Prancūzų multi-instrumentalistas Neige: virsmas yra geriausias būdas išlikti sąžiningu pačiam sau

Nostalgiški svajotojai. Taip galime apibūdinti prancūzų projektą „Alcest“, sausio 24 d. surengsiantį vieną iš turo „The Shelter Tour“ pasirodymų Vilniuje, klube „New York“. Grupės lyderis, multi-instrumentalistas Neige dalinasi mintimis apie dvasingumą, muziką ir atskleidžia, kodėl laukia pasirodymo Lietuvoje.

- Kaip apibūdintum „Alcest“ nieko nežinantiems apie šį projektą?

- „Alcest“ groja svajingą muziką, primenančią garso takelį iš kito pasaulio, įkvėptą dvasinių patirčių, kurias turėjau vaikystėje. Kalbant muzikiniais terminais, gana sunku apibūdinti muziką, nes su kiekvienu albumu „Alcest“ įgauna vis kitą formą. Manau, kad geriausia pačiam paklausyti bei susidaryti savo nuomonę.

- Lietuvoje svečiuositės sausio pabaigoje, tačiau tai ne pirmas kartas mūsų šalyje – esate groję festivalyje „Velnio Akmuo“. Ar atsivežate kokių nors prisiminimų iš festivalio?

- Taip, „Velnio Akmuo“ buvo vienas iš geriausių festivalių, kuriuose kol kas esame groję. Pamenu, jog publika buvo labai emocionali ir entuziastinga, o scenoje jautėmės labai gerai. Mus sužavėjo tiek vieta, tiek festivalio komanda. Negana to, sutikome savo draugus „Hexvessel“ ir „Anathema“, taigi buvo itin smagu.

- Papasakok apie naują albumą. Albumas vadinasi „Shelter“ (liet. prieglobstis, slėptuvė) – nuo ko bandai save apsaugoti? Kokia „Shelter“ istorija?

- Prieglobsčiai yra mūsų brangios, saugomos slėptuvės, į kurias sugrįžtame tam tikrais savo gyvenimo momentais. Jos mums primena, kas iš tikrųjų esame, ir neleidžia pasimesti. Tai gali būti vieta, aistra, muzika, žmogus arba kažkas, kuo gali pasitikėti, kas niekuomet nepasikeis ir visuomet nuramins.

- „Shelter“ yra visiškai shoegaze, dream-pop albumas. Ar galėtum teigti, jog tai žymi naują erą „Alcest“ kūryboje?

- Manau, jog taip. Mažų mažiausiai tai nurodo sunkiosios muzikos pabaigą „Alcest“ kūryboje. Tačiau „Alcest“ forma visuomet keisis. Man nepatinka kartotis muzikoje. Žinau, kad kai kuriuos žmones trikdo, kai jų mylima grupė keičia muzikos stilių, tačiau manau, kad evoliucija ir virsmas yra geriausias būdas nepristigti įkvėpimo ir išlikti sąžiningu pačiam sau. Projektas evoliucionuoja lygiai taip pat kaip ir menininkas, jie yra vienas ir tas pats, abu neišskiriami. Jeigu kiekvieną kartą kursi tokį patį albumą, tau atsibos tavo paties muzika, dings motyvacija ir suprasi, jog nebeturi ką pasakyti. Gali ieškoti kompromisų daugelyje sričių, tačiau niekada – mene. Mūsų muzika leidžia mums veikti tai, ką norime veikti, pačiu nuoširdžiausiu ir nekalčiausiu būdu.

- Viename interviu minėjai, kad nori sukurti albumą, kurio pats klausytumeisi. Ar tai reiškia, jog nelabai klausaisi savo paties albumų? Ar pajutai palengvėjimą, įrašęs „Shelter“?

- Aš didžiuojuosi visais „Alcest“ albumais, nes jie pagrindžia įvairius mano gyvenimo laikotarpius, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad man patinka jų klausytis. „Shelter“ yra kitoks, jo klausausi dažnai. Spėju, taip yra todėl, kad pagaliau neturiu (arba beveik neturiu) dėl ko skųstis – nei muzika, nei pačiu įrašymu. Turbūt dar ir dėl to, jog šis albumas sutampa su mano paties muzikiniu skoniu.

- Kaip apibūdintum albumo įrašų procesus „Sundlaughin“ studijoje („Sigur Rós“ priklausanti studija Islandijoje)?

- Tai buvo gyvenimą keičianti patirtis. Tiek įrašų studija, tiek visa kelionė į Islandiją. Keletą savaičių mes gyvenome ypatingame kūrybiniame burbule. Islandija yra viena gražiausių vietų, kokias esame regėję. Tiek albumo prodiuseris (Birgir Jón Birgisson – aut. past.), tiek studija tiesiog tobulai tiko šio albumo gimimui.

- Kaip palygintum „Alcest“ pradžioje ir dabar? Kokia „Alcest“ ateitis?

- Manau, kad nelabai kas pasikeitė, turint omenyje, jog „Alcest“ yra gana sena grupė. Ateityje norėčiau daugiau dirbti ir bendradarbiauti kartu su Winterhalter („Alcest“ būgnininku – aut.past.) kuriant dainas. Metams bėgant, mes išmokome produktyviai dirbti kartu. Jis yra nuostabus muzikantas, visuomet turi gerų patarimų bei idėjų. Taip pat norėčiau, kad dainų kūrimo procesas man būtų malonus ir spontaniškas procesas. Anksčiau troškau viską kontroliuoti. Žinai, kartais taip norisi, kad viskas būtų tobula, kad dingsta visa esmė. Net jeigu tau ir patinka praleisti daug laiko kuriant dainų struktūras bei aranžuotes, manau, jog svarbu tame išlaikyti nevaržomą energiją bei nekontroliuojamas aplinkybes, nes tik taip įvyksta magija. Ir, be abejo, išbandyti kuo daugiau naujų skambesių, naujų būdų, kad „Alcest“ muzika, kaip ir visata, vis kistų – būtent taip, kaip mes padarėme „Shelter“ albume. Tačiau grupės šerdis išliks ta pati.

- Tavo nuomone, kas „Alcest“ išskiria iš kitų grupių?

- Manau, jog faktas, kad prieš tampant muzikiniu projektu, „Alcest“ buvo tik idėja. Dar ir tai, jog šis projektas yra apie dvasinius dalykus – mūsų suvokimo ir pojūčių ribas, gyvenimą po gyvenimo, kitus pasaulius. „Alcest“ esmė yra sukurta iš debesų.

- Ar turi (slaptą) žinutę, kurią bandai perduoti savo muzika?

- Jeigu ir yra kokia nors žinutė „Alcest“ kūryboje, neabejotinai tai yra viltis. Manau, jog mes visi turime dalelę dieviškumo savyje, ir mirtis visai nėra pabaiga. Kas nors gražiau nei pats gražiausias dalykas, kurį galime įsivaizduoti, laukia mūsų tądien, kai sugrįšime į savo tikruosius namus. Taip pat esu tikras, jog nereikia būti religingu ar tikėti kokia dievo forma tam, kad būtum dvasingas. Mums nereikia knygų ar taisyklių, nes mes galime jaustis dieviški savyje, kaip asmenybės.

- Po festivalio „Velnio akmuo“ buvo teigiančių, jog „Alcest“ – geriausias dalykas, jiems nutikęs tais metais. Ar tau labai svarbi žmonių reakcija į muziką?

- O, rimtai? Man labai malonu tai girdėti... Be galo ačiū tiems, kurie stebėjo mūsų pasirodymą ir juo mėgavosi. Kai žmonės taip kalba, man labai malonu, tai priverčia šypsotis. Aš vis prisimenu save paauglį, pačioje projekto pradžioje, kuomet grojau tik sau. „Alcest“ man buvo itin asmeniška ir ypatinga, maniau, niekas to nesupras ir nepamėgs. Be abejo, niekada neįsivaizdavau, kad viskas susiklostys taip, kaip yra dabar, praėjus daugiau nei dešimčiai metų.

- Esi minėjęs „Slowdive“ kaip savo mėgstamiausią grupę bei pagrindinę įkvėpėją daugybę kartų. Sunkiosios muzikos gerbėjai domisi, ar vis dar klausai metalo...

- Iš tikrųjų, „Slowdive“ yra mano mėgstamiausia grupė, taip pat kaip ir „Dead Can Dance“, „Cocteau Twins“, „M83”, ir kitos. „Slowdive“ turėjo labai didelę įtaką naujo albumo kūrime. Neklausau daug metalo, nebent retais atvejais. Paskutinis metalo albumas, kuris man labai patiko, buvo „Entombed“ „Left Hand Path“ – atradau jį prieš metus ar dvejus, ir klausau jo gana dažnai – jis toks puikus, tamsus ir įtraukiantis.

- Koks yra tavo mėgstamiausias albumas ir kodėl?

- Beprotiškai sunkus klausimas, nes, be abejo, nėra tik vieno. Pirmas šovęs į galvą, būtų „The Smashing Pumpkins“ „Siamese Dream“. Turbūt tai yra albumas, kurio daugiausiai klausiausi savo gyvenime. Man labai patinka sunkių gitarų bei trapių, dvasingų melodijų mišinys.

- Koks yra didžiausias iššūkis tau, kaip muzikantui?

- Aš labai norėčiau sukurti garso takelį filmui.

- Kuo skirsis jūsų pasirodymas nuo to, kurį matėme VA festivalyje? Ko galime tikėtis?

- Pasirodymai klubuose visada skiriasi nuo pasirodymų festivaliuose. Šis bus „tikras“ ir ilgas „Alcest“ pasirodymas. Grosime dainas iš visų albumų ir duosime auditorijai tai, ką turime geriausio. Pažadame suteikti daug svajingos bei teigiamos energijos. Negalime sulaukti, kol atvyksime. Iki pasimatymo! :)

Iš Baltijos šalių tik Lietuvoje apsilankysianti grupė „Alcest“ sausio 24 dieną klube „New York“ hipnotizuos klausytojus savo muzika kartu su psichodeliniais burtininkais „Hexvessel“ bei svajingaisiais „The Fauns“.