Jųdviejų susitikimas prieš dvejus metus iškart virto draugyste. S. Jėgeris šią vasarą kaip kviestinis lektorius viešėjo Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo akademijoje Palangoje. Anksti likęs našlaičiu solistas tapo prestižinio „BBC Cardiff“ dainininkų konkurso prizininkas, aktyviai koncertuoja užsienyje, plačiai žinomas labdaringa veikla.
Keturių tarptautinių konkursų laureatė operos primadona N. Kazlaus nuolat koncertuoja prestižiniuose Europos teatruose ir koncertų salėse, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Su S. Jėgeriu dainininkė parengė operos arijų, duetų ir uvertiūrų programą. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguos Constantinas Orbelianas.
Egzotiškas balsų susilietimas
– Nomeda, kada jus pasiekė garsas apie S. Jėgerį? Ar pasirodymas Nacionalinėje filharmonijoje judviem – pirmasis? Gal jau koncertavote, tarkime, Latvijoje ar kitose šalyse?
– Džiaugiuosi galėdama ištikimiems klausytojams pasiūlyti labai įdomų balsų skambesį. Su Sergejumi susipažinome pernai Suomijoje, tarptautiniame Jeano Sibelijaus dainininkų konkurse. Abu buvome vertinimo komisijos nariai.
Po konkurso vyko taip vadinamas draugystės koncertas. Jame dainuoja ir komisijos nariai. Pirmą kartą išgirdau nuostabų ir itin retą, prigimtinį Sergejaus kontratenorą. Pamaniau sau – būtų įdomus ir gana netikėtas duetas. Net provokuojamas!
Kai dainuojame kartu, regis, skamba du moteriški balsai. Juk kontratenoras dainuoja žemesnio balso, mecosoprano, diapazone. Tad dueto galima klausytis stebint, tačiau vertėtų ir užmerkti akis, leisti sau panirti į vaizduotės pasaulį. Toks balsų susiliejimas tikrai egzotiškas.
Šiemet rudenį tame pačiame konkurse jau buvau komisijos pirmininkė, vėl dainavome kartu. Lyg repetuotume mūsų pasirodymą Vilniuje.
Sergejus kartais sulaukia labai nekorektiškų klausimų – kaip iš prigimties gali būti toks balsas? Esą anksčiau vyrus dėl tokio balso kastruodavo, vadino kastratais... Asirų, persų, Osmanų laikais eunuchai buvo kastruojami, kai kurie atrasdavo tą ypač aukštą vyriško balso skambesį. Iš dainininkų kastratų labai garsūs buvo Farinelli, Antonio Bernacchi. O Sergejaus balsas toks stebuklingai aukštas iš prigimties.
Pakaktų penkiems gyvenimams
– Sergejau, kodėl klausytojams toks balsas vis dar atrodo neįprastas?
– Mano balsas – Dievo dovana. Mokytojas man yra sakęs, esą tokie balsai gimsta tik kartą per penkiasdešimt metų. Pasirodysiu nekuklus, tačiau taip yra. Kontratenoras – itin madingas šiais laikais.
Kartais klaidingai manoma, esą kontratenorui nėra ką dainuoti. Tai netiesa. Visų George‘o Friderico Handelio arijų pakaktų kokiems penkiems gyvenimams. Esu atlikęs net Sergejaus Rachmaninovo romansus. Kiek žinau, esu vienintelis profesionalus kontratenoras Baltijos šalyse, kuris dainuoja ne tik kantatas, bet ir operas, ir visą kitą repertuarą.
– Nomeda, kaip pasirodymas su kontratenoru praplečia jūsų asmeninę kūrybą, repertuarą?
– Esu labai lanksti. Kai 2000-aisiais pradėjau dainuoti su Montserrat Caballe, per 18 metų atlikome labai platų duetų repertuarą. Kadangi Montserrat – sopranas, duete man teko dainuoti mecosoprano partijas.
Dabar žemesnio balso partijas atliks Sergejus. Skambės labai populiarūs duetai – garsioji Barkarolė iš Jacques‘o Offenbacho „Hofmano istorijos“, Lizos ir Polinos duetas iš Piotro Čaikovskio „Pikų damos“ ir daugelis kitų kūrinių. Mums labai įdomu taikytis vienas prie kito, reikia ypatingo susiklausymo, susiderinimo.
Anksti liko našlaitis
– Sergejau, vieną „dainuojančią vasarą“ praleidote Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo akademijoje Palangoje. Taip pat kartu dirbote J. Sibelijaus konkurse. Kokia Nomeda jums atsiskleidė per šiuos, tebus pasakyta – darbinius, susitikimus? Ar sunku pakeisti konkurso pirmininkės nuomonę, tarkime, įtikinti ją, kad priimtų kitą sprendimą?
– Įdomu, kad susipažinome ne Lietuvoje ir ne Latvijoje, nors gyvename kaimynystėje. Esu komunikabilus, mėgstu bendrauti, jei jaučiu, kad susikalbame. Su Nomeda iškart užsimezgė nuoširdi draugystė.
Aš daug kalbėjau – ji buvo pati geriausia mano sutikta klausytoja. Paskui ji daug kalbėjo, nes yra ir pati geriausia pasakotoja. Žaviuosi šiomis jos savybėmis. Iškart supratome esą „ant vienos bangos“. Vos susipažinę galėjome atvirai bendrauti, pasitikėti vienas kitu. Šiais laikais tai reta.
Nomeda yra itin aukšto lygio profesionalė. Griežta sau, reikli ir kitiems – ar dainuotų, ar dirbtų komisijoje. Iškart tai supratau. Per sekundę užsitarnauja profų pagarbą.
Todėl iškart priėmiau jos kvietimą dainuoti drauge. Turiu pasakyti, kad Nomedos ne tik nuostabus turtingas balsas, reiklus ir teisingas požiūris, bet ir be galo didelė ir gera širdis. Manau, esame daug kuo panašūs, todėl galime laisvai kartu dainuoti ir bendrauti. Ne tik apie muziką, bet ir apie gyvenimo vertybes.
Esu našlaitis, abu mano tėvai žuvo, kai buvau ketverių. Su sesėmis likome vieni. Todėl turiu nemažai sunkios gyvenimo patirties. Su Nomeda atvirai kalbame ne tik apie sėkmę, laimę, džiaugsmą, bet ir įskaudinusius žmones.
Atliks saldųjį repertuarą
– Pernai mūsų filharmonijoje matėte N. Kazlaus ir roko rifų nesibaiminančio smuikininko Aleksandro Markovo pasirodymą. Kokį įspūdį jis paliko?
– Įstrigo tai, kad kai Nomeda išeidavo dainuoti, publika nuščiūdavo, įsivyraudavo mirtina tyla – tai pats aukščiausias pagarbos ir meilės atlikėjui ženklas. Koncertas buvo puikus. Džiaugiuosi susipažinęs su filharmonijos akustika ir įstaigos direktore Rūta Prusevičiene.
– Paskutinis labai labai rimtas klausimas Sergejui. Artėja Naujieji, kitąmet minėsite 40 metų jubiliejų. Be abejo, tą įvykį pažymėsite ir koncertiniais pasirodymais. Gal bent vieną muzikos šventę surengsite ir mūsų klausytojams?
– Savo jubiliejaus neminėsiu, vyksiu į Londoną – dievinu šį miestą! Eisiu klausytis operų. Vėliau skrisiu į Bordo regioną, dažnai ten ilsiuosi.
Lietuviams šventę padovanosiu tik šįkart – su jūsų šalies kultūros ambasadore Nomeda. Tad šeštadienį laukiu visų filharmonijoje. Atliksiu taip vadinamą saldųjį repertuarą, juk artėja šventė – galima ir panuodėmiauti.