2022 metais, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, „Little Big“ išleido antikarinį vaizdo klipą „Generation Cancellation“, po kurio muzikantai buvo priversti palikti Rusiją. Koncertuodami Vokietijoje, S. Tajurskaja ir Ilja Prusikinas kalbėjosi su DW apie tai, kodėl jie išvyko iš Rusijos, kur dabar gyvena ir dirba, kaip vertina Rusijos karą prieš Ukrainą ir kitus svarbius dalykus.
DW: Dabar esame Kelne. Po kelių valandų prasidės jūsų koncertas. Kaip suprantu, tai yra jūsų pirmasis antikarinis turas po to, kai palikote Rusiją?
Ilja Prusikinas: Pasakysiu, kad tai yra pirmasis turas per trejus metus. Iš pradžių pandemija, po to karas, o dar vėliau – šeši mėnesiai visiškos depresijos.
- Šiuo metu bazuojatės Los Andžele?
- Nesibazuojame, jau gyvename. Deja, bet kelio atgal nebėra.
- Kada supratote, jog reikia išvykti? Ar turėjote abejonių, jog, galbūt, reikėtų likti Rusijoje ir bandyti kažką daryti, kaip Jurijus Ševčiukas, tiek kūrybos, tiek antikarinės pozicijos propagavimo prasme?
- Tai buvo keistas rytas, vasario 24 diena. Pabudau nuo to, jog virš manęs sėdi Sonia ir žiūri į mane išsigandusiomis akimis. Sakau: „Kas nutiko?“ Ji atsako: „Karas prasidėjo“. Aš klausiu: „Su kuo?“ Ir ji sako: „Su Ukraina“. Sakau jai: „Tu ką? Eik miegoti“. Tačiau jos akys išsigandusios, tarsi būtų pamačiusi kažkokį košmarą. Ir ji man sako: „Bet tu pažiūrėk“. Pradedu žiūrėti ir tą sekundę suvokiu, kad tai viskas.
- Kitaip tariant, supratote, kad toliau kovoti ir kažkaip skleisti savo antikarinę poziciją neįmanoma?
- Pasakysiu taip, yra prasmės kovoti su sistema, kai ji egzistuoja. Tačiau vos prieš dvi dienas mus tikino: „Koks dar karas su Ukraina? Prašyčiau! Tai kažkokios nesąmonės“. Ir tuomet štai jums – tik dabar jie sako: „Juk tai ne karas“. Jie tik kitaip tai įvardija, pakeičia žodžius. Taigi ten nėra jokios sistemos, kiekvienas yra pats už save. Egzistuoja grupelės žmonių, kurie daro viską, ką nori.
- Tačiau tai supratote juk ne vasario 24 dieną, ar ne?
- Būtent tai, kad nėra jokios sistemos, supratau vasario 24-ąją. Tiksliau tariant, dieną ar dvi apie tai mąsčiau, ištiktas savotiškos prostracijos. Tada pradėjau dėlioti dėlionę ir supratau – štai kaip viskas yra.
- Vasario 24 dieną, kai viskas prasidėjo, socialiniame tinkle „Instagram“ iš karto paskelbėte savo pirmąją antikarinę žinutę. Po to, kiek pamenu iš jūsų ankstesnių interviu, jums kažkas paskambino. Kas per skambutis tai buvo? Iš kur?
- Mums paskambino ir pasakė, kad reikia pašalinti pranešimą.
- O kas paskambino?
- Neaišku. Mes gi nežinome, jie neprisistato.
- Skambina anoniminiu numeriu ir geležiniu balsu jums sako...
- Ne, ne geležiniu. Priešingai, tokiu maloniu balsu.
Sofija Tajurskaja: Labai švelniu vyrišku balsu: „Tau šito nereikia, ištrink. Tu juk supranti, kad turėsi problemų“.
- Ir ką jūs atsakote?
Ilja Prusikinas: Sakau, kad ne.
- O jie?
- Jie sako, kad bus problemų. Atsakau jiems, kad gerai. Ir padedu ragelį. Kai išvykome, paskelbėme antrą įrašą: „Karui – ne“. Ir vėl skambina iš to paties numerio. Tada sau pasakiau: „O dabar nekelsiu telefono ragelio, nes žinau, kad man bus grasinama“. Taigi, jei nepakėliau, vadinasi, man nepagrasino. Ir nebeliko tos baimės.
- Ar galiu paklausti, kodėl po šiais įrašais yra išjungti komentarai? Dėl to, kad nereikėtų trinti chamiškų pareiškimų, ar ne?
- Prigožino „trolių fabrikai“ dirba labai įnirtingai. Jie sukuria įspūdį, neva visi aplinkui palaiko karą, ir kad tu nesi toks, kaip visi. Ir daugybė žmonių tam pasiduoda. Tai juk viena iš propagandos taktikų.
- Beje, apie propagandos taktiką. Apie tuos artistus, kurie dabar yra išvykę, įskaitant ir jus, propaganda siunčia labai aiškią žinią: štai tie atlikėjai, kurie išvyko, sėdi ir valgo paskutinius trupinius, jie niekam nereikalingi, nieko neuždirba ir labai nori grįžti atgal, nes čia turi viską. Kiek tai yra nesąmonė, o kiek tiesa?
- Ilja Prusikinas: Nežinau, iš kur jie ima tokią informaciją.
- Sofija Tajurskaja: Jie ją sukuria, taip, jie ją sugalvoja.
- O kaip jums sekasi?
- Na, žinoma, prasčiau, nei buvo. Viską palikome. Pradėjome naują gyvenimą nuo visiško nulio. Turiu galvoje, kad jau nesame tokie turtingi, kokie buvome. Viską išleidome komandai, o dabar važinėjame koncertuoti, kaip prieš šešerius metus.
- Kokia dabar yra „Little Big“ sudėtis? Kas sudaro jūsų komandą?
- Yra scenos komanda, yra žmonės už scenos, operatoriai. Iš tos sudėties, kuri koncertuodavo iki karo, liko tik du žmonės.
- O kur kiti?
- Jie liko (Rusijoje - red.).
- Ar pasikeitė jūsų auditorija?
- Ilja Prusikinas: Iš esmės ne. Bent jau Kipre mūsų klausėsi daugiausia rusai, vakar Hamburge – tik vokiečiai.
- Taip, gerai...
Sofija Tajurskaja: Europoje visada stebino tai, kad į mūsų koncertus rusai beveik niekada neateidavo.
Ilja Prusikinas: Mes juk iš pat pradžių ir išpopuliarėjome Europoje.
Sofija Tajurskaja: Nuo 2014 metų mūsų pirmieji koncertai vyko Prancūzijoje. Vakar kaip tik ištariau frazę, kad vienas dalykas visiškai nepasikeitė – rusai ir toliau neina į mūsų koncertus Europoje.
Ilja Prusikinas: Buvo pora rusų, pora ukrainiečių. Manau, kad atėjo apie 20 – 30 žmonių.
- Norėčiau pakalbėti apie jūsų kūrinį ir klipą. Tai jūsų pirmasis garsus antikarinis manifestas. Jei jis turėjo kokį nors tikslą, ar pavyko jį pasiekti?
Ilja Prusikinas: Tai buvo šimtaprocentinis mūsų pasisakymas, kad mūsų auditorija suprastų, jog mes esame už gėrį.
- Kaip manote, kokia yra šio vaizdo klipo sėkmė, kaip ją vertinate?
Ilja Prusikinas: Mes jos nevertiname.
Sofija Tajurskaja: Tai pareiškimas, jo negalima vertinti.
Ilja Prusikinas: Neturėjome tikslo pasiekti didelio peržiūrų skaičiaus. Jei turėtume tokį tikslą, pasakyčiau, tarkime, kad pasiekėme 20 proc. nuo pageidaujamo rezultato.
Sofija Tajurskaja: Mūsų tikslas buvo tik vienas – pasisakyti.
- Tačiau jūs stebite reakciją į šį klipą, ar ne?
- Taip, galiu pasakyti, kad propaganda iš visų pusių bandė paversti šį klipą tuo, kuo jis nėra. Tačiau man atrodo, kad sveikai mąstantys žmonės viską suprato teisingai.
Ilja Prusikinas: Ten viskas labai aišku. Jei tik žiūrėsite atidžiai ir jei nedarysite taip, kaip elgiasi propaganda, kuri įsikimba ir pateikia savo nuo realybės atitrūkusią viziją.
- Tačiau būtent tuo jus ir kaltina, esą jūs beveik praktikuojate Kremliaus metodologiją, kad Vakarai tokie blogi, kad bruka Ukrainai ginklus. Berniukas su kuprine jūsų klipe – kas tai?
- Tai vaikas ir jam duodamos raketos. Suprantate?
- Suprantu. Tačiau šis vaizdas...
- Bombarduojami miestai, žūsta vaikai. Tai paprasta alegorija. Kažkodėl galvojama, kad šis berniukas įkūnija Ukrainą. Nežinau, kodėl. Rusija įvaizduojama kaip motina, tiesa? Niekur negirdėjau, kad Ukraina būtų vaizduojama kaip sūnus ar berniukas. Esate tai girdėję? Ne. Tad kodėl tai susiejama? Juokingiausia, kad šią idėją nusižiūrėjome nuo ukrainiečių dailininko – pono Browno Greeno. Jis buvo taip nupiešęs, kad jie žudo vaikus.
- Tačiau, žiūrėkite, štai dar vienas priekaištas – jūsų ankstesnis vaizdo klipas ir jame aiškiai matyti, jog žmogus, kaip du vandens lašai panašus į Kim Jong Uną – vaizdas visiškai įžiūrimas – miega su atomine bomba rankose. Kodėl nepasitelkėte tokių asmenų kaip V. Putinas, S. Šoigu, M. Simonian?
- Galiu atsakyti labai paprastai: Kim Jong Unas man nė velnio nepadarys...
- O Putinas gali kažką padaryti?
- O jūs žinote, padarys ar ne? Suprantate, mes juk kalbėjome, koks jis neprognozuojamas.
- Bijote?
- Tik dabar pradedu nebebijoti. Vis dar sunku patikėti, kad gyvename šalyje, kur nereikia bijoti. O anksčiau nuolat bijojome. Bijojome važiuoti mašina. Teisininkai analizuodavo kiekvieną mūsų klipą, kad nepasodintų už grotų. Gyvenome nuolatinėje baimėje, tai buvo nuolatinė būsena, įpratome bijoti.
- Dabar nebesate ten.
- Tik dabar pradedame nebebijoti, per koncertus laisvai sakome, ką galvojame. Tas pokytis per naktį neįvyko. Kai kūrėme klipą, ieškojome panašiausio į Putiną. Jeigu nuimtume tą juostą nuo akių, liktų kažkoks vyrukas. O toliau — įsivaizduokit patys.
- Skirtingi žmonės skirtingai ir įsivaizduoja...
- Čia jau jų problema. Aš menininkas. Klausiate, kokia prasmė? Tiesiai šviesiai pasakysiu: tai Putinas. O man sako ne, čia ne Putinas. Bet aš menininkas, aš taip matau. Tai ne politinis pareiškimas, tai menas. O savo politines pažiūras tą dieną išdėsčiau per CNN, BBC ir t.t. Aš menininkas, kūrėjas, o man sako – ne, turi daryti taip ir taip. Ir tai mane tiesiog siutina. Kodėl turiu taip daryti? Kam esu skolingas? Kuriu muziką, kuriu vaizdo klipus. Panorau taip padaryti. Ir tiesiai šviesiai sakau – čia Putinas. Ir viskas.
Sofija Taurskaja: Labai sunku, kai jau tarsi viskas gerai, viskas sekasi, aiški pozicija, o tada bado įvelti į kažkokias provokacijas, bando įteigti, kad ne, nemeluok mums, juk tu iš tikrųjų už Kremlių. Bet yra faktai. Mes netekome namų, netekome darbo, draugų, šalies, visko. Teko iš naujo pradėti gyvenimą. Buvome priversti bėgti, susidėję vos du lagaminus, neturėdami jokių garantijų.
Ilja Prusikinas: Bėgome ne nuo karo, o todėl, kad mums taip liepė sąžinė.
Sofija Taurskaja: Galėjome pasilikti, galėjome parsiduoti, bet aš taip gyventi negalėčiau. Rusijoje pažįstu daug žmonių, kurie prieš šį karą, bet bijo prarasti pinigus, bijo keisti patogų gyvenimą, todėl lieka ten. Gyvena gilioje depresijoje, užsiima saviplaka, jiems bloga, pjauna save. O man žymiai ramiau gyventi, nes sąžinė švari.
Jeigu ir neuždirbsiu daugiau tokių pinigų, velniop. Užtat galiu kvėpuoti pilnais plaučiais. O dabar, praėjusi visus depresijos etapus, pergyvenusi visus emigracijos sunkumus ir įveikusi iššūkius, galiu judėti toliau – tuo keliu, kuriuo visada norėjau eiti, nesižvalgydama atgal. Taip, buvo labai sunku, buvo labai baisu. Užtat sąžinė švari.
Tiesiog noriu kurti muziką, dainuoti savo dainas, filmuoti klipus, išsireikšti taip, kaip man norisi, nepririšdama prie kažkokių politikų. O Rusijoje tai buvo neįmanoma, nes ten nuolat gyveni baimėje, kiekvieną mielą dieną. Neprivalau niekam nieko įrodinėti. Aš menininkė, noriu dainuoti scenoje. Dainuoti tai, ką noriu, o ne tai, ką man kažkas nurodinėja, kad, štai, turiu atidirbti už pinigus ir daryti tą arba aną.
Taip gyventi nevalia. Juk visi mes žmonės. Reikia gyventi žmogiškai. Kurstyti neapykantą – blogiausias įmanomas dalykas. Aš tame dalyvauti nenoriu. Aš už taiką, už meilę, už gėrį, už tai, kad visi žmonės būtų žmonės.
- Kaip su jūsų koncertais Lenkijoje? Neseniai dalijotės nuoroda į interviu vienam Lenkijos leidiniui, jo pavadinimas: „Lenkijoje gyvenantys ukrainiečiai siekia atšaukti rusų grupės „Little Big“ koncertą. Muzikantai atsako: „Mes nekenčiame Putino“. Kas tai per istorija?
- Viskas gerai. Koncertai suplanuoti, mes vyksime. Interviu davėme specialiai, norėdami nuraminti savo gerbėjus Lenkijoje, nes mūsų pozicija labai aiški ir konkreti.
- Bet tai dar vienas pavyzdys, kai teigiama, kad jūs čia kažkaip neteisingai protestuojate.
Ilja Prusikinas: Tie visi interviu BBC, apskrieję visą pasaulį... Man vienintelis likęs dalykas yra kažkoks svoris žiniasklaidoje, kad ir nedidelis, bet jis yra. Ir aš juo naudojuosi norėdamas žmonėms parodyti, kad, jeigu jie mane laiko normaliu, tai normalūs žmonės prieš tą karą, jie prieš Putiną, prieš tą režimą. Tik taip dar kažką galiu.
Man sako: „Neaukoji pinigų...“. Dabar pats tų pinigų neturiu. Man reikia kažkaip gyventi ar norite, kad gyvybę atiduočiau vien dėl to, kad jūs manote, kad aš čia kažkaip neteisingai protestuoju? Darau viską, ką galiu. Nieko kito negaliu, deja, o gal ir laimei, aš nežinau. Traktuokite, kaip jums patinka.
- O į Rusiją kada nors ketinate grįžti? Ir ar ruošiatės tam, kad galbūt jau niekada ten nebegrįšite?
- Turiu nuojautą, kad tik po 15-20 metų mes galėsime ten nuvažiuoti, nes Rusijos propaganda iš mūsų, deja, per du ar tris mėnesius po to klipo padarė valstybės priešus. Ten net ir prieš karą pasisakantys žmonės galvoja, kad mes išdavikai. Kodėl? Todėl, kad per interviu kalbėjome, kad man ne gėda būti rusu, man gėda, kad jie rusai, o turėjau omenyje Putiną ir visus jo aplinkos žmones. Paskui dar pasakėme, kad mylime savo šalį, bet nekenčiame valdžios. O jie viską išvertė kitaip ir sako, kad „Little Big“ per CNN ir BBC pareiškė, kad nekenčia rusų.
Sofija Taurskaja: Tai viskas propagandos darbas. Kaip galėtume apie save, apie savo namus, apie savo tautiečius sakyti, kad jų nekenčiame? Ten liko daug mūsų draugų, ten pragyvenome visą gyvenimą. Ten mūsų Tėvynė, mylime savo šalį, visada mylėsime ir visada jos ilgėsimės. Bet valdžia tai ne žmonės.
Ilja Prusikinas: Tiesa, kad mūsų teisininkai analizavo kiekvieną mūsų klipą. Ir žinote, visi teisininkai iki vieno mums sakė: „Pagal įstatymą negali (persekioti), bet jeigu panorės, galės...“. Dar vienas mūsų sekėjas pasakojo, kad vaikštinėjo Rusijoje pasipuošęs marškinėliais su „Little Big“, jam pavymui pradėjo šaukti, kad mes išdavikai ir t.t. Jis parašė, kad greičiausiai daugiau tų marškinėlių nebenešios. Niekada nemaniau, kad man gali nutikti kažkas panašaus. Kad už tai, jog smerkiu karą, pats būsiu laikomas tėvynės išdaviku.
- Savo ankstesniuose interviu kalbėjote, kad svajojate išleisti vieną superhitą, kurį žinotų visas pasaulis. Ar dabar svajonės pasikeitė?
Sofija Taurskaja: Mano svajonė nepasikeitė, ji nesikeičia jau penkeri metai. Taip, man atrodo, kad mes tokią dainą jau įrašėme. Yra viena tokia daina, ką tik baigiame albumą.
- Tos dainos dar negalima niekur išgirsti?
- Kitais metais užbaigsime albumą, nuoširdžiai tikiu, kad tame albume yra tokia daina. Taip, lauksime. Labai laukiu.
- Ką norėtume pabaigai pasakyti žiūrovams: nesvarbu rusams ar ukrainiečiams?
Ilja Prusikinas: Būkite geresni vieni kitiems.
Sofija Taurskaja: Tiesiog išlikite žmonėmis.
Ilja Prusikinas: Nes karas naikina visus.
Sofija Taurskaja: Taip, reikia laikytis visiems kartu.
Ilja Prusikinas: Nes karas ne tik Ukrainoje, jis vyksta ir kiekvieno iš mūsų viduje. Mes nuolat kalbamės su savimi, kažkaip bandome kažką suprasti. Taip gyventi negalima, reikia padėti tame kare tašką. Kažkaip susitvarkyti su padariniais ir grįžti į save. Nebūkime kokie buvome, būkite kitokie, būkime geresni.