Lūkesčius viršijęs „Guns N’ Roses“ koncertas Taline: be riaušių ir nepadoriai ilgai

Viena didžiausių pastarųjų metų muzikos pasaulio intrigų – ⅗ originalios sudėties atsikūrę „Guns N’ Roses“ – pirmadienio vakarą vieną iš savo mega gastrolių koncertų surengė Taline, į kurį gausiai rinkosi tiek vietos, tiek tūkstančius kilometrų dėl grupės nukeliavę muzikos gerbėjai. Savo dydžiu bei pompastika koncertą jau dabar galima drąsiai statyti į didžiausių šiųmetinių ar net visų laikų renginių Baltijos šalyse sąrašą, greta neseniai įvykusių Dainų švenčių.

Grupė, kurios vardas kadaise glaudžiai siejosi su dideliais skandalais, konfliktais ar net neįvykusius koncertus palydinčiomis riaušėmis, pernai tarytum užkasė kelias dešimtis metų iškeltus kirvius, pamiršo buitines problemas ir į pasaulines gastroles leidosi su trimis originaliosios sudėties nariais. Vienintelis sudėtingu grupei etapu likęs ar pats tą etapą iniciavęs buvo tik Axl Rose’as.

Šį asmenį per švelnu pavadinti kontraversišku. Aikštinga ir sudėtinga asmenybė dėl asmeninių problemų neretai privirdavo košės tiek, kad kitą rytą dėl atšaukto koncerto tekdavo aiškintis ne prieš grupės agentus ar menedžerius, o prieš policijos pareigūnus.

Grupė tęsė savo veiklą ir iš jos pasitraukus (ar buvus išmestiems) Slashui, Duffui McKaganui, anksčiau dėl nesutarimų ar problemų su įvairiomis medžiagomis buvo pašalinti Izzy Stradlinas bei Stevenas Adleris.

Pastarųjų nedalyvavimas šiame ture – dažnai linksniuojama pramogų portalų tema užsienyje. Juos pakeitė dabar jau ilgametis gitaristas Richardas Fortusas, taip pat ilgametis būgnininkas Frankas Ferreras. Grupėje be trijų ikonų taip pat egzistuoja pilnateisiu nariu taip ir netapęs klavišininkas Dizzy Reedas bei naujokė klavišininkė Melissa Reese. Tačiau grupės sudėtis vertinama pagal indėlį į kūrybą, o šioje vietoje nuo originaliosios sudėties narių begėdiškai atsiliekama ir nė vienas Axl eros GNR muzikantas nėra fanų laikomas pilnateisiu grupės nariu.

Apžvalgininkai ar melomanai gana skeptiškai vertino šį gigantų grįžimą. Tačiau pernai metų gastrolių finansinės eilutės kalbėjo pačios už save. Pollstar.com duomenimis, net neišleidusi albumo ir į turą išvykusi grupė praėjusių metų viduryje iš karto šoko į daugiausiai uždirbusių muzikos grupių viršūnę su solidžiais 151 mln. JAV dolerių sumą siekiančiais bilietų pardavimais, o už nugaros, su gerokai „kuklesniais“ skaičiais, paliko „U2“, Justiną Bieberį, „Metallica“ ir tuos pačius niekada neatsibostančius „Depeche Mode“.

Akivaizdu, kad tokia užsisukusi mašina masino tiek gerbėjus, tiek muzikantus, tiek jų vadybininkus. Daugelyje miestų grupė išpardavė visus bilietus, o prekyba atributika turbūt mušė dar vieną rekordą. Bent tokį įspūdį buvo galima susidaryti iš pirmadienį Taline vaikščiojusių žmonių – vienas iš dviejų sutiktųjų puošėsi grupės atributika.

Renginio vieta – Talino Dainų slėnis, kuriame, kaip galima spėti, tilpo apie 60 tūkstančių žmonių. Mūsiškio Vingio parko giminaitis nuo pastarojo skiriasi tik gerokai koncertams draugiškesniu reljefu. Nuokalnė, kurioje būriavosi minia, padeda sukurti idealų scenos matymą bet kuriam klausytojui, o ir su garsu, atrodo, viskas ten buvo gerai.

Apšildančiąsias grupes šį kartą teko iškeisti į pasivaikščiojimą senamiesčio gatvėmis. Tai lėmė ir Taline tvyrojęs beprotiškas karštis, kuris ragino neskubėti į slėnio prieigas. Žinoma tik tiek, kad pasirodymą pradėjo mažiau žinomi „The Dead Daisies“ ir sunkiosios muzikos pasaulyje tikrai puikiai pažįstami danai „Volbeat“ karjeros pradžioje drebinę ir „Roko naktų“ festivalio sceną.

Be kadaise GNR vizitine grupės kortele tapusių vėlavimų neapsieita ir šį kartą. Tiesa – tik simbolines 20 minučių, ne kelias valandas kaip buvo įprasta GNR didžiosios šlovės laikais prieš ketvirtį amžiaus ar prieš tuos kelis metus, kai Axl vienintelis buvo likęs iš originalių narių. Iš aikštingo ir konfliktiško Axl Rose’o taip pat, panašu, teliko tik prisiminimas.

Šiandien jis vėl grįžęs į formą, kurią dar prieš kelis metus buvo pritemdęs antsvoris ir pastebimai suprastėję vokaliniai gebėjimai. Pavojingą gyvenimo būdą dėl sveikatos problemų anksčiau privalėję užbaigti gitaros ikona Slashas ir tiesiog kietas rokeris Duffas per metus įgavo tik daugiau raukšlių. Tiesą pasakius, stiprų balsą turinčio ir back vokalo rolės nevengiančio Duffo vokaliniai gebėjimai vietomis net užgoždavo Rose’o partijas.

Koncerto pradžia nieko ypatingo nežadėjo. Nuo hito „It’s So Easy“ pradėję muzikantai atrodė kiek pavargę, o Axlio išraiška ir balsas tarytum liudijo apie norą kuo greičiau viską baigti, pasiimti uždarbį ir ramiai įsitaisyti atokioje vietoje. Tačiau po keletos kūrinių tiek pavargėlis Rose’as, tiek kiti nariai įgavo pagreitį ir „Welcome to the Jungle“ įnešė lyg ir kitą grupę į sceną – tikrai ne tą, kuri gana vangiai pradėjo koncertą.

„Rocket Queen“, „Civil War“, „Estranged“, „Sweet Child o’Mine“ skambėjo stipriai, o veiksmas scenoje darėsi vis malonesnis tiek akiai, tiek ausiai. Priešingai nei minioje, kuri elgėsi stebėtinai šaltai. Pagrindinės programos dalies kulminacijomis tapo „November Rain“, „Don’t Cry“ ir aktyvusis „Nightrain“.

GNR muzikinę retrospektyvą sudaro viso labo 6 albumai, iš kurių sėkmingais kritikų laikomi tik debiutinis „Appetite for Destruction“ ir dviejų dalių „Use Your Illusion I & II“. Šių šedevrų medžiaga sudaro esminę dalį koncertinio turinio, tačiau grupės koncertuose netrūksta ir netradicinių sprendimų. Kiek perdėtas piktnaudžiavimas svetimų dainų atlikimui. Taip, GNR turi šaunias „Live and Let Die“, „Knockin’ on Heavens Doors“ versijas, tačiau kam reikalingas instrumentinis „Wish You Were Here“ pateikimas?

Vietomis programa, solo partijos atrodė kiek ištęstos. Viskas, kaip galima nuspėti, buvo daroma tam, kad akimirka atsikvėpti būtų suteikta spiegiančiam Axl Rose’o balsui. Šis vis dar toks pat įkyrus ir rėžiantis ausį kaip ir geriausiais grupės laikais. Kaip ir tada, taip ir dabar – vienus varo iš proto, kitus varo dar labiau blogiausia šio žodžio prasme.

Pažvelgus į laikrodį paaiškėjo savotiška detalė – koncertas jau tęsėsi 2 val. ir 58 min., tačiau koncerto pratęsimas dar net nebuvo prasidėjęs. Žinant kai kurias nemalonias biografijos detales ir narių amžių, toks „užjudėjimas“ atrodo mažų mažiausiai įspūdingai. „Paradise City“, užbaigęs visą šou ir pagražinęs dangų fejeverkais, koncerto trukmę prailgino iki 3 val. 24 min. Ir tai, jeigu prisimenu tiksliai, yra ilgiausias šių eilučių autoriaus matytas vienos grupės pasirodymas. Ir iš GNR to tikėtis buvo sunku įtariai žvelgiant į gana pragmatiškas šio reuniono detales.

Koncerto techninei daliai rasti priekaištų būtų sudėtinga. Kaip ir dera vienai didžiausių koncertinių kompanijų šiuo metu – viskas atrodė prabangiai ir ištaigingai, o dalis vaizdinių sprendimų, kaip galima įtarti, buvo nusižiūrėti iš kitų megagrupių ir nieko išskirtinio nepateikė. Vienoje iš tokių grupių šiandien vokaluoja tas pats Axl. Žinoma, kad apie „Ac/dc“ čia kalbama.

Tokių inovacijų kaip robotai, „Tesla“ automobiliai ar ateities „iPhone“ telefonas ant scenos nebuvo. Per tris milžiniškus ekranus sušmėžuodavo tai grupės nariai, tai kokia paskubomis supiešta animacija su kaukolėmis ar grupės simbolika. Simbolika ir įvairūs vaizdiniai roko muzikos kultūroje vaidina svarbų vaidmenį, taigi kodėl jais nepapiktnaudžiavus.

Skeptiškos prognozės vienai didžiausių visų laikų pop kultūros įvaizdžio ir muzikos kūrėjų šį kartą nepasiteisino. Koncertas iš tiesų buvo vykęs, o jo trukmė mažų mažiausiai įspūdinga. Galima ieškoti priekabių detalėse, tačiau pernelyg giliai kapstytis neverta. Turbūt išlaikytas buvo ir sugrįžimas po beveik ketvirčio amžiaus, kuomet šių blogiukų muziką perėjo ir kelios kartos žmonių, kurių daugumai šis sugrįžimas yra vienintelė proga iš arčiau pamatyti legendinius rokerius. O tai padaryti visai verta, jeigu Axlio balsas nerėžia ausies.