„The Prodigy“ – viena populiariausių visų laikų šokių muzikos grupių, todėl visai nekeista, kad buvo žmonių, į „Positivus“ atvykusių vien tam, kad pamatytų šį pasirodymą. Su „The Prodigy“ užaugo ne viena karta, todėl renginyje sutikus kiek vyresnius žmones, primenančius reiverius, galima nesunkiai atspėti, ko šį vakarą jie laukė labiausiai. Tiesa, kai kurie tai ir akivaizdžiai demonstravo – vaikščiojo pasipuošę grupės logotipu paženklintais marškinėliais ar net visą kūną apsirašinėję atitinkamais užrašais.
Koncertas prasidėjo 23:30, kaip ir planuota. Nors dažnai atlikėjai mėgsta savo pasirodymus pradėti ramesne gaida ir palengva įtraukti publiką, „The Prodigy“ pasielgė priešingai – pirmoji daina buvo visiems iki skausmo žinoma „Omen“. Minia iš karto ėmė šokti, iškėlė rankas į viršų ir dainavo kartu net neraginami.
Patys muzikantai irgi negailėjo energijos. Atrodo, kad jau beveik tris dešimtmečius žinoma grupė visiškai nepasenusi. Tik karts nuo karto „išlendantis“ old school'o skambesys ir melodijos, žinomos jau ne vienerius metus, primena, kad ant scenos – ne dvidešimtmečiai muzikos pankai.
Nuostabos visai nekelia tai, kad iš visų iki šiol šių metų „Positivus“ pasirodžiusių atlikėjų būtent „The Prodigy“ sutraukė plačiausią auditoriją. Nors „plačiausia auditorija“ nėra tinkami žodžiai aprašyti tai masei žmonių. Panašu, kad čia susirinko visi festivalio teritorijoje buvę žmonės. Pačių atlikėjų tokia minia, be abejo, nestebino – jie jau pripratę, kad jų paklausyti ateina tūkstančiai. Kaži, ar kartais bent prisimena, kad pirmojo jų koncerto 1990-aisiais klausė vos 250 žmonių?
Prieš šių pasaulinio lygio žvaigždžių koncertą buvo pastebimai sustiprinta ir apsauga, budėjo daugiau pareigūnų, o tam, kad būtų išvengta bet kokių sužeidimų ar kitų nemalonumų, vos bet kur minioje pastebėjus kam nors ant pečių sėdintį žmogų, stambus apsauginis pečiais braudavosi iki „pažeidėjų“ ir liepdavo tuoj pat atsidurti ant žemės. Tai pakankamai įspūdinga, žinant visos auditorijos mastą.
Su publika daugžodžiauti nelinkę atlikėjai nuolat kartojo „All my Prodigy people here“, „All my voodoo people here“, taip audrindami auditoriją, kuri noriai pakluso raginimams visą pusantros valandos, kiek ir tęsėsi pasirodymas.
Likus vos kelioms dainoms iki pabaigos, gerbėjus sujaudino Maximo (Keitho Palmerio) ir Keitho Flinto poelgis. Pirštu parodę į neįgaliojo vežimėlyje sėdintį gerbėją jie nulipo nuo scenos ir jį apsikabino, pakeliui paspausdami rankas ir kitiems fanams. Vėliau žvaigždžių dėmesio sulaukęs gerbėjas, DELFI prisistatęs Martinu, sakė, kad jam tai didžiulės svarbos įvykis, nes „yra „The Prodigy“ fanas nuo pat vaikystės“, ir tai yra pirmas kartas, kai jis apskritai įžymius žmones matė iš taip arti. Šios dienos jis niekada nepamirš.
Bendrai visą pasirodymą savo subjektyvia nuomone vertinu itin teigiamai. Tikėjausi pavargusių senelių, bet tai, ką pamačiau ir išgirdau nebuvo nieko panašaus. Gal kritikai ir nepripažintų šio koncerto geriausiu šou žemėje, kaip daugelis vertino 1995-ųjų „The Prodigy“ pasirodymą Glastonberio festivalyje, bet gerbėjai tikrai neliko nuvilti. Visą energiją atidavė tiek žiūrovai, tiek muzikantai.
Kontroversiškai vertinami „reivo krikštatėviai“ kiekvieną kartą būna laukiami ir Lietuvoje – čia jie grojo jau tris kartus. Iš šiandien vykusio koncerto galima spėti, kad jėgų ketvirtam apsilankymui dar tikrai turi ir tik laiko klausimas, kada juos vėl galėsime išvysti mūsų šalyje.