Šiemet „Postcosmos‘as“ iš vienos nakties nuotykio užaugo į dviejų dienų įvykį. Žinant, kad ne visiems lengva rasti motyvacijos statyti palapines dėl keleto valandų pievoje, tai – labai sveikintinas organizatorių žingsnis.
Visada norisi pabūti ilgiau – pabendrauti, paklausyti, pagaudyti prie ežero laumžirgius ir, galiausiai, pavargti. Persivalgyti įspūdžių taip, kad iki kito savaitgalio jaustumeis pasisotinęs kaip reikiant. Ar įspūdžių buvo užtektinai šiame festivalyje, klausimas jau kitas.
Vieta arba stebykloje stebėti(s)
Didžiausią pliusiuką mano akyse „uždirbo“ festivalio vieta. „Postcosmos“ įsikūrė šalia Molėtų observatorijos esančioje etnografinėje sodyboje. Teritorija nedidelė, bet tokiam negausiam žmonių būriui jos visiškai pakako – užteko vietos maudytis, voliotis pievoje, klausyti muzikos ir žaisti judriuosius žaidimus, ko daugiau reikia.
Įvertinę žadėtus savaitgalio karščius, nedvejodami palapines surentėme miške – skruzdės ir uodai sukalbamesnė kompanija už svilinančią saulę. Taip pat šalia palapinių miestelio atradom Mėnuo juodaragišką atributą – nedidelę baltišką stebyklą, supančią tokį pat miniatiūrinį aukurą. Šeštadienio reportaže jau buvau rašiusi, kad festivalis savo dvasia pasirodė labai giminingas folk kultūros gigantui MJR.
Puiku ir tai, kad organizatoriai logiškai paskirstė erdves. Festivalio paskaitos vyko mediniame muziejaus pastate, tad pranešėjams nereikėjo stūgauti, bandant perrėkti dieninius souncheck‘us. Abi scenos taip pat buvo padoriai nutolusios nuo palapinių miestelio. Tiesa, kadangi koncertai nevyko iki pat ryto (o gaila), šio privalumo išnaudoti nespėjau.
Muzika: druskytė ar pasaldinta arbatytė – rinktis jums
Vasaros festivaliai – tobuliausias būdas papildyti savo asmeninius grojaraščius naujais atradimais arba iš naujo įvertinti jau pamėgtus atlikėjus. Iš „Postcosmos“ line up‘o daug nesitikėjau, daug kas jame buvo girdėta, daug kas pasirodė neapgalvota. Į renginį nėriau labiau dėl festivalių troškulio apskritai. Dar kartą pasitvirtino tiesa – kuo mažiau tikiesi, tuo daugiau gauni. Ne visi atlikėjai liko išklausyti, bet absoliučiais lyderiais tapo Autism ir Oorcharch kolaboracija ir to paties personažo Povės projektas Vilkduja. Visi trys atlikėjai jau ne kartą girdėti gyvai, bet toks įgarsinimas, o vaikyti, ne kasdien pasitaiko. Skersai medžių kamienus pjaunančios Autism gitaros pagaliau parodė, kodėl šis kosmosas yra post. Valio! Vėlokai išsiaiškinta, bet geriau vėliau, negu niekada.
Apie Vilkdują apskritai sunku kalbėti nepadauginant jaustukų. Pagaliau klausant pasirodymo nereikėjo savavališkai gūglinti dainų tekstų, idant galėtum viską suprasti. Kiekvienas šiurkščiu it ašutas Povės balsu ištartas žodis buvo girdėti taip aiškiai, kad klausydama galėjau deklamuoti kartu. Absoliuti kulminacija, „Druskytė“ (lydima konvulsiškų Povės trūkčiojimų) pabarstė žaizdą lyg duoną kaip reikiant. Ačiū jam.
Deja, apie festivalio headliner‘ius Golden Parazyth nelieka ką pasakyti. Prieš renginį pasirodžiusiame interviu pareiškę, esą nusibodo būti tik šokdinančia grupe, vyrukai nei pašokdino, nei kokį intelektualesnį malonumą suteikė. Visa atrodė nuklausyta ir, lyginant su likusiu festivalio sąstatu, pernelyg saldu. Lyg į visai padorią ramunėlių arbatą kažkas drėbtelėjo sriūbinį šaukštą cukraus. Patiko tik Giedriaus raudonas švarkas, stilingas ir estetiškas.
Penktadienio programa ir šeštadienio dienos atlikėjai ypatingų jausmų nesukėlė, bet Shazam‘o sąrašą papildė. Patiko subtili Šarqs muzikinė selekcija, pašokdino rytietiškas Onstage.lt išėjimas. Iš šeštadieninio Dovydo Bluvšteino pasirodymo tikėjausi ko kito, todėl, nors buvo kokybiška, su vidine mano sistema nesuderėjo. Jo indiški ritmai dienos saulėje priminė prakaituotus kūnus ir dulkėtas, smogo išėstas, Delio gatves. Tiesa, antroje pasirodymo pusėje, iš dangaus ėmus kristi lietaus pupoms, reikalai pasitaisė. Tarsi būtent šio štricho reikėjo tam, kad kūne užsimegztų bent kokios judesio užuomazgos.
Absoliutaus festivalio nesusipratimo nuopelnas atitenka Akivarų kioskeliui, bandžiusiam savavališkai į renginį įkišti trečiąją sceną, apie kurią programėlėse neužsiminta. Gal ir būtų suprantama, jei iš aludės garsiai sklindanti muzika derėtų su festivalio sumanymu ar sklistų tada, kai ant scenų nėra atlikėjų, bet šįkart buvo priešingai. Penktadienį Akivarai savo mini scenoje muzikavo bene garsiau nei muzikantai, o šeštadienį ausis raižė kuo tik nori – nuvalkiotais Metalikos topais, Žalvarinio strakaliojimais, Arbatos lyriniais kompresais. Roko Naktim greičiausiai tiktų, bet festivaliui, kuris savo muzikinį pasirinkimą pristato, kaip ūkanotą ir eksperimentinį, tikrai ne į sveikatą.
Suma summarum, nuoširdžiai ieškantys tikrai rado, kur nukreipti ausų radarus ir išsirinkti, kas jiems miela. Tikri melomanai vargu, ar liko sužavėti, festivaliui trūko krypties ir nuoseklumo. Vietomis atrodė, kad atlikėjai surinkti pagal principą „ką turime Facebook draugų sąrašuose, tą ir pakviesime.“ Kita vertus, pagirtinas troškimas atsigręžti į post-roko, eksperimentų pusę. Šita muzikinė salelė galėtų suklestėti, jei atsirastų daugiau patirties. Ar toks nedidelis festivalis spės jos įgyti iki visiems išsiskirstant? Labai to linkėčiau.
Mažytės smulkmenos arba iš ko susideda kosmosas
Suguldyti viso festivalio į vieną tekstą neįmanoma, nes kiekvienas festivalininkas per šias porą dienų susikūrė sau atskirą mikrokosmosą. Kokį įspūdžio krepšį išsineši priklauso nuo daugelio dalykų – atsitiktinio pokalbio, išklausytų atlikėjų, palapinės lokacijos. Atsitiktinumai ir valdomas chaosas yra kiekvieno festivalio variklis. Vis dėlto, norisi paminėti smulkmenas, kurios renginį padaro švente.
Mažytė smulkmena nr. 1: sūpynės
Kokia šventė be sūpynių! Ši pačiame festivalio centre kabanti ir lemputėmis puošta skraidyklė visus viliojo kaip vabzdžius liepsna. Gera atsiplėšti nuo žemės ir skrieti tiesiai scenos link. Gera paprašyti atsitiktinio žmogaus, kad pasuptų, nes tokiose šventėse atsitiktinių net nėra. Visi atvykę ten, kur ir turėjo būti.
Mažytė smulkmena nr. 2: laužas
Gera mintis nedideliame festivalyje turėti laužą, prie kurio telpa žymiai daugiau žmonių, nei leidžia fizinio pasaulio dėsniai. Laužas tikrai yra ta vieta, kur pasijusi paglostytas, apkamšytas, pagirtas, pralinksmintas.
Mažytė smulkmena nr. 3: šieno krėslai
Jei dėvi maudymosi kostiumėlį ar trumpą suknelę, gal ir ne pats patogiausias baldas pasaulyje, bet kur ne kur priešais scenas pamėtyti šieno kvadratai tapo žaisminga detale, primenančia, kad kažkas rūpinosi tavo patogumu. Be to, žinant, kad publika nebuvo pati šokliausia pasaulyje, o visas festivalio vyksmas atrodė veikiau kaip masinė iškyla gamtoje, tokie baldai puikiai derėjo prie bendro šventės dizaino.
Festivalio akimirkos: