Trentemøller koncerto recenzija: elektroninės muzikos gerbėjams čia nebėra ką veikti

Ne visi koncertai privalo patikti. Ne visi pripildo, įkvepia, jaudina, siutina, išverčia vidinį pasaulį į kitą pusę. Tokių koncertų reta. Gyvenime žymiai dažniau pasitaiko tų, iš kurių išeini lygiai toks, koks įėjai – nei tuštesnis, nei pilnesnis, kažko paklausęs, į kažką pažiūrėjęs, tiesiog maloniai praleidęs laiką. Pamačiusi žinutę, kad į Vilnių vieninteliam pasirodymui atvažiuoja multiinstrumentalistas ir kompozitorius Andersas Trentemølleris nemaniau, kad šis pasirodymas bus apie tai.

Dar vasarį portaluose pasirodžiusi žinutė, kad po dešimties metų pertraukos Trentemølleris grįžta į Vilnių pristatyti savo naujausio rugsėjį išleisto albumo „Dreamweaver“, sujaudino visą būrį gerbėjų. Vėlų sekmadienio vakarą „Lofte“ reikėjo glaustis meiliai, kaimynų įsigytos plokštelės lengvai kuteno šonus, o minios kvėpavimas veikė geriau nei pati efektyviausia šildymo sistema.

Pusvalandis po apšildančio eksperimentinio styginių instrumentų dueto iš Kopenhagos „Lueenas“ pasirodymo slinko lėtai, bet ore buvo justi didieji muzikiniai lūkesčiai – apie ką bus šis vakaras?

Iki koncerto namų jaukume dar spėjau paskubom išklausyti naujausią Trentemøllerio albumą, kuris pasirodė nuobodus, jau girdėtas ir sudainuotas kitų atlikėjų. Nieko naujo jame nerado ausys, ko negalima išgirsti, klausant svajingų „Cocteau Twins“, „Mazzy Star“, „Slowdive“ ar 2019 m. tame pačiame „Lofte“ pasirodžiusių „Chromatics“, ko neperteikė Julee Cruise „Twin Peaks“ garso takelyje. Bet išankstinį nusistatymą kruopščiai sulanksčiau ir palikau stalčiuje, nes į koncertą jo neštis nevalia, turi eiti kaip tabula rasa, pasiruošęs priimti viską, kas duodama nuo scenos.

Bet nieko naujo ar įkvepiančio ant „Lofto“ scenos tą sekmadienį neradau. Trentemølleris, bandantis sutaikyti savo skilusią muzikinę asmenybę, blaškėsi tarsi daktaras Džekilas ir misteris Haidas. Jau nebe elektroninės muzikos kūrėjas, bet dar ne roko žvaigždė, lyg užsikirtęs kopijavimo aparatas, arkartojantis pastraipoje aukščiau minėtus skambesius, pučiantis klausytojams virš galvų saldžias lipnias dream-pop dulkes.

Žinoma, atlikėjai keičiasi, jų išraiška patiria transformacijas ir manau, kad vėlyvesnės Trentemøllerio kūrybos fanai pasirodymu liko labai patenkinti. Tačiau, veikiausiai, buvo ir tų, kurie pasijuto pavėlavę ateiti 15 – 20 metų, kai dienos šviesą išvydo šiurkštus ir maištingas „Beta Boy“ ar gyvsidabriškai iš garso į garsą tekantis „The Forest“. Kai Trentemøllerio vardas skambėjo minimal techno, dub techno ir tech house gerbėjų lūpose.

Ankstyvesnės Trentemøllerio kūrybos gerbėjams šį kartą teko pasitenkinti keliais kąsneliais iš legendinio albumo „The Last Resort“, tiesa, ir griausmingų ovacijų sulaukęs „Moan“ susimaišė su paties Anderso stabukų „The Cure“ hitu „Lullaby“. Kopijavimo aparatas vėl įsijungė ir iki koncerto pabaigos nepavyko atsikratyti to praradimo jausmo, praėjusio laiko nuojautos ir ilgesio, kuris lydės iki kitų atlikėjo kūrybinių transformacijų.