Tačiau nepraėjo nė savaitė ir apie pagrindinius kūrinio autorius ir pačią dainą „5 Years Time“ sužinojo visa Europa. Tokia ta trumpa „Noah and the Whale“ gimimo istorija. Debiutinis grupės albumas pasiekė penktą Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo vietą ir tapo vienu populiariausių tų metų indie folk įrašu.
Praėjo tik penkeri metai, o „Noah ir jos banginis“ spėjo ne tik išleisti keturis puikius studijinius įrašus, bet ir pagrįstai užsitarnauti kritikų meilę. Lyriškasis Londono penketas tapo itin laukiami televizijos ir radijo stočių laidose, didžiausiose muzikos scenose ir, žinoma, audringiausiuose vasaros festivaliuose.
Šiemet Baltijos šalių gyventojai turi unikalią progą, mat svajingi britai nusprendė priimti „Positivus“ rengėjų pasiūlymą ir atvykti į liepos 19-21 dienomis Latvijoje vyksiantį didžiausią muzikos festivalį. „Noah and the Whale“ čia taps vienomis pagrindinių šio renginio žvaigždėmis.
Šiandien manoMUZIKA kalbina vieną svarbiausių žmonių grupėje „Noah and the Whale“ – kolektyvo klavišininką ir pagrindinį ramstį Tomą Hobdeną. Muzikantas pasidalino mintimis apie muziką, Baltijos šalis ir savo rolę mįslingoje grupėje „Mt. Desolation“, sudarytoje iš „Killers“, „Keane“ ir „Mumford And Sons“ narių.
- Labas Tomai, kaip laikaisi?
- Puikiai. Šiuo metu esu namuose Londone ir mėgaujuosi kiekviena poilsio akimirka. Ką tik baigėme koncertinį turą Anglijoje ir jau kitą savaitę leisimės koncertuoti į Skandinaviją.
- Netrukus koncertuosite Latvijoje vyksiančiame festivalyje „Positivus“. Gal trumpam užsuksite į Lietuvą?
- Dieną po mūsų pasirodymo Latvijoje bus mano gimtadienis. Dabar pagalvojau, kad kelionė į Lietuvą galėtų būti visai neprasta gimtadieninė dovana (juokiasi).
- Kiek apskritai esi pažįstamas su Baltijos šalimis, jų kultūra, žmonėmis ir istorija?
- Būčiau neteisus sakydamas, kad gerai išmanau Baltijos šalių gyvenimą, tačiau šiek tiek apie jūsų valstybes tikrai žinau. Pavyzdžiui, viena mergina iš Latvijos ne kartą yra grojusi smuiku mūsų grupėje.
Su ja esu buvęs Rygoje, tačiau, deja, nei karto neteko apsilankyti Lietuvoje. Tikiuosi, kad kažkada turėsime progą surengti koncertą ir jūsų šalyje.
Tiesa, žinau ir tai, kad Anglijoje yra didelė lietuvių bendruomenė.
- Jūsų paskutinis albumas „Heart of Nowhere“ dienos šviesą išvydo šių metų pavasarį. Kaip manai, kokie yra esminiai šio įrašo ir anksčiau išleistų trijų „Noah and the Whale“ albumų skirtumai?
- Pirmieji trys mūsų albumai buvo nukreipti į muzikos paieškas. Kiekvienas įrašas buvo labai skirdavosi vienas nuo kito. „Heart of Nowhere“ – tai tarsi savotiškas mūsų kūrybos apibendrinimas. Jis kur kas labiau vientisas ir išbaigtas.
Kita vertus, šis albumas yra pakankamai paprastas. Nesistengėme ieškoti ištaigingos muzikos pasažų ir variacijų, tačiau visi labai džiaugiamės, kad jis yra praktiškai nepaliestas „sintetinių“ instrumentų. Šį diską įrašėme gyvai, todėl tai jį dar labiau išskiria iš bendros masės.
- Kuris jūsų išleistas albumas tau pačiam yra arčiausiai širdies?
- Labai sunkus klausimas (juokiasi). Kaskart išleidę albumą gyvename jo kūrimo nuotaikomis ir akimirkomis. Todėl šiandien sakyčiau, kad „Heart of Nowhere“ yra geriausias, nes jis dar „kvepia dažais“. Tačiau tam, kad įvertinčiau bendrą visumą reikia daugiau laiko.
- „Noah and the Whale“ – išskirtinis kolektyvas Anglijos padangėje. Jūs galite groti rokenrolą, galite šokti ant scenos, mokate būti itin akustiški ir lyriški ir kartu galite leistis į sunkaus roko vandenis čia pat kurdami nuostabiausią lopšinę. Kur randate tiek daug skirtingų grupės muzikinių veidų?
- Manau, kad taip yra todėl, jog grupės nariai – labai skirtingi žmonės. Skiriamės tiek savo mėgiama muzika, tiek ir savo asmenybių tipais. Grupėje turime skirtingus vaidmenis ir juos atliekame su skirtingais polėkiais. Tačiau suprantame ir gerbiame vienas kito pomėgius, todėl esame draugai. O juk kiekvienas žmogus, nori, kad jo draugas būtų laimingas (šypsosi)… Todėl ir mūsų muzika yra pakankamai įvairi. Mūsų stiprybė ir slypi būtent mūsų skirtumuose.
- Šiandien „Noah and the Whale“ vardas puikiai pažįstamas daugeliui muzikos mylėtojų. Ar teisinga sakyti, kad jeigu nebūtumėte išleidę visas muzikinių rinkų sienas pralaužusios dainos „5 Years Time“ – grupės muzika galbūt nebūtų tokia populiari?
- Sunku atsakyti į klausimą kas būtų jeigu būtų… Tačiau būčiau neteisus sakydamas, kad „5 Years Time“ neatvėrė mums daugelio durų. Daina buvo labai sėkmingai „sukama“ Europos radijo stotyse ir jos dėka daugelis sužinojo apie mus.
Tačiau tada buvome dar labai jauni. Mums tebuvo 18 metų, bet puikiai atsimenu tą jausmą, kai sukūrėme „5 Years Time“. Jutome, kad šios dainos dėka galime pasiekti labai daug…
Supratome, kad pirmo albumo sėkmė mums yra labai svarbi. Džiugu, kad mums pavyko ir labai gerai, kad diskas „Peaceful, the World Lays Me Down“ (aut. past. – pirmasis grupės studijinis albumas) tapo populiarus. Taip prasidėjo „Noah And The Whale“ istorija. Gerbėjų daugėjo, o susidomėjimas mūsų muzika augo. Mums tai buvo neįtikėtinai svarbu. Tai grupę motyvavo ir neleido nukabinti nosies.
- Nuo tos akimirkos praėjo penkeri metai. Esate žinomi ir mylimi. Papasakok, ką reiškia būti populiaria grupe šalyje, turinčioje, ko gero, giliausias muzikines šaknis visame pasaulyje?
- Žinai, nemanau, kad esame dideli. Mus tiesiog kartais lydi sėkmė. Esame kolektyvas, kuris išleido keturis albumus ir turi visai neblogą sutartį su didele įrašų kompanija. Ko gero spėjome išaugti stereotipinės indie grupės drabužius. Tačiau vis dar esame tie patys paprasti vaikinai, mėgstantys gerą muziką ir gerai leidžiantys laiką. Žinoma, esu dėkingas likimui už suteiktą galimybę būti šio kolektyvo dalimi (šypsosi)
- Ką įvardintum savo pagrindiniais muzikos įkvėpimo šaltiniais? Kokią muziką mėgsti?
- Dar vienas sunkus klausimas (juokiasi). Mėgstu senesnę muziką, tad šiuo atveju įvardinti kažką iš nūdienos nebūtų itin lengva. Save galiu drąsiai vadinti užkietėjusiu Elvis Costello gerbėju. Iš senesnių legendų dievinu Arthurą Russelą. Kai kurių jo albumų klausau metų metus. Pastaruoju metu labai pamėgau Kanados grupės „Bahamas“ kūrybą.
- Tomai, kartu su tokių grupių kaip „Keane“, „Killers“, „Mumford and Sons“ nariais grojai paslaptingoje grupėje „Mt. Desolation“…
- „Mt. Desolation“ buvo ambicingas darinys. „Keane“ narys Jesse Quinnas rašė nuostabias dainas, kurias atlikome su naujo darinio nariais. Šiuos vaikinus puikiai pažįstu jau seniai, todėl groti tokioje grupėje su tokiais talentingais bičiuliais buvo vienas malonumas. Juolab, kad grupę prodiusavo mūsų senas prodiuseris.
„Mt. Desolation“ muzika – tikrai labai graži ir verta išlikimo, tačiau visi esame labai užsiėmę savo pagrindiniais darbais, todėl sunku nuolat muzikuoti kartu.
- Nori pasakyti, kad 2010 metais išleistas „Mt. Desolation“ albumas taip ir liks vieninteliu grupės diskografijoje?
- Šiandien manau, kad „Mt. Desolation“ yra „vienadienis“ projektas. Tačiau kas žino, galbūt vieną dieną nuspręsime, kad mums vėl lemta groti kartu. Tada pasauliui dovanosime naują kūrybą (šypsosi).
- Iki Jūsų pasirodymo festivalyje „Positivus“ liko kiek daugiau nei mėnuo. Ką norėtum perduoti savo gerbėjams Lietuvoje?
- Labai džiaugiuosi, kad turime gerbėjų jūsų šalyje. Ačiū, kad klausotės „Noah and the Whale“. Ir kol neturime galimybių atvažiuoti į Lietuvą, siūlau apsilankyti Latvijoje. Sakei, kad iki „Positivus“ nėra toli, todėl labai smagu bus jus čia sutikti.