Švedai žino, kaip pasukti popmuziką savo kryptimi. Kaip ABBA kadaise nustatė skambesio standartą „Eurovizijai“, taip trečiasis „The Knife“ albumas, 2006-ųjų „Silent Shout“ visą dešimtmetį vedė popmuziką tamsyn. Jo žiemiškas elektroninis skambesys įkvėpė tokius vardus kaip „Grimes“, „Chvrches“, „Purity Ring“, ar „Austra“.
Hipnotizuojantis, bet tvirtas it peilis Karin Dreijer vokalas buvo neatsiejamas dueto atributas. Kartu su broliu Olofu „The Knife“ įkūrusi muzikantė, atrodė, eis panašiu keliu ir solinėje karjeroje. 2010-ųjų debiutinis jos kaip „Fever Ray“ albumas buvo „The Knife“ skambesio tęsinys, tik lėtesnė jo versija. Karin išlaikė ir dueto poziciją slėpti privatų gyvenimą: neduoti interviu, nesirodyti televizijos laidose, koncertuose ir fotosesijose būti su kaukėmis. Lig praėjusių metų rudens mes nežinojome, kaip „Fever Ray“ atrodo. Kaip ir nežinojome, ar ji apskritai dar kuria muziką.
Kol muzikantė buvo dingusi iš radaro, jos gyvenimas sukosi 180 laipsnių kampu. Spalį be anonso antrąjį albumą „Plunge“ į internetą paleidusi „Fever Ray“ atgimė iš naujo, radikaliai pakeitusi tiek muziką, tiek asmenybę. Ji išsiskyrė su vyru, atsiejo save nuo moteriškos lyties identiteto ir atrado vienišo gyvenimo džiaugsmą. „Plunge“ pagrindinė tema yra seksas, o jo dainas lydėję vaizdo klipai atliepė sadomazochistinį meną.
Viename jų į ateivišką, pliką būtybę persikūnijusi muzikantė išsilaisvina iš kambario dydžio spygliuotos vaginos, patekdama į patalpą, kur sienos pasitinka radikalios politikos šūkiais, pavyzdžiui: „Prisijunkite prie homoseksualų.“ Naujoji jos kūryba vizualiai yra tiek radikali, kad „Compensa“ koncertų salė turbūt būtų sulaukusi protestuotojų, jei tik jie būtų geriau žinoję, kas yra Vilnių savo nuotraukomis papuošusi „Fever Ray“.
Tad buvo netgi keista, kad koncertas praėjo stebėtinai ramiai. Kontroversiškiausias dalykas jame buvo tai, kad nieko kontroversiško neįvyko – net vieną iš dainų iliustravusi Karin ir pritariančių vokalisčių akto imitacija atrodė kaip natūrali, estetiška koncerto dalis.
Koncerte pamatėme, kad šiandien „Fever Ray“ yra daugiau nei vienos kūrėjos solo projektas – tai muzikančių-šokėjų-komanda iš Argentinos, Kolumbijos, Irano ir Švedijos. Jos it „Suicide Squad“ superherojės, jeigu filme vaidintų vien moterys ir jos gautų kūrybiškiau parašytus personažus.
„Fever Ray“ komanda kvestionavo tradicinį grožio suvokimą. Švedijoje gimusi, peru šaknis turinti pritarianti vokalistė Helena Gutarra scenoje vilkėjo masyviu kultūristės kostiumu. Kaip ir Karin plika galva ir „kraujuotas“ makiažas, taip ir Helenos išpūsti raumenys iš pradžių gali atrodyti atstumiančiai – bet tai ir yra vienas „Fever Ray“ tikslų: perkurti klausytojų galvose, kas yra estetiška, o kas ne. Paradoksalu, bet nė viena iš muzikančių nė kiek neapnuogino savo kūno – dar vienas jų būdas laužyti tradicinį moters buvimo scenoje supratimą.
„Fever Ray“ koncertas buvo tarptautiškas, feministiškas, politiškas, bendruomeniškas – tarsi sukurtas Švedijos turizmo biure reklamuoti šalį. Bet net ir šį stereotipą – Švedijos, kaip idealiai progresyvios visuomenės – muzikantės norėjo sugriauti. „This country makes it hard to f*ck“ vienoje esminių „Plunge“ dainų skandavo jos. Daina reikalavo nemokamų aborto procedurų, švaraus vandens ir pasisakė prieš gyvenimą tradicinėje šeimoje – koncepciją, kuria pati Karin, viena auginanti du paauglius vaikus, nusivylė.
Muzikaliai koncertas buvo tarsi sudarytas iš dviejų, vis besikeičiančių dalių: ankstyvosios ir dabartinės „Fever Ray“. Atmosferiški pirmojo albumo kūriniai kaip „Concrete Walls“ ar „When I Grow Up“ atrodė turintys mažai ką bendra su žmonėmis, kuriuos šiandien matome scenoje – tuo tarpu naujojo albumo favoritai „IDK About You“ joms buvo namų aikštelė. Kai kuriose dainose buvo surastas kompromisas tarp abiejų pasaulių: viena pirmojo albumo viršūnių dainų „Triangle Walks“ Vilniuje buvo atlikta su papildoma perkusija, skandinavišką šaltį sujungusi su afrikietiškos muzikos tradicija. „The Knife“ kūrinių nebuvo sugrota nė vieno – „Fever Ray“ yra atskiras muzikinis kūnas.
„Manau, kad moteriai atvirai dainuoti apie seksą vis dar yra radikalu. Tai labai liūdna“, – kalbėdamasi su „The New York Times“ sakė „Fever Ray“. Dėl to koncertą pradėti ji pakvietė ir kitą moterį, kuri tai daro: berlynietę „Tami T“.
Priešingai nei agresyvesnė „Fever Ray“, Tami skamba kaip jauki dainininkė vaikišku balsu, kol neišgirsti nešvankiai atvirų jos dainų tekstų, pavyzdžiui „Tavo žodžiai paliečia taip giliai, kaip ir tavo b*bis.“ Išvertus į lietuvių kalbą, kuria apie seksą apskritai beveik nekalbama, Tami dainos gali skambėti kaip pokštas. Tačiau jos buvo toli nuo to – muzikantė parodė kaip įtaigiai, be tabu, galima dainuoti apie geismą iš moters perspektyvos. Prodiuserės dainavimą paįvairino muzika, kurią ji pati yra apibūdinusi kaip „š*diną EDM-ą“. Tami parodė, kaip Davido Guettos ar Calvino Harriso klubinė muzika skambėtų, jeigu jie į ją įdėtų ir širdį, ne tik matematines formules.
Publika „Fever Ray“ ir „Tami T“ šou mieliau stebėjo kaip žiūrovai teatre, bet ne kaip dalyviai. „Fever Ray“ tapo savo pačios populiarumo įkaite: ji galėtų surengti uždarą laukinišką vakarėlį „queer“ (tradiciniu seksualumu savęs neribojantys žmonės) bendražygiams kur nors Vilniaus klube, tačiau einant į plačią „Compensos“ erdvę jai reikėjo pajausti ir nemažos dalies publikos apatiją. Tai, kad prieš mėnesį šioje pačioje salėje trims prie instrumentų prilipusiems vaikinams „Alt-J“ plota garsiau ir į jų koncertą parduota daugiau bilietų, rodo, kad ne visos Vakarų muzikinės tendencijos atėjo į Lietuvą. Į atvirai seksualią LGBT+ tematikos muziką, kuri dėl savo drąsos ir kūrybingumo vertinama daugelio Vakarų muzikos kritikų ir fanų, Lietuvoje kol kas žiūrima įtariai.
Vis dėlto, „Fever Ray“ pasiekė savo. Ji parodė pirmą kartą aplankytam Vilniui, kad muzika gali skambėti kitaip: kad ji gali būti atliekama vien moterų, kad seksualumas gali būti priimamas kaip natūralus dalykas, kad grožio standartus laužantis grožis irgi yra grožis. Kai tarp koncerto žiūrovų matai net konservatorių partijos pirmininką su sūnumi, gali tikėtis, kad idėjos iš scenos persikels ir į politiką – jei ne su šia karta, tai su kita.
Koncerto akimirkos - DELFI nuotraukų galerijoje: