Su vienu iš lyderių Gusu Unger-Hamiltonu pavyko pasikalbėti prieš koncertą Vilniuje. Nors „alt-J“ yra viena geidžiamiausių grupių, tačiau, kaip teigia grupės klavišininkas ir vokalistas, grupės nariai vis dar gyvena įprastus gyvenimus, mėgaujasi įprastu alumi, o žvaigždėms būdingi įspūdingi reikalavimai koncertų organizatoriams jų nedomina.
Pateikiame išsamų pokalbį apie įtakas, santykius su „Apple“ ir šou verslo užkulisius su grupės nariu Gusu:
– Po dešimties metų grupėje „alt-J“ ir 3 milijonų parduotų įrašų, ar jaučiatės žvaigždėmis? Ar žmonės jus atpažįsta gatvėje?
Gusas: Ne, mes nesame žinomi žmonėms kaip asmenybės. Galbūt esame populiarūs kaip grupė, tačiau grįžę namo po gastrolių gyvename normalius gyvenimus, į parduotuvę keliaujame kaip paprasti žmonės. Ten mūsų neatpažįsta, neprašo nuotraukų. Iš tiesų mes net negalėtume gyventi kitaip. Mes to ir nenorime.
– Pirmas albumas „An Awesome Wave“ 2012 metais laimėjo svarbų „Mercury“ apdovanojimą, naujausias – „RELAXER“ – pernai taip pat buvo nominuotas šiems apdovanojimams, o antrasis „This Is All Yours“ buvo pripažintas geriausiu alternatyvios muzikos albumu 2015m. „Grammy“ apdovanojimuose. Ką grupei reiškia šie įvertinimai?
Gusas: Spėčiau, kad visiems patinka apdovanojimai. Šiuo atveju mes nesame išimtis. Bet kokiam menininkui – dailininkui, rašytojui, muzikantui – yra svarbūs apdovanojimai. Ypač „Mercury“ prizas, kurį skiria daugybė muzikos kritikų, muzikantų, transliuotojų.
Tai nėra vieni iš tų apdovanojimų, kur tu laimi tuo atveju, jeigu sutinki pasirodyti, pagroti ceremonijoje. Ne, tai yra visiškai sąžiningai skiriami apdovanojimai už tikrus nuopelnus. Šiuo atveju – už geriausią albumą. Mums tai reiškia labai daug.
– Pakalbėkime apie naujausią jūsų albumą, pernai pasirodžiusį „RELAXER“. Jis visiškai skiriasi nuo pirmųjų darbų. Jis agresyvesnis, aštresnis, primenantis punk roko stilistiką. Net jo dizainas gerokai skiriasi nuo to, ką jūs įpratę daryti. Kas įkvėpė būtent tokiam darbui ir kokia šio albumo pagrindinė mintis?
Gusas: Mes tikrai nesame viena iš tų grupių, kurios kuria konceptualius albumus. Mes susiburiame, repetuojame ir iš to gimsta albumai. Praėjo dešimt metų nuo pirmos mūsų repeticijos. Keičiamės ir kaip žmonės. Turbūt tai atsiliepia skambesiui.
Kas liečia dizainą – pirmi du albumai buvo panašūs ir mums tai nusibodo. Norėjome kažko naujo, taip gimė ir estetiškai keistas „RELAXER“.
– Ankstesniuose interviu esate minėję apie marichuanos vartojimą. Kaip tai atsiliepia jūsų kūrybai?
Gusas: Haha. Galiu pripažinti – anksčiau mėgdavo žolės sukeliamą efektą dėl vienos paprastos priežasties – tada jautiesi kūrybingesnis, kyla įvairių įdomių idėjų. Ypač tai suveikdavo repeticijose.
– Noelis Gallagheris iš „Oasis“ kartą pakomentavo, kad kūrinys „Left Hand Free“ turi gerą melodiją, tačiau vienas iš jų yra su ūsais, o tai nedovanotina. Tai apie tave! Kaip reagavote?
Gusas: O, taip. Noelis mėgsta kalbėti antraštėmis (juokiasi). Noelis yra Noelis ir muzikos pasaulyje tokie žmonės reikalingi. Aš tikrai neįsižeidžiau, buvo labai juokinga.
– Ar galima sakyti, kad „Oasis“ buvo viena iš grupių, kuri darė didžiulę įtaką „alt-J“ kūrybai?
Gusas: Tikrai ne. Kai įrašinėjome „RELAXER“, su grupe ėjome į filmo „Supersonic“ peržiūrą (biografinis filmas apie „Oasis“ – aut. past.). Geras filmas, puiki grupė, tačiau tik tiek.
Daugiausiai įtakos mums daro klasikinė, folk, elektroninė muzika. Aišku, „Radiohead“. Mėgstame tiek hip-hopą, tiek sunkųjį metalą. Šiuose stiliuose taip pat randame kažką sau, savo muzikai. Ten taip pat būna gerų melodijų.
– Teko skaityti, kad jūsų būgninkas Thomas taip pat yra didelis metalo muzikos gerbėjas. „alt-J“ toli gražu neprimena metalistų...
Gusas: Taip, tiesa. Yra sakoma, kad geriausi būgnininkai yra džiazo arba metalo stiliuose – Thomas yra metalo būgnininkas. Prieš pradedant kartu groti, mes visi buvome draugai universitete. Thomas tuo metu grojo būgnais metalo grupėse. Ir mes velniškai norėjome su juo kartu groti. Tiesa, mūsų požiūriai daug kur išsiskiria, tačiau mes darėme jam didžiulį spaudimą.
– Koncertą Vilniuje apšildys puiki atlikėja Marika Hackman. Kaip jūs susipažinote ir kaip sekasi kartu leistis į tokias ilgas gastroles?
Gusas: Mus sieja mūsų bendras prodiuseris Charlie Andrew, kuris prodiusavo tiek mūsų, tiek jos visus albumus. Taip pat Marika įrašė vokalinę partiją antrame mūsų albume, ją galima išgirsti ir albumo „RELAXER“ dainoje „Last Year“.
Turas mums sekasi puikiai. Daugybė miestų, nuostabių žmonių, puikų koncertų. Šiek tiek liūdna, kad tai jau paskutinė turo stotelė.
– 8-ame – 9-ame dešimtmečiuose grupės koncertuodavo tam, kad parduotų albumus. Šiandien situacija yra visiškai atvirkštinė – grupė leidžia albumus tam, kad parduotų bilietus į koncertus. Ar sutinkate su tokiu teiginiu ir kaip tai atsiliepia jums?
Gus: Visiškai sutinku. „alt-J“ atveju tai tinka taip pat. Mes leidžiame albumus tik tam, kad galėtume koncertuoti. Pagrindinės grupės pajamos – iš koncertų. Keista. Dažnai atlikėjai uždirba daugiau pinigų iš reklamos ar filmų, negu iš savo albumų pardavimų. Kai kurios grupės net įrašiusios albumą paleidžia jį nemokamai: štai albumas, pirkite mūsų marškinėlius.
– Kaip patiems sekasi parduoti įvairią atributiką?
Gusas: Prastai, mus tiesiog nesiseka pardavinėti savo atributikos. Turbūt dėl to ir vežamės jos daug (juokiasi).
– Kam mieliau groti – prieš dešimttūkstantines auditorijas ar mažesnėse salėse, kur santykis tarp klausytojo ir muzikanto yra gerokai glaudesnis?
Gusas: Šiuo metu dažniausiai tenka groti didelėms auditorijoms. Mažos salės taip pat turi savo privalumų. Tačiau aš pats labiau mėgstu dideles sales. Tai būna įrodymas, kad reikalai klostosi puikiai.
– Grupė „Van Halen“ turi savo garsiąją „jokių rudų M&M’s saldainių“ taisyklę. Kokias keistenybes jūs pateikiate koncertų organizatoriams ir kokių „nurautų“ istorijų galėtum papasakoti iš savo gastrolių?
Gusas: Aš nemanau, kad mes galime pateikti tokius reikalavimus. Labiausiai stengiamės koncentruotis į koncertų kokybę. Iš čia ir dėmesys pasirodymo detalėms, apsaugai ir panašiems dalykams. Mūsų reikalavimai labai paprasti – traškučiai ir šiek tiek alaus.
„Nurautos“ gastrolių istorijos taip pat nėra mūsų stiprioji pusė. Jeigu tokių ir būna, mes arba neprisimename, arba negalime pasakoti (šypsosi).
– Ar tenka koncertų užkulisiuose sutikti tikrai bjaurių atlikėjų?
Gusas: Geras klausimas. Na, daugiausia tenka sutikti gerų, malonių atlikėjų. Ypač, kai su jais tenka pabendrauti daugiau. Tiesa, esame groję su grupe „Brother“, kuri tuo metu buvo labai populiari. Iš pradžių mes matėme, kad tai labai bjauri ir arogantiška grupė. Bet pabendravę daugiau supratome, kad tai yra patys maloniausi mūsų sutikti žmonės. Jie net yra pakviesti į mano vestuves, kurios vyks kitais metais.
Muzikantai gali atrodyti bjaurūs, arogantiški, bet pabendravus daugiau jie atsiskleidžia visai kitaip – kaip draugiški, padedantys ir panašiai.
– Pereikime prie politikos. Kaip pats manai, ar „Brexit“ turės įtakos muzikos industrijai. Pavyzdžiui, ar nebus taip, kad Europos Sąjungos šalims taps gerokai sunkiai pasikviesti britų grupes koncertuoti Europoje?
Gusas: Gali būti. Tikrai nemanau, kad šis sprendimas palengvins reikalus. Manau, kad „Brexit“ yra tiesiog tragedija nuo pradžios iki pabaigos. Aš pats balsavau prieš „Brexit“. Akivaizdu, kad mūsų valdžia neturi sprendimo tam, kas įvyko. Jie nežinojo ir nežino, ką daryti ir kas bus po to.
Jaunoms grupėms tai gali atsiliepti itin skaudžiai. Kai buvome pradedanti grupė, mes galėjo išsinuomoti mašiną ir vykti koncertuoti į Prancūziją. Tai buvo labai lengva. Kaip bus dabar? Aš nežinau, aš tikiuosi, kad niekas nesikeis, tačiau man dėl to labai neramu. Mažas grupes tai gali paliesti itin skaudžiai.
– Ankstesniame interviu paklaustas apie Lietuvą atsakei, kad apie ją žinai iš Uptono Sinclairo romano „Džiunglės“ (1906 m. JAV populiarus romanas pasakojantis apie lietuvių emigrantų sudėtingą gyvenimą ir darbą Čikagos skerdyklose – aut. past.). Ar po to teko domėtis Lietuva daugiau?
Gusas: Apie lietuvius žinau tik iš knygos. Dabar žinau ir tai, kad čia yra sniego. Po šio interviu aš planuoju pasivaikščioti po miestą ir geriau pažinti jį. Pažadu (šypsosi). Turiu ritualą siųsti atvirutes savo artimiesiems iš skirtingų miestų. Vilnius šiuo atveju nebus išimtimi.
– Vilnius yra paskutinė turo stotelė. Kokie jūsų planai po to?
Gusas: Dabar norisi šiokio tokio poilsio, nes po kurio laiko vėl laukia krūva koncertų. Dar vėliau – naujo albumo įrašai. Jau turime šiek tiek medžiagos mūsų naujam albumui, tačiau visi „alt-J“ albumai yra nenuspėjami.
– „Depeche Mode“ vieningai teigė, kad šiandien negali pakęsti dainos „What’s Your Name“ iš pirmojo albumo ir gailisi ją sukūrę. Ar „alt-J“ turi tokių kūrinių, kurių tiesiog negali pakęsti?
Gusas: Mėgstame visas savo dainas, tačiau buvo etapas, kuomet buvo įgrisę groti dainą „Matilda“. Tiesiog nebegalėjome jos groti. Tačiau žmonės šį kūrinį vis dar nori girdėti koncertuose. Mes negalime prieštarauti jų valiai. Anksčiau tekdavo pergroti kitų atlikėjų kūrinius. Tai taipogi buvo įgrisę, todėl stengiamės to nebedaryti. Spėju, kad po dešimt metų į šį klausimą atsakysiu visiškai kitaip.
– Daug žmonių dabar žino keistą „Apple“ kompiuterių kombinaciją, kuomet paspaudus „alt“ ir „J“ simbolius, kompiuteris sukuria trikampį (∆), kuris ir yra užslėptas tikrasis grupės simbolis. Ar dėl kombinacijos populiarinimo sulaukėte reakcijos iš „Apple“?
Gusas: Ne, tikėjomės, kad gausime nemokamų kompiuterių... Tačiau nieko panašaus ir tai erzina. Vis dar gyvenu viltimi (šypsosi)... Tačiau kartais aš pats pamirštu, kaip padaryti šį simbolį. Rimtai. O tai juk mūsų grupės pavadinimas...
– Jūsų pirminis pavadinimas buvo sunkiai ištariamas „Daljit Dhaliwal“. Kokia šio pavadino istorija?
Gusas: Tai buvo populiari žinių ir televizijos laidų vedėja Didžiojoje Britanijoje maždaug 1999 metais. Žinoma, tokį pavadinimą naudojome nerimtai, kaip juokelį.
– Ko tikitės iš koncerto Vilniuje?
Gusas: Tai mūsų pirmas koncertas Vilniuje. Tikimės, kad bus tikrai smagu ir žmonių bus nemažai. Minios šioje Europos dalyje yra fantastiškos. Tikimės, kad turėsim gerą laiką ir tikimės, kad grįšime. Tačiau jau reiktų klausti mūsų vadybos.