Tai kanadiečių ir airių istorinis draminis televizijos serialas, rodomas per „History“ kanalą. O filmuojamas jis Airijoje, ten, kur pastaruoju metu daug laiko praleidžia ir lietuvė Vėtra.
V. Trinkūnaitė – Inijos ir Jono Trinkūnų dukra. „Mano tėtis buvo išrinktas vyriausiuoju „Romuvos“ dvasiniu vadovu – kriviu, dabar šias pareigas užima mano mama. Taip pat ji jau kelis dešimtmečius vadovauja apeigų folkloro grupei „Kūlgrinda“, kurioje ir aš dainuoju galima sakyti nuo pat gimimo“, – DELFI pasakojimą apie save pradėjo netikėtai pasauliniame dėmesio centre atsidūrusi Vėtra.
– Augai ir gyveni pagal senąsias Lietuvos dvasines vertybes. Kaip į Tavo gyvenimą atėjo norvegų kalba?
– Norvegų kalbos, kad ir kaip būtų gaila, nemoku, nors giesmė, kurią turėjau atlikti seriale, buvo parašyta senąja norvegų kalba. Turėjau ją išmokti. Dirbau su dainos kompozitoriumi, kuris paaiškino gražią dainos prasmę. Teko padirbėti ir prie žodžių tarimo, kuris, kaip buvo įdomu ir man, ir pačiam kompozitoriui, buvo visai panašus į lietuvių.
– Kaip pasisekė gauti pakvietimą atlikti giesmę seriale?
– Istorija gana įdomi. Su manimi susisiekė vienas iš „Vikingų“ garso takelio kompozitorių – Einaras Selvikas. Jis – norvegų folkloro grupės „Wardruna“ lyderis ir didelis „Kūlgrindos“ gerbėjas, o aš šioje grupėje dainuoju nuo mažens. Po kiek bendravimo jis man pasiūlė atlikti dainą seriale. Labai nudžiugau, kai sužinojau, kad tai bus ypatinga, laidotuvių scena.
– Kuo ši scena džiugino?
– Man buvo patikėta dainuoti labai svarbioje scenoje. Vis dėlto vyksta ne bet kas, scenoje buvo laidojama pati karalienė, labai svarbus momentas. Ir pati scena, vaizdiniu požiūriu, yra viena įspūdingiausių seriale.
Serialo scena, kurioje giesmę gieda Vėtra:
– Ar senosios lietuvių apeigos panašios į seriale vaizduotas vikingų?
– Kažkiek panašumo yra. Istorijos eigoje buvo deginimo papročiai, kurie yra gana plačiai aprašyti. Toks ir panašumas – taip pat degindavo su rūbais, papuošalais. Vandenyje mirusiųjų nedegindavo, tačiau į vandenį įdėdavo urną su pelenais.
– Ar mini senąsias šventes?
– Taip, žinoma! Su Romuvos bendruomene visuomet švenčiame ar minime kalendorines šventes.
– Tavo tėtis buvo vyriausias „Romuvos“ dvasinis vadovas – krivis, dabar šias pareigas užima Tavo mama. Ar pati galvoji, kad laikui bėgant perimsi šias pareigas iš mamos?
– Nelengva matyti taip toli į ateitį, man tik 24 metai. Tačiau pačiai be galo įdomu, kaip toliau klostysis gyvenimas.