„Įpoezinti“ alternatyviąją elektroniką, – maždaug tokio iššūkio ėmėsi talentingas muzikos prodiuseris, būgnininkas Adas Gecevičius ir hipnotizuojančio vokalo Šarūnas Joneikis, draugų vadinamas tiesiog Šaruku, rašoma spaudos pranešime.
Pirminis kūrybinis dialogas tarp elektroninio džiazo ir psichodelinio roko atstovų buvo be įsipareigojimų. „Pasikviečiau Šaruką, pasakiau: pabandykime, pažiūrėkime, kas iš to išeis“, – pasakoja Adas. Jo studijoje gulėjo gigabaitai muzikinių eskizų. Šaruko kišenės buvo pilnos tekstų atplaišų. Išties buvo įdomu, kuo tai galėtų pavirsti, net jei tektų paeiti ilgesniu, tolimesniu keliu.
„Nepasakyčiau, kad tai buvo ilgesnis kelias, gal tiesiog kažkoks posūkis ar vingis, kuriuo pasukus pasimato neregėtų ir nepatirtų įdomybių, – sako Šarukas. – Iš tiesų, mes gan retokai susitikdavome, o susitikę pažaisdavome šio minialbumo kūrybą. Sakyčiau, kad tai buvo ir yra tokia užklasinė veikla, kai šiek tiek pailsi nuo įprastos muzikinės veiklos.“
Visgi viena – kai kuri muziką savo grupės studijoje: tai – savi namai, savitos tradicijos. O kai esi kolegos studijoje, kurioje galioja kito šeimininko taisyklės?
„Ko gero, šitas mūsų susitikimas su Adu ir buvo tas naujas, nepatirtas kelio vingis. Kitas žmogus, kita aplinka, kitokios muzikavimo taisyklės, – atsako Šarukas. – Buvo smagu sulaukti Ado kvietimo prisidėti prie jo kurtos muzikos ir įdaininti minimalią elektroniką. Viskas ganėtinai lengvai vyko ir mes, tikriausiai, norėjome pabandyti kažkokį kitokį kūrybos procesą nei su savo jau seniai puoselėjamomis muzikos grupėmis. Turiu omeny, kad šiame duete labiau leidome tiesiogiai pasitikėti vienas kito skoniu ir gabumais. Adas kūrė muziką, o aš – poetines mantras. Nekritikavome vienas kito idėjų, nebuvo daug diskusijų, ar taip turi skambėti, ar kitaip. Norėjosi pilnai pasitikėti ir leistis į skirtingų muzikinių vizijų susitikimą.“
Š. Joneikio balsas, tarsi ataidintis iš kitos dimensijos, Adui įsiminė dar per pirmuosius „Garbanoto“ koncertus. Jis pamanė, kad būtų įdomu drauge įrašyti bent vieną kūrinį.
„Šarukas žinomas dėl „Garbanoto“ veiklos ir autorinės kūrybos, bet mažai kas jį galėjo sieti su elektronika. Man buvo įdomu sukurti tokią situaciją: sukombinuoti jo balsą ir elektroninę muziką“, – pasakoja Adas.
Taip gimė daina „Nukrito saulė“, paskatinusi dar šiek tiek kartu pasikuisti prie įrašų. „Mes neskubėdami, savo laiku, susitikdavome studijoje. Aš sukurdavau šiek tiek muzikos, kad Šarukas galėtų uždainuoti, jis atsinešdavo tekstą, pasiklausydavome, kas patinka arba ne. Tai buvo ramybės kupinas procesas. Jausmų, emocijų pastelė ir nostalgija“, – prisimena muzikos prodiuseris.
Adas su Šaruku negali paaiškinti, kur prabėgo penkeri metai nuo to pirmojo vakaro studijoje, bet džiaugiasi šiandien pagaliau galėdami paleisti į internetą penkių kūrinių minialbumą „Tavo žmogus“.
„Tai albumas apie žmogų, kuris ieško atsakymų“, – sako Šarukas. „Ir jis skirtas žmogui, kuris yra sentimentalus ir drąsus tuo pačiu: nebijo parodyti savo jausmų“, – priduria Adas.
Keisčiausia idėja, kuri galėjo kilti jam – profesionaliam, pasaulyje pripažintam būgnininkui – sukurti dainą, kurioje nebūtų mušamųjų, tik melodija ir balsas. Š. Joneikis tokiai vizijai neprieštaravo: „Kaip tik labai džiaugiausi, kad turėsime eksperimentinę sintezatorinę baladę be būgnų. Man ji suskambo tarsi neužbaigtai, bet dėl to ir patiko. Atrodo, kad pasiliko vietos vaizduotei.“
Klausantis dueto įrašų vaizduotė išties užsikuria. Atrodo, matai žydinčius grikių laukus. Sodyboje aplink vintažinę verandą besiraitančius vijoklius. Rasą, iškritusią ant „jam‘ų“ scenos laisvamaniško vasaros festivalio paryčiais. Vingiuojantį kelią į Nidą, kurios kopose daliniesi sumuštinio trupiniais su drąsia žuvėdra, o miške nušvinti radęs grybą, tik nesiryžti jo pjauti, nes nesi tikras, ar valgomas.
Kur minialbumo perklausos nuneštų Šaruką, jei klausytųsi jo užsimerkęs? „Šiuo metu sakyčiau, kad nuneštų į snieguotą dykumą, per kurią brisčiau, tolumoje matydamas žiburį, kurį vilčiausi pasiekti“, – atsako jis.
Vilties, jėgų išlaukti ryto vokalistui norėjosi įpūsti ir rašant dainą „Bėga bėga žmogus“. Š. Joneikis atvirai sako, kad pastarasis laikas – gana niūrus: „Atrodo, lyg pilka apatijos ir liūdesio skraiste kažkas uždengė akis. Bet bandau nepasiduoti, prisijaukindamas rutiną. Jeigu dangus – necepelininis, pasitinku ryto saulę. Jeigu cepelininis – pasitinku tamsų debesį, rašau dienoraštį, klausau linksmos, ritmingos muzikos ir šoku kambaryje. Žodžiu, darau viską, kas primena, kad esu gyvas!“
Šiame pasaulyje jis atsirado „laukiniais 90-aisiais“. Į šį laikmetį sugrąžina ir minialbumo įrašuose skambantys sintezatoriai, bendra atmosferinė stilistika. Š. Joneikiui tas laikas sukelia daugybę papildomų asociacijų. „Trispalvė, Avril Lavigne, Džordana, SEL, Scooter, „Vienas namuose“, breikas, panamkės ir kramtoma guma, – vardina jis. – Dabar sakyčiau, kad aš matau 90-uosius kaip gana chaotišką laiką, siekiantį naujovių, bandantį viską pakankamai greitai patirti. Bet tikriausiai tas laikas leido atsirasti daugybei skirtingų meninių žanrų ir stilių. Tarp jų – ir minimalizmui, kurio mūsų minialbume apstu.“
„Vis prisimenu, kai aš kūriau paties pirmojo mūsų kūrinio „Nukrito saulė“ instrumentalą: jaučiau begalinį norą padaryti neva 90-ųjų gabalą. Apie tai svajojau nuo vaikystės. Tarp visų mangų ir bavarijų, troškau turėti tokį gerai padarytą, oldskūlinį gabalą su geru tekstu. Taigi, realiai susikūriau savo vaikystės dainą, kurios neturėjau. Ir kai Šarukas sukūrė prasmingą tekstą, kai jį uždainavo, tai galutinai išsipildė“, – šypsodamasis kalba Adas.
Iš paauglystės juos atsiveja ir dainininkės Jurgos dainos: tuometinis jos muzikos stilius tapo gaivia alternatyva tradicinei pop muzikai. Tai padarė įtaką abiejų kūrybai ir paskatino sukurti nemaraus Jurgos hito „Nebijok“ remiksą, kuris taip pat yra minialbume „Tavo žmogus“.
Šiandien visi šio EP kūriniai jau skamba interneto muzikos platformose. O kas toliau? „Visko dar gali būti, – sako A. Gecevičius. – Pirmiausiai norėjosi paleisti minialbumą. Jis nei per ilgas, nei per trumpas, gana aišku, apie ką ši muzika. Dabar įdomu, kaip žmonės reaguos, kokią jis turės vertę. Tada bus galima mąstyti toliau. Jei turėsime laiko, užsidegimo, man atrodo, galėsime tęsti.“