hitai vis dar skamba visame pasaulyje. Šiuo metu koncertuoju Lapaze, Meksikoje, ir minios šėlsta su manimi. Manau, tai tiesiog nesenstantys, laiko nepakeičiami kūriniai žmonių širdyse.
Lian Ross: Melodijos ir aranžuotės yra unikalios, nesulyginamos su kitomis, tad nepamirštamos.
Andy: Manau, tai dėl išskirtinio muzikos kūrimo 9-ajame dešimtmetyje. Buvo derinamos puikios melodijos su įsimenamais šokių judesiais. Visa tai nesunku prisiminti ir koncertuose – dainuojant ir šokant kartu su mumis.
Michael: Įsimenamos melodijos, „užkabinantys“ žodžiai ir meilė, kurią įdėjome kurdami.
– Kiekvienas atlikėjas turi savo idealą. Su kokiu muzikantu jūs svajojote atsidurti scenoje? Ar svajonė išsipildė?
Jenny: Dalyvaudama apdovanojimuose Niujorke ir Londone iš dalies išpildžiau svajones – susitikau su savo idealais: Michaelu Jacksonu, Whitney Houston ir U2. Kas galėtų norėti daugiau?
Fancy: Mano idealas – Jimi Hendriksas. Dar 1967-aisiais pusryčiavau su juo. Tuo metu buvau jo gerbėjas, tad išsipildė ir mano svajonė.
Lian Ross: Mano idealai jau mirę, bet, esu tikra, turėsiu progos padainuoti su kitais nuostabiais atlikėjais.
Andy: Pastaraisiais metais sutikome gausybę savo idealų: „Boney M“, Thomasą Andersą, „Bad Boys Blue“, Sandrą, „Ottawan“ ir dar daugiau. Taip pat su jais koncertavome. Man labai gaila, kad niekad nesutikau savo didžiausio favorito – grupės „Status Quo“.
Michael: Stevie Wonder... Deja, mano svajonė vis dar neišsipildė.
– Ką galite pažadėti koncerto Londone lankytojams?
Jenny: Jiems pasisekė, kad yra gyvi ir gali švęsti. Mes praleisime nuostabią naktį plačiai atmerktomis akimis. Sugrąžinsime jums senus laikus, priversime juos žibėti ir nušviesti pilką rytojų. Aš tai darysiu savo hitais, o jūs – dalyvaudami ten.
Fancy: Galiu pažadėti, kad auditorija atiduosiu visą save. Susirinkusieji išgirs geriausias mano dainas taip, kaip jos skambėjo anksčiau.
Lian Ross: Pažadu, mano gerbėjai patirs fantastišką vakarą. Negaliu sulaukti koncerto Londone – pirmą kartą gyvenime ten grosiu.
Andy: Į Londoną atvešime daug džiaugsmo. Apsiaukite geriausiais savo bateliais ir leiskite mums bendrauti „Touch By Touch“!