Ta proga pasaulinio hito „Reckoning Song“ autorius davė specialų interviu portalui Delfi, atlikėją kalbino Karina Metrikytė.
Kartu su Nadar Rosan šokėjų trupe pirmą sykį Lietuvoje lankėtės daugiau nei prieš dešimt metų tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“. Kokius įspūdžius, o gal net nuotykius, pamenate iš tos viešnagės?
Manau, kad jūsų šalyje viešėjau 2006-aisiais. Tuo metu buvau muzikantu, tik keletą sykių koncertavusiu baruose. Sykį Izraelio choroegrafas pamatė mano pasirodymą ir pasakė, kad privalau vykti su jais į Lietuvą, į Vilnių. Į klausimą, kodėl turėčiau, atsakė, kad jie festivalyje dalyvauja su šiuolaikinio šokio atlikėjų spektakliu, kurį rodys operos ir baleto teatre, tačiau iš jų komandos pasitraukė vienas muzikantas ir gal galėčiau jį pakeisti.
Pasakiau, kad nors ir groju gitara, tačiau tikrai ne itin gerai. Choreografas atsakė, kad jam labai patiko mano balsas. Tai buvo mano gyvenime pirmas šou ne savo šalyje, ne Jeruzalės mieste, o Vilniuje. Ir aš pagrojau vieną koncertą, kuriame skambėjo net ne mano kurta muzika, o parašyta specialiai tam šokiui. Atvirai sakant, nelabai atsimenu Vilniaus, nes tą vakarą labai jaudinausi ir nuolat savęs klausinėjau, kodėl išvis kažką čia darau.
Jaučiausi pažeidžiamas, labai stresavau. Todėl labai laukiu savo sugrįžimo į Vilnių. Juk dabar esu labiau suaugusi savo paties versija. Tikiuosi, kad pas jus būsiu laimingas ir galėsiu pasidžiaugti Lietuvos gamta.
Su kokiomis mintimis, lūkesčiais atvykstate dabar?
Visada jaudinuosi vykdamas į šalis, kuriose esu mažai koncertavęs. Suprantate, mano karjera turi kelias lygiagrečias kryptis. Viena – mano albumai ir koncertai ten, kur žmonės nori mane išgirsti, pamatyti. Tai publika, kurią esu užsiauginęs ir kuri seka, vertina mano kūrybą, žino mano dainas.
Kita trajektorija – kažkada vieno vokiečio fano, vėliau tapusio žymiu didžėjumi, sukurtas remiksas pagal dainą „One Day“. Tai tapo įvykiu Europoje ir tada žmonės pradėjo kalbėti, o štai čia tas vaikinas iš remikso. Aš šito vengiu. Noriu pasakyti, kad save suvokiu kaip pop atlikėją irgi. „The Beatles“, Bobas Dylanas irgi pop muzikos kūrėjai. Aš taip pat kuriu populiariąją muziką, tačiau noriu, kad ji būtų įvairesnė, labiau meninė, neįprasta, kupina gilių emocijų, nepaviršutiniška.
Buvo neramu, kad remiksas tapo lėkšta mano kūrinio versija. Scenoje save atiduodu penkiais šimtais procentų. Tikiuosi, kad jūsų klausytojai, žiūrovai pajus mano muzikos esmę.
Kokius patyrimus Jums teko išgyventi per visą pasaulį vis dar krečiančią pandemiją?
Aš išgyvenau patį blogiausią laiką, nes man pandemija tęsėsi ne pusantrų, o pustrečių metų. Kurį laiką gyvenau Italijos kaime atsiribojęs nuo visų, namuose kepiau sau duoną, užsiėmiau sodo darbais, daug mąsčiau apie savo vidinius potyrius ir… staiga prasidėjo pandemija. Buvau priverstas vėl taip pat gyventi dar metus su puse. Ir mes vis dar esame šioje situacijoje.
Gyvenome labai izoliuotoje vietovėje kartu su mergina, savo augintiniais, apsupti gamtos. Tame tikrai daug grožio, tylos. Dabar, kai grįžtu į koncertinius turus, analizuoju, kaip mane, menininką, tas laikmetis paveikė, kaip atsinaujina dialogai, ryšiai tarp žmonių.
Truputį liūdna, nes iš vienos pusės norisi pasakyti „atstokit visi“, tačiau puikiai suprantu, kad mums visiems taip pat labai svarbus bendravimas, ryšys su visuomene. Juk esame socialios būtybės, kurioms būtini kažkokie santykiai. Prieš pandemiją dažnai bandydavau nuraminti savo emocijas, tačiau vėliau pastebėjau, kad atnaujinus turus pradėjau žiūrėti į publiką, ją tyrinėti. Supratau, kad jiems irgi trūksta susitikimų su aplinkiniais, su muzika.
Dabar išgyvenu pokyčių būseną tarp to, ką jaučiu ir to, ką suvokiau per pandemiją – kaip svarbu turėti vidinę ramybę. Dabar vėl trokštu įsileisti ten žmones. Žiūrėsim, kuo tai baigsis.
Kas Jus asmeniškai sieja su žodžiu „anagnorisis“? Ką jis Jums reiškia šiame, neramiame XXI amžiaus laikmetyje?
Suprantu, kad laikas bėga ir artėju prie amžiaus vidurio krizės, ir vis dar keliu sau klausimus – ar noriu būti muzikantu, kas esu, ko trokštu ir ko jau nebenoriu? Kaskart eidamas į namo rūsyje esančią studiją, turiu fiziškai nulipti laiptais žemyn lyg į kokį urvą ar olą ir tai yra toks savotiškas froidiškas momentas. Einu į studiją, kad kažkas gimtų, atsirastų.
Ir vieną iš tų naktų, kai ieškodamas atsakymų į klausimus – kodėl mano dainos skamba panašiai į anksčiau sukurtas, kodėl kai aš keičiuosi, jos nekinta, ar aš nepakankamai talentingas – negalėjau nusiraminti, grįžau į kambarį ir atsiverčiau Aristotelio „Poetiką“.
Mano dėmesį atkreipė žodis „anagnorisis“, reiškiantis momentą, kai veikėjas apie save sužino kažką nauja ir staiga viską apie save suvokia, o tai pakeičia tapatybę. Tada mane ištiko „eureka“ momentas ir tai mane paskatino giliau save pažinti. Kiekviena albumo „Anagnorisis“ daina yra atskiras meno kūrinys, sudarantis ištisą žemėlapį, visumą, padedančią įsivaizduoti veikėją, kartais kupiną prieštaravimų, o kartais harmonijos.
Jūsų unikalus balsas sužavėjo milijonus klausytojų širdžių. Kiekvienas profesionalus atlikėjas siekia rūpintis ne tik savo įvaizdžiu, bet ir balsu. Kaip Jums pavyksta išsaugoti ir puoselėti savo balsą?
Nežinau. Niekada nežiūrėjau į savo balsą daugiau, nei kaip į paprasčiausią išraiškos priemonę. Tai man padeda perteikti emocijas, kurios būna ir negražios, netvarkingos, išprotėjusios, kupinos siaubo ar skausmo. Mano balsas yra tiesiog jų refleksija. Manau, kad svarbiausias per keletą metų įvykęs pokytis, o tai susiję ir su praėjusiais pustrečių metų mano išgyventos pandemijos, kai buvau tyloje ir sulaukiau keturiasdešimtmečio, bandymas eksperimentuoti su subtilesnėmis emocijomis, o ne naudoti skausmo išraiškos manierą, prie kurios buvau pripratęs. Siekiau savo balsui suteikti platesnę išraiškos amplitudę.
Jūsų paskyrose socialiniuose tinkluose Facebook ir Instagram nemažai įrašų, bylojančių didelį dėmesį ir meilę gyvūnams. Kodėl dėmesį jiems skiriate? Ką jums suteikia augintiniai?
Save suvokiu kaip jautrų ir empatišką žmogų. Nematau esminio skirtumo tarp žmonių ir gyvūnų patiriamų emocijų. Suprantu, kad yra intelekto skirtumai ir protas kontroliuoja dalį emocijų išraiškos ar suvokimo. Nuo vaikystės iki dabar labai aiškiai pastebiu gyvūnų emocijas, bandau jas išversti į mūsų kalbą, kurią mes vadiname empatija.
Tarkim, visą gyvenimą laikiau šunis, bet dabar auginu katinus, žirgus bei kitus gyvūnus. Man labai įdomu pastebėti skirtumus, nes kiekvienas jų turi charakterį, savitai pasireiškiantį tam tikrose aplinkybėse. Man labai svarbu suprasti kitas būtybes ir atrasti mūsų tarpusavio bendravimo galimybes.
Kai aš nueinu prie žirgo, ne tik perteikiu savo emocijas, bet matau, kaip ir jis man kažką nori pasakyti. Visi žinome, jog arkliai skirtingai reaguoja į balsą ar šalia esantį žmogų. Man tai tiesiog patinka.
Komunikacija be žodžių yra kažkas labai gražaus. Sakyčiau, kažkokia labai tauri meilės forma. Tai yra vienas iš tų dalykų, kurių nesistengiu suprasti. Taip pat noriu paminėti, kad esu veganas ir tikiu, jog žmonės privalo prisiimti atsakomybę už gyvūnų teises.
Kiekviena Jūsų atliekama daina savyje turi asmeninę žinutę. Kokią žinią koncertu Vilniuje norite perteikti mūsų klausytojams ir kodėl?
Norėčiau pasakyti, kad mano muzika yra daugiau negu tas remiksas „One Day“. Menininkas save pristato per kūrybą. Paskutinis mano albumas baigiasi tokiais žodžiais: „Don’t be afraid, don’t be afraid / You were once dead, you were once dead, you were once dead“. Kievieną savo koncerto vakarą mes baigiame šia daina.
Tada aš atsisuku į plojančią publiką, padėkoju ir pasakau – nebijokite. Nebijokite pačia giliausia šio žodžio prasme. Nebijokite jausti, sužlugti, eksperimenutoti, kelti klausimus, kažką pažinti savyje, nebijokite to, ką rasite kituose. Gyvenimas toks trumpas. Gal ir beprasmis, tą visą prasmę sukuria mūsų pasirinkimai. Nebijokite ieškoti giliau. Štai, ką aš pasakyčiau.
Dėkoju už pokalbį.
Unikalaus balso atlikėjas Asafas Avidanas pirmąkart koncertuos Lietuvoje su savo grupe – jau šį ketvirtadienį, rugsėjo 2 d., Valdovų rūmų kieme. Kadangi į Vilnių vis aktyviau veržiasi rudeniniai orai, daugybei žmonių, einančių į šį koncertą, meteorologai rekomenduoja kuo šilčiau apsirengti, ne pro šalį ir skėtis, nors ketvirtadienio vakarą lyti neturėtų, galbūt tik dienos metu iškris nedidelis lietus.