Dabar Daivą kalbinau jau kelerius metus gyvenančią Londone. Per tuos metus daug kas dainininkės gyvenime apsivertė aukštyn kojomis, tačiau ji tebėra kaip visad švytinti ir, atrodo, dar labiau spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą. „Tiesos“ skaitytojams kūrėja pasakojo apie pokyčius, savo santykį su Londonu bei naująjį grupės „Keymono “ albumą „Time Capsule“.
− Daiva, Londone gyveni ne vienerius metus. Iš pradžių čia buvo atsikraustę ir dalis grupės „Keymono“ narių. Kas patraukė į šį miestą? Kodėl taip susiklostė, kad dalis grįžo, o tu nusprendei likti?
− Kiek save atsimenu, visuomet svajojau gyventi dideliame mieste. Pirmą kartą apsilankiau Londone su tėčiu, kai man buvo apie 12 metų. Atsimenu, kaip pakerėjo plačios šurmuliuojančios gatvės, žmonių įvairovė. Paauglystėje labai susižavėjau hiphopo muzikos kultūra ir buvau įsitikinusi, kad gyvensiu Niujorke.
O susiklostė taip, kad dabar gyvenu Londone.
Kai prieš maždaug penkerius metus mes su Alvydu (saksofonininkas, prodiuseris Alvydas Mačiulskas – aut. past.) atsikraustėme į Londoną, Marius (būgnininkas Marijus Aleksa – aut. past.) jau kuris laikas čia gyveno. Prieš kelerius metus Alvydas grįžo, nes nusprendė, kad nori baigti mūsų albumą, o šiam kūrybiškam darbui jam reikėjo ramios aplinkos, būti netrukdomam Londono šurmulio. Kitaip tariant, išvyko ieškoti lietuviškos gamtos ir ramybės prieglobsčio. Tačiau jis taip pat neatsisakė minties grįžti atgal į Londoną.
Aš likau Londone, nes man čia kol kas labai patinka. Jeigu norėsiu, bet kada grįšiu atgal, o gal dar ir kitur sugalvosiu pagyventi. Tuo tarpu Aurimas (trimitininkas Aurimas Rimeikis – aut. past.) visą laiką Lietuvoje. Taip mūsų visa grupė ir gyvena tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės.
− Neseniai susižadėjai. Kaip pranešė Lietuvos spauda, tavo širdį užkariavo australas aktorius Chrisas Leaney‘us. Kokia jūsų meilės istorija? Galbūt Chrisas ir yra meilės Londonui priežastis?
− Vieną naktį iš pasimatymo su geriausia drauge ėjau namo. Šalia mūsų namų yra džiazo klubas, pro kurį praeidama tą naktį išgirdau grojant labai įdomią grupę. Nusprendžiau užeiti keliom minutėms paklausyti. Paklausiusi viso koncerto jau ruošiausi išeiti pro duris, bet kitam klubo gale pamačiau pažįstamą muzikantą, pamojavau, jis man irgi pamojavo. Priėjusi pasisveikinti supratau, kad to vaikino visai nepažįstu. Buvo gana tamsu, o mano regėjimas gana prastas. Pasakiau jam, kad supainiojau jį su kitu žmogumi, tačiau nejučia užsimezgė pokalbis. Jis paprašė mano telefono numerio, po savaitės nuėjome į pasimatymą ir nuo to laiko nebeišsiskyrėme. Tokia buvo mūsų pažintis su Chrisu.
− Daiva, o kaip Chrisas pasipiršo?
− Praėjusio rudens pradžioje išvažiavome su Chrisu į Graikiją atostogauti mano gimtadienio proga. Aš nieko neįtariau, o, kaip paaiškėjo vėliau, jis jau buvo suplanavęs viską gana seniai. Keliavome po Kefalonijos salą. Vieną dieną išsinuomojom katerį ir plaukiojom po aplinkines salas, nardėm skirtinguose paplūdimiuose, o viename labai gražiame atokiame paplūdimyje, kur mus supo vien kalnai, jūra ir kalnų ožkos, jis man ir pasipiršo.
Turiu prisipažinti, kad man buvo gana didelis šokas, nes aš visiškai nieko neįtariau ir šiaip niekada nebuvau iš tų moterų, kurios nuo mažens svajoja apie vestuves. Iki šiol mane mintis, kad su vienu žmogumi reikės nugyventi visą gyvenimą, visada gąsdindavo, bet tikiu, kad Chrisas būtent ir yra man skirtas žmogus, todėl nedvejodama sutikau.
− Koks tavo santykis su pačiu miestu? Kokį įspūdį patyrei pirmą kartą atvykusi, ir kokį jį matai dabar? Ar vis dar laikai Londoną svajonių miestu?
− Gyventi Londone man labai patinka. Čia jaučiuosi kaip namuose. Pačioje gyvenimo pradžioje, tik atvykusi, net neįsivaizdavau, kokio dydžio šitas miestas, kiek čia visko vyksta, kaip greitai viskas keičiasi.
Nemanau, kad tai − mano svajonių miestas, bet iš tikrųjų net nežinau, koks tas svajonių miestas turėtų būti. Visi miestai turi savų pliusų ir minusų. Norėčiau pagyventi ir kitur, kituose, kitokiuose miestuose. Tačiau puikiai suprantu, kad tai ne tas pats, kaip keliauti. Reikia bent kelerių metų, kad pamatytum tikrąsias miesto spalvas, pažintum žmones ir kultūrą, ką jau kalbėti apie kalbą. Tam, matyt, reiktų paskirti visą gyvenimą.
− Dirbi vaikų muzikos mokytoja. Patinka darbas su vaikais?
− Dirbti su vaikais pradėjau tik visai neseniai. Iš tikrųjų niekada nenorėjau mokytojauti, bet dabar džiaugiuosi. Tai tikrai įdomi patirtis. Dirbu su labai mažais vaikais. Jie labai mieli ir nuoširdūs. Per pamokėles juokiamės ir gerai leidžiam laiką.
− Būti įžymia dainininke Lietuvoje daug lengviau nei Londone. Pasiilgsti „žvaigždės“ statuso?
− Nelaikau savęs jokia žvaigžde, ir mano tikslas nėra ja tapti. Aš noriu dainuoti ir kurti, aišku, noriu, kad žmonės klausytųsi mano muzikos, jeigu ji jiems patinka, bet ne dėl to, kad būčiau „įžymi“. Labai keista, kad šiais laikais būti įžymiam yra žymiai didesnė vertybė, nei kurti, muzikuoti, vaidinti ir pan.
Aišku, Lietuvoje lengviau būti pastebėtam, nes mažesnė šalis, mažiau ir žmonių, mažiau gerų muzikinių grupių. Taip natūraliai sukuriama mažesnė konkurencija.
Londone daug sudėtingiau. Jeigu nori būti pastebėtas, turi būti labai talentingas, originalus, turėti kažkokią naują viziją ar stilių, arba… įtakingų pažinčių. Be to, turi nuolat ieškoti galimybių, kur pasirodyti, su kuo susipažinti, turi būti be galo motyvuotas ir atkakliai siekti savo tikslo.
− O kaip tau čia sekasi būti pastebėtai? Ar vystai muzikinę veiklą Londone?
− Pastaruoju metu visą savo energiją skyriau naujam „Keymono“ albumui užbaigti. Taip pat dirbau su keletu prodiuserių. Šiuo metu daug dirbu namuose, nes turiu savo mažą namų studiją, kur kuriu ir įrašinėju dainas. Gyvai taip pat tenka padainuoti skirtinguose projektuose su skirtingais muzikantais. Kartais nueinu į „jam session“ padainuoti, užmegzti naujų kontaktų arba tiesiog dėl smagumo. Šiuo metu man įdomiau kurti, o ne varžytis.
− Tavo pavardė Starinskaitė angliškai skamba lyg „star in sky“. Nesunku pastebėti, kad varde tarsi užkoduotas žvaigždės simbolis. Gal yra kas nors pastebėję šį skambesį?
− Ne, pavardės tikrai niekas nėra pastebėjęs. Tačiau visi pastebi, kad mano vardas Daiva skamba kaip „diva“ (it. prima donna, talentinga dainininkė – aut. past.). Dažniausiai mane nauji pažįstami, kol dar gerai neįsimena ausiai neįprasto lietuviško vardo, taip ir vadina. Tada aš jiems aiškinu, kad Daiva reikia tarti kaip „diver“ (liet. Naras – aut. past.).
− Papasakok, ką Londonas tau davė?
− Meilę, įrodymą, kad viskas gali pasikeisti per vieną sekundę. Taip pat pradėjau daugiau matyti, kas vyksta aplink mane, stebėti kitus žmones, klausyti jų istorijų. Manau, kad tapau stipresnė, savarankiškesnė asmenybė.
− Neseniai pristatėte naują grupės „Keymono“ albumą. Kaip tau sekasi kurti ir dirbti gyvenant dviejose skirtingose šalyse? Apibūdink albumo skambesį.
− Patį albumo pagrindą sukūrėm visi kartu prieš trejus metus, vasarą, vienkiemyje Druskininkų rajone tarp ežerų ir miškų. Po to atskirai visi dirbome savo darbus. Aš rašiau dainų žodžius, Londone įrašinėjau vokalus. Alvydas su Aurimu dirbo Lietuvoje. Taip pat per visą tą laiką vis susitikdavome tai Vilniuje, tai Budapešte, tai kituose miestuose, kur koncertuodavo „Keymono“, ir vis ką nors naujo kartu pridėdavom. Šią žiemą nemažai laiko praleidome Nidos meno kolonijoje. Išėjo tokia keliaujanti studija...
Trejus metus brandintas grupės „Keymono“ albumas „Time Capsule/ – tai vieta, kurioje sustoja laikas, išnyksta erdvė. Muzika yra mūsų laiko kapsulė, į kurią mes sudėjome viską, kuo gyvename dabar ir ką norime perduoti ateities kartoms.
Tai yra pirmasis mūsų albumas, išleistas „Keymono“ vardu. Oficiali albumo pristatymo data buvo sausio 31 d. Jį įsigyti galima „Itunes“, „Deezer“, klausyti „Spotify“
− „Keymono“ Londone turi nemažą gerbėjų ratą. Galbūt planuojate naujus koncertus?
− Planuojame jau šį pavasarį, bet kol kas tikslių datų dar nepatvirtinome. Kai datos paaiškės, būtinai pranešim ir „Tiesos“ skaitytojams.