Tokios grupės į Lietuvą paprastai užsuka tik karjeros saulėlydyje, tačiau šįkart laukia išimtis: „Bastille“ bus pagrindinės savaitgalį Rumšiškėse vyksiančio festivalio „Granatos“ žvaigždės.
Pasirodymas bus ypatingas ne tik žiūrovams, bet ir pačiai grupei, nes jie Lietuvoje kartą jau buvo: Vilniuje ir Kėdainiuose „Bastille“ nufilmavo vaizdo klipą dainai „Things We Lost in the Fire“. Praėjusią liepą pristatytas kūrinys tapo dar vienu hitu: „YouTube“ jis peržiūrėtas 22 milijonus kartų.
2010-ais Londone susikūrusių „Bastille“ žvaigždė pasaulio muzikoje sužibėjo pernai. Jų pakilios ir neįpareigojančios, tarp pop ir indie muzikos žanrų laviruojančios dainos žaibiškai sužavėjo masinę publiką abiejose Atlanto pusėse, neaplenkiant Baltijos šalių. Tuo jau galėjo įsitikinti kaimynai latviai – praėjusį savaitgalį grupė grojo čia vykusiame didžiausiame Baltijos šalyse muzikos festivalyje „Positivus“, kur jų klausėsi per 10 tūkst. žiūrovų.
Prieš koncertą Latvijoje „Bastille“ vokalistas Danas Smithas ir klavišininkas Kyle'as Simmonsas davė išskirtinį interviu DELFI – apie muzikos festivalius, jiems vis dar nesuvokiamą „Bastille“ populiarumą ir prisiminimus apie Lietuvą.
- Šią vasarą bene kasdien grojate vis kitos šalies festivalyje, prieš tūkstančius jus pirmą kartą matančių žmonių. Koks jausmas?
Kyle'as: Tai yra kažkas, prie ko neįmanoma įprasti. Kiekvieno festivalio publika – vis kitokia: skirtingos šalys, skirtingi žmonės. Vakar buvome Čekijoje, užvakar – Airijoje, šiandien Latvijoje. Ir visur užlipus į sceną matai tiek daug žmonių. Neįtikėtina. Publika taip pat būna labai įsijautusi į pasirodymą: jie dainuoja dainas ir visa kita. Labai geras jausmas.
Danas: Man tai atrodo kaip siurrealus būdas pamatyti pasaulį. Tik kadangi tiek daug keliaujame, neturime pakankamai laiko pabūti šalyse, pamatyti jas ir ten gyvenančius žmones. Dažnai pirmas susitikimas su žmonėmis yra tik užlipus ant scenos, kai jų – keli tūkstančiai. Man tai atrodo nesuvokiama. Bet ir labai smagu. Jaučiamės laimingi ir dėkingi, kad visa tai vyksta.
- Kai buvote paaugliai ar patys vykdavote į muzikos festivalius?
Danas: Taip, kai buvau visai vaikas, važiuodavau į „Reading“ festivalį Britanijoje. Tai roko muzikos festivalis, daugeliui vaikų Britanijoje jis būna pirmasis. O kai paaugau ir pradėjau studijuoti, pradėjau važiuoti į „Glastonbury“ (didžiausias Europoje muzikos festivalis, taip pat vykstantis Jungtinėje Karalystėje – K.V.). Tai mano mėgstamiausias festivalis pasaulyje. Taip pat prisimenu festivalį „Bestival“ – man atrodo, kad ten yra vieta, kur pirmą kartą sutikau tave, ar ne?
Kyle'as: Gali būti. Turbūt. „Bestival“ yra mano mėgstamiausias festivalis, žiūrint iš lankytojo perspektyvos.
Danas: Prisimenu gyvenimą iki muzikos festivalių – jis buvo tiesiog tuščias.
Kyle'as: Taip, tuščia dykynė.
Danas: Prieš vykdamas į festivalį turi visokiausių dvejonių, bet tada ten nuvažiuoji ir praleidi geriausią laiką gyvenime. Taip, festivaliuose tualetai yra baisūs, naktį miegoti palapinėje yra ne kas... Bet tuo pat metu tu gali pamatyti daugybę grupių, dalis kurių tau patinka, kita dalis pradeda patikti po to, kai jas pamatai. Tai puikus laikas, kai visų nuotaika gera. Nepavalgai pakankamai, geri per daug... Tai yra jėga.
- Prieš porą metų „Positivus“ teko matyti žmonių, bėgiojančių biotualetų kabinų stogais. Ką jums keisčiausio tekę matyti festivalyje? Gal patys ką nors padarėte?
Danas: Yra viena bene legendinė istorija iš „Glastonbury“. Tame festivalyje yra specialūs tualetai, reikia užlipti laiptukais norint juos pasiekti. Užlipi ir randi eilę klozetų. Pažiūri į apačią ir matai didelę, didelę duobę pilną žmonių ekskrementų. Atrodo šlykščiai. Istorija sako, kad buvo mergina, kuri įmetė savo sužadėtuvių žiedą į vieną iš tų tualetų. Ji buvo pakankamai apsvaigusi ir apgirtusi, tad tiesiog nusileido žemyn žiedo ieškoti. Žmonės, kurie paskui atėjo į tualetą, nulenkdavo galvą žemyn ir matė ją, visą panirusią į kakučius.
- Ar tu irgi matei?
Danas: Labai džiaugiuosi, kad ne!
Dar prisiminiau juokingą dalyką iš „Bestival“: to festivalio metu kiekvieną šeštadienį įprasta persirengti. Prisimenu, kad Kyle'as buvo persirengęs kaip meksikiečių folkloro grupės muzikantas. Kartu su draugais jie vaikščiojo po kitų žmonių palapines ir dainuodavo „Single Ladies“ ir panašias dainas, meksikietišku stiliumi.
- Kai buvote paaugliai, ar svajojote, kad vieną dieną patys būsite pagrindinės festivalių žvaigždės?
Kyle'as: Ne, visiškai! Kai mes su Danu įkūrėme grupę, net tokios minties nebuvo. Aš universitete tiesiog studijavau anglų kalbą.
Danas: O aš planavau būti žurnalistu. Maniau, kad rašysiu apie filmus. Woody ir Willas, kiti grupės nariai, kurie groja bosu ir būgnais – jie visada grojo grupėse daugeliui žmonių, jie buvo ambicingesni. Tuo tarpu aš niekada nebuvau tas vaikas, kuris žiūri į grupę scenoje ir galvoja: „Ten turiu būti aš!“. Net tokia mintis į galvą nešaudavo.
Dėl to labai daug kas, kas mums nutiko per pastaruosius porą metų, yra visiška staigmena. Mes nežinome ko tikėtis – viską patiriame pirmą kartą, gana naiviai. Bet mums taip patinka.
- Patys suprantate, kokie populiarūs dabar esate?
Kyle'as: Tai visiškai nesuvokiama. Bet esame labai laimingi. Labai džiaugiuosi, kad tiek mes visi grupėje, tiek žmonės, su kuriais dirbame, esame draugai. Tai labai svarbu. Dėl to jaučiamės gerai net atsidūrę mums dar neįprastose aplinkybėse, pavyzdžiui festivalio pagrindinėje scenoje, apdovanojimų ceremonijoje ar radijo studijoje. Niekada nemanėme, kad kada nors šie dalykai mūsų gyvenime egzistuos.
Statistika, pardavimų rodikliai, „YouTube“ peržiūros – tie skaičiai yra visiškai nesuvokiami. Tu tiesiog negali įsivaizduoti 100 milijono žmonių, besiklausančių tavo muzikos. Manau, kad tiesiog turi suprasti, kad visa tai yra beprotiška ir nebegalvoti apie tai. Kai taip galvoji, gali išlikti blaivus, tikiuosi.
- Lietuvoje nufilmavote savo muzikinį klipą. Kas labiausiai įstrigo atvykus į šalį?
Danas: Buvo labai, labai gražu.
Kaip ten apskritai atsidūrėte?
Kyle'as: Režisieriai ieškojo, kur nufilmuoti klipą, ir rado vietą Lietuvoje. Nakties metu ji atrodo visa balta, kaip dykuma. Vaizdas – tarsi būtum Mėnulyje. Ir taip tęsiasi mylias. Masiška balta erdvė. Puiki vieta filmuoti.
Danas: Ji atrodo kaip iš kito pasaulio. Ir visi žmonės, su kuriais dirbome Lietuvoje – jie buvo nuostabūs. Malonu prisiminti. Deja, kadangi klipą filmavome turo metu, negalėjome praleisti daugiau laiko Lietuvoje – koncentravomės tik į klipą, turėjome nedaug laiko. Bet rezultatas pavyko labai gerai. „Things We Lost in the Fire“ yra turbūt yra pats mėgstamiausias mūsų muzikinis klipas man.
- Jau tuoj grįšite į Lietuvą, šįkart – koncertuoti. Laukiate?
Danas: Labai džiaugiamės, kad pagaliau galėsime čia surengti koncertą. Lietuva turi ypatingą vietą mūsų širdyse, nes ten nufilmavome klipą vienai mėgstamiausių mūsų dainų.
Visada labai keista vykti į šalį, kurioje anksčiau nesame koncertavę ir mūsų pirmasis pasirodymas yra muzikos festivalyje. Bet viliuosi, kad bus labai smagu. Kad mes praleisime gerai laiką, o publika – taip pat.
Bastille – Pompeii:
Bastille – Things We Lost in the Fire:
Bastille – Things We Lost in the Fire filmavimo užkulisiai: