Pradedant praėjusia šiemetine vasara, „Virš Mano Miesto“ jau išleido keturis radijo singlus: birželį – debiutinį savikritišką linksmuolį „Ateiviai“ kartu su brolių dvynių Dmitrij ir Roman Timofejevų duetu „Timohi“, išgarsėjusiu TV3 „Lietuvos talentuose“, liepą – kur kas idėjiškai sudėtingesnę dainą „Lėlininkas“ su Orėja (Eleonora Sebrova), rugsėjį – klasikinį R&B gabalą „Hip-hop‘o dievai“, spalį – romantiškesnį ir jautresnį „Virš gegutės lizdo“, o gruodį jau pasirodė smagus, ironiškas, puikiai miestų muzikos ir šokių klubams Vilniuje, Druskininkuose ar Klaipėdoje tinkantis gabaliukas „Diagnozė: rap‘as“.
Tačiau turbūt pats pirmasis rimčiausias ir svarbiausias šio trejeto kūrinys yra pačios grupės pavadinimas – „Virš Mano Miesto“. Jį sugalvojo muzikinės grupės sumanytojas ir lyderis žurnalistas Jaunius Čiulada, kuris suvedė tarptautinėje muzikos bendruomenėje šiek tiek žinomą muzikos prodiuserį ArtG ir jaunosios kartos, daug žadantį Lietuvos aktorių Edgarą Bechterį.
„Virš Mano Miesto“ – tai ambicingas ir konceptualus muzikinis vardas, automatiškai pridedantis grupės muzikai ir lyrikai daugiau turinio ir prasmės, iškart suintriguojantis sužinoti daugiau apie tokios muzikinės kompanijos veiklą. Tai Vilnius – „mano miestas“, tai Jauniaus, gimusio, užaugusio ir gyvenančio Vilniuje, miestas, tai jo idėja, kuria galbūt jis siekia idealizuoti ir romantizuoti Lietuvos sostinę, nes tai – „virš“ miesto – „virš“ Vilniaus. Ir tai suponuoja individualistinės asmenybės vaizdinį, nuo kalvos, gal Gedimino kalno, stebintį, o gal danguje sklandantį ir galiausiai tiesiog mylintį savo miestą – Vilnių.
Galbūt Jaunius tarsi siekia padaryti Vilnių tokiu ypatingu didmiesčiu kaip Niujorkas, Tokijas ar Londonas, iš kurių kiekvienas turi savo unikalią aurą, įkvėptą jų senos istorijos, prieštaringos kultūros ir kosmopolitiškų gyventojų, ir savo atmosferą, sukurtą iš architektūros, urbanistinių subkultūrų, bažnyčių, meno ir žmonių sinergijos, bei kurių vardai yra kaip originalūs prekės ženklai, prabangūs ir žinomi kiekviename pasaulio užkampyje.
Dainą „Virš gegutės lizdo“ galima laikyti himnu Vilniui, kuriame šis miestas ir romantizuojamas („Virš gegutės lizdo mano žvilgsnis kyla,/ Keistas mano miestas Vilnius“), ir šiek tiek demonizuojamas („Virš mano miesto kažkas keisto dedas,/ Enigmą patirti gyventi ar mirti?“).
Pats Vilnius čia – kaip erdvė, o dainos centre – savo sudėtingą ir skaudžią istoriją pasakojantis, savo mintyse paskendęs ir būties klausimus užduodantis veikėjas: „Aš – tik paukštis pakilęs aukštai, taip aukštai,/ Ištiesęs sparnus - dabar man gerai./ <...> Kaip man gyvent? Ar gali pasakyti?.. Tikėti ar stengtis, tęstis ar nykti?“.
Šio rudeniškai skambančio radijo singlo melodijos ritmas gerai įsimenantis ir užkabinantis savo švelnia, subtilia ir jautria melancholija. Tai liūdna intravertiška daina, turintį emocinį efektą, kurios klausantis jautiesi vieniša(s), o širdy – skauda, dar labiau norisi užsisklęsti savyje, būti su savimi…
Taigi, „Virš Mano Miesto“ pavadinimas atitinkamai atspindi ir grupės grojamą muziką – tai miesto, urbanistinė muzika, įvairi savo remiksais ir nuotaikomis, nešabloniška, nes vaikinai akivaizdžiai neriboja ir nespaudžia savęs į rėmus. Viena vertus, jie turi ambiciją kurti ir groti muziką, kuri patinka jiems patiems, realizuoti save muzikine ir poetine prasme. Kita vertus, su kiekviena daina jie tarsi leidžiasi į nuotykį ar eksperimentą, nebijo bendradarbiauti su kitais dainininkais bei įtikti lietuviškoms radijo stotims ir publikai.
„Lėlininkas“, kaip ir „Virš gegutės lizdo“ – filosofiškai ir psichologiškai ambicinga daina, tamsi, sunkesnė, net agresyvoka, bet su prasminga, simboliais paremta poezija. Lounge skambesį primenantis priedainis, kurį įdainuoja Orėja, švelniu moterišku balsu nuima dainoje tarp priedainių susikaupusią įtampą. Tai pakankamai sukrečiantis, dramatiškas ir teatrališkas kūrinys, kuriame yra ir sarkazmo, ir pykčio, ir žmogiškojo gyvenimo prasmės, o kartu ir jo absurdo suvokimo.
Trys likusios dainos – smagesnės, su nemažai humoro, ironijos ir saviironijos, kuri perduodama ir lyrika, ir pačia muzika, ir atlikėjų balso intonacijomis ir tembru. „Ateiviai“ – labai juokingai skambantis radijo singlas, kurį labiausiai norisi groti per labai audringą ir triušmingą vakarėlį, bet jo eilės – tikrai geros, tai – metaforiška šou verslo kritika.
„Hip-hop‘o dievai“ ir „Diagnozė: rap‘as“ irgi verčia ne tik nesąmoningai šypsotis, bet ir judinti kūną šokiui, ir todėl abi dainos turėtų ypač gerai skambėti muzikiniuose ir šokių klubuose visoje Lietuvoje.
„Hip-hop‘o dievai“, kuriuos įdainuoja vienas pats grupės lyderis Jaunius Čiulada, prasideda priedainiu, ir jo labai smagus pasisveikinimas „What‘s up, everybody?!“ – itin užkrečiantis ir įtraukiantis, kaip, beje, ir visa šios dainos lyrika („Mažute, ateik čia – kažkur tave mačiau,/ Kažkur – galbūt kine, galbūt šiąnakt sapne,/ Varyk į mano muziką hip-hop‘o etape“), taip ir svaiginantis jos ritmas. O klausantis gabalo „Diagnozė: rap‘as“ labai norisi linksmai šokti ir „tūsintis“.
„Virš Mano Miesto“ komanda – trys labai skirtingų biografijų menininkai, iš kurių tik vienas turi profesionalų menininko – aktoriaus – išsilavinimą, tačiau jie atrodo gerai kartu susidirbę, pasiskirstę griežtai neapibrėžtomis funkcijomis. Repuojama demokratiškai: paprastai kieno eilės, tas ir repuoja, ArtG daugiausia kuria muziką.
Šis veikėjas – taip pat Vilniuje įsikūręs prodiuseris, aranžuotojas, remiksuotojas ir atlikėjas, tarp kurio kredencialų – Alice Cooper kūrinio „Brutal Planet“ remiksas, įtrauktas į šio JAV rokerio albumą „Dragontown (Special Edition)“, šokių muzikos projektas CCCP, kurį „BBC Radio 1“ auditorijai pristatė kultinis britų didžėjus Pete Tong, bendradarbiavimas su originaliais Lietuvos ir užsienio atlikėjais ir prodiuseriais, avangardinių animacinių filmų garso takeliai ir kt.
Edgaras Bechteris – drąsių aktorinių transformacijų nevengiantis ir į daugybę kitų kultūrinių ir meninių veiklų įsitraukęs talentingas, režisieriaus Jono Vaitkaus kurso aktorius, jo paties žodžiais tariant, šią profesiją pasirinkęs dėl to, kad su ja gali nugyventi daugiau gyvenimų…
Jaunius Čiulada – ne tik žurnalistas, bet jau gerą dešimtmetį daug rašantis poetas, šiuo metu įrašinėjantis savo poezijos audio knygą, kurią įskaito tokios jam simpatiškos Lietuvos kultūros ir pramogų pasaulio asmenybės kaip Algirdas Kaušpėdas, Virgilijus Noreika ar Donatas Montvydas ir kuri visą VMM turbūt neišvengiamai įtrauks į muzikinius eksperimentus su poezija.
Jauniaus alter ego – Jaunius Čiulada$, kuris, pasak Jauniaus, repuoja ir rodo vidurinį pirštą visuomenei; dolerio ženklas pavardės pabaigoje yra ironija, nukreipta prieš vartotojišką sistemą, pavertusią žmones skaičiais, valiutos simboliais ir brūkšninio kodo linijomis.
„Virš Mano Miesto“ vyrai išnaudoja beveik visus tradicinius hip-hop‘o, kaip daugiadisciplinės meninės išraiškos formos, elementus – repą, vizualųjį meną ir remiksavimą, trūksta tik šokio. Tačiau jį puikiai atsveria pop muzikos dozė grupės kūryboje ir intensyvus jos kolaboravimas su kitų sričių menininkais: dailininkais (SoL, Inga Mrazauskaite), fotografais (Martynu Musteikiu, Mykolu Kavaliausku, Vytautu Budrevičiumi), jau minėtais solistais, kompozitoriais (Tadu Vilčinsku, Arvydu Martinėnu, Luku Pačkausku) ir kitais kūrybinių industrijų atstovais. VMM savo muziką įrašinėja privačioje ArtG įrašų studijoje.
Su tokiu tarpdisciplininiu požiūriu į muzikos kūrybą šis hip-hop‘o trio turi realių galimybių sukurti ir unikalų savo prekės ženklą – „Virš Mano Miesto“, kuris asocijuotųsi su Vilniumi, jo gatvėmis, muzikiniais klubais ir jo subkultūromis, padaryti „Virš Mano Miesto“ atpažįstamą muzikine prasme, vizualiai ir estetiškai, taip pat ir jo trumpinį VMM.
Tačiau tam, kad „Virš Mano Miesto“ iš tiesų sujaudintų gausesnę intelektualesnę ir subtilesnio skonio publiką, taip pat vyresnę už paauglius ir dvidešimtmečius šiam muzikiniam trejetui reikėtų ieškoti daugiau pusiausvyros savo kūryboje. „Lėlininko“ ir „Virš gegutės lizdo“ kol kas tam neužtenka – tokių dainų paprasčiausiai reikia daugiau, kad jos taptų grupės išskirtinumo ženklu, atpažįstamu muzikiniu jos braižu. Socialiniuose tinkluose VMM žada naujus gabalus jau netrukus – turbūt tada atsiras ir balansas.
O Jaunius Čiulada$ turėtų geriau išnaudoti savo antivartotojišką alter ego turinį ir galbūt net parašyti keletą labiau politinių tekstų ar su kapitalizmo kritika, kaip individualaus jo ir prodiuserio Jacko Chaino interneto singlo „IšJunk transliaciją“, kuriame kritikuojama masinė TV produkcija ir „suprodiusuoti surogatiniai marketingo dievai“, nes kol kas politikos VMM muzikoje nėra. Tai būtų nebloga atsvara „G&G Sindikatui“, kurio eilės perkrautos visuomenėje vyraujančiomis, o ne alternatyviomis nuotaikomis.
Hip-hop‘as dar tik kuria savo istoriją ir subkultūrą Lietuvoje, ir jos bus unikalios, su savo originaliomis muzikinėmis ir idėjinėmis įtakomis, suvoktos realybės perteikimo muzikoje filosofija ir savitais elementais.
Intelektuali ir ironiška „Virš Mano Miesto“ kompanija turi gerą šansą padaryti lietuvišką hip-hop‘ą žymiai įdomesnį ir seksualesnį, taip pat jaukesnį ir kartu tiesiog labiau pašėlusį.