„Labiau dusinti pašnekovą ir bandyti iš jo ištraukti kuo daugiau. Aš atėjęs į svečius pas pašnekovą neskaičiuoju laiko. Galiu sėdėti ir septynias valandas tol, kol ištrauksiu viską, ko man reikia. Nes kam tada važiuoti ir susitikti?“ – pasiteiravus, kokį geriausią profesinį patarimą yra kada nors gavęs, sakė D. Dargis.
Paklaustas, kaip, rašydamas tokius atvirus ir šokiruojančius pasakojimus jis vis dar yra gyvas, D. Dargis įvardijo pagrindinę savo taisyklę – neperžengti ribos.
„Jeigu pašnekovas manęs paprašo vis dėlto vieno ar kito sakinio, kuris jam pakenktų, nerašyti, aš to ir nedarau. Galbūt sau kažkur tą sakinį pasižymiu, tačiau niekada savo pašnekovo neparduodu. Aš esu žodžio žmogus“, – patikino žurnalistas.
Nors kartais sulaukia komentarų dėl patirties stokos, 1997 metais mokyklą Kaune baigęs D. Dargis patikina chaosą, apie kurį šiandien rašo, matęs savo paties akimis.
„Eidamas į mokyklą aš matydavau po nakties rūkstančius sudegintus, susprogdintus automobilius. Vieni iš mano mokyklos susikūrė geras karjeras, o kiti – iškeliavo į kalėjimus. Tokie buvo laikai“, – kalbėjo D. Dargis.
Pasiturinčio tėvo sūnus įkvėpimo rašymui apie gaujų kultūrą semtis pradėjo dar vaikystėje, kadangi šeima turėjo galimybę įsigyti tuomet dar deficitu laikytų filmų kasečių. „Sąsiuvinyje analizuodavau istorijas iš, pavyzdžiui, „Tvin Pykso“ serialo“, – prisiminė žinomas vyras.
Pašnekovas pasakojo kurį laiką dirbęs pramoginės žiniasklaidos srityje, tačiau aplinkinių spaudimas imtis rimtesnės žurnalistikos paskatino jį prisiliesti kriminalinių temų. D. Dargis prisiminė pirmąjį interviu kriminalinio pasaulio galvos Henriko Daktaro namuose.
„Pamenu, valgėme cepelinus, o jis nevengė „skaldyti bajerių“, kaip ir tu dabar. – Į laidos vedėją R. Mackevičių kreipėsi D. Dargis, tačiau pridūrė, kad Daktaro humoras buvęs ne toks intelektualus. – Jo humoro jausmas buvo laukinis. Toks, kurį reikia skenuoti ir suprasti, ar juokauja, ar „važiuoja“ ant manęs. Svarbu filtruoti, kada reikia juoktis, kada - nutilti. Tačiau aš buvau jaunas, drąsus. Kai kolegos prie redakcijos pamatė jo automobilį, mane išlydėjo taip, lyg matytų paskutinį kartą. Dabar juokinga, o tuo metu tai atrodė rimta ir įdomu. Baimės tikrai nebuvo.
Po pirmojo interviu viskas pradėjo važiuoti į priekį, ėmėme kapstyti įvairias temas. Aš pirmasis pradėjau rašyti apie tai, kad Daktaras galėjo būti prisidėjęs prie savo artimų žmonių nužudymo. Tai ir paaiškėjo vėliau byloje. Už tai jis ir yra nuteistas ir pasodintas iki gyvos galvos. Aišku, tas jam nepatiko. Aš su juo bylinėjausi vieną kartą, o paskui ir antrą, dėl to, kas buvo parašyta knygoje.
Jis iš manęs dėl to prašė 100 tūkst. litų, o paskui – ir 100 tūkst. eurų. 100 tūkst. - mėgstamiausia jo suma. Buvę kriminalistai yra pasakoję, kad jis visus savo verslininkus uždaužydavo sakydamas, kad jiems reikia sumokėti 100 tūkst. dolerių. Ir mane bandė apmokestinti, tačiau „nepaėjo“, – pasakojo pašnekovas.
Vis dėlto jam pačiam niekada nėra tekę patirti rimtų grasinimų, apgadinant turtą ar kitaip gąsdinant.
„Jeigu nori atsikratyti žmogumi, gali gi tiesiog „priploti“. Iki šiol yra daug neišaiškintų žmogžudysčių. Pavyzdžiui, Remigijaus Morkevičiaus. Žmogus buvo nužudytas prie didelio daugiabučio, kuriame gyvena daug senų žmonių, viską stebinčių pro langus, tačiau praėjo jau penkeri metai, o byla neišspręsta iki šiol.
Manau, kad tas žudikas, kad ir padarė tai gana drastiškai, tačiau jam pavyko profesionaliai pasprukti. Yra įtarimų, kad jis ne lietuvis. Taip pat manoma, kad tas pats veikėjas prisidėjo ir prie Deimanto Bugavičiaus nužudymo. Tie du nusikaltimai įvyko beveik tuose pačiuose kiemuose. Tačiau tai kol kas tik spėjimai.
Žinia apie Remigijaus nužudymą mane pritrenkė, kadangi matydavau jį savo vaikystės kieme. Prisimenu, jis su draugais iš parduotuvėlės vogdavo laikrodžius. Jis buvo kilęs iš gana probleminės šeimos. Mes gyvenome vadinamame Bermudų trikampyje šalia Kauno bazių, į kurias atvažiuodavo labai įvairi publika – vieni atvykdavo parduoti, kiti – pirkti, o dar kiti – vogti.
Yra visokių versijų. Viena iš jų – Remigijus dalyvavo nelabai švariuose narkotikų reikaluose. Sakoma, kad ginčas kilo dėl 10 ar 20 tūkst. eurų. Įsivaizduoji? Už tiek galima nužudyti žmogų“, – stebėjosi D. Dargis.
Pašnekovas prisipažino, kad yra nemažai paslapčių, kurių jis atskleisti negali. Gerai susipažinęs su savo knygų veikėjų istorijomis, jis nieku gyvu nenorėtų atsidurti jų pusėje. Anot D. Dargio, banditams gresia tik trys keliai: kalėjimas, mirtis arba... nuolatinis slapstymasis.
„Kai kurie iš nusikaltėlių tampa policijos bendrais ir jiems yra nubraukiami visi kaltinimai. Tada jie yra priversti visą gyvenimą dairytis, ar niekas prie jų nepribėgs pribaigti. Nes žmonės, kurie sėda į kalėjimus ilgiems metams, praranda turtus ir šeimas, gali „pasirašyti“ bet kam. Pažįstu labai daug tokių žmonių (policijos bendrininkų, red.).
Jie gyvena gana ramiai, tačiau jiems būtinas režimas. Jie lankosi tik ten, kur saugu, nevaikšto į naktinius klubus, kur žmonės apsvaigę ir įžūlūs. Tai yra vyresnio amžiaus žmonės, kuriems tas rėžimas yra reikalingas.
Daugelis yra išvis išvykę iš Lietuvos, kur apie juos niekas nieko nežino. Nors sako, nemažai lietuvių gyvena Alikantėje. Tiesa pasakius, dar daugiau negu Londone. Tačiau ten dabar priviso daug „budulių“, tad klausimas, kiek laiko ten bus saugu“, – pasakojo D. Dargis.
Žurnalistas pasakojo, kad ilgiausiai vieną pašnekovą pokalbiui jam teko įkalbinėti ketverius metus.
„Tapau jo dažnesniu pašnekovu. Susitikinėjome net keliuose kalėjimuose ir paskui jis man atsivėrė, – pasakojo D. Dargis ir patikino, niekada už interviu niekam nesiūlęs užmokėti. – Manau, kad pinigų gali prašyti žmonės, apie kuriuos iš viso nesinori rašyti. Aš rašau apie aukštesnio lygio – A klasės gangsterius. Ne B ir ne C. Aplinkai, su kuria aš bendrauju, prašyti pinigų – ne lygis“.
Kad ir kaip ilgai tenka megzti kontaktą, į artimas bičiulystes su savo pašnekovais D. Dargis sako nesiveliantis.
„Knyga užbaigta, abi pusės patenkintos... Prieš išleidžiant knygą pašnekovui dar duodu paskaityti tas vietas, kurios buvo jautrios. Tačiau visos knygos skaityti neduodu, nes paskui gali prasidėti karpymai ir perrašinėjimai“, - apie darbo subtilybes pasakojo tiriamosios žiniasklaidos atstovas.
Dailius, paprašytas išrinkti savo požiūriu žiauriausią Lietuvoje siautusią grupuotę ir miestus, kuriuose gyventi anuomet buvo pavojingiausia, išskyrė Panevėžį ir Klaipėdą.
„Mano manymu, Panevėžio „Tulpiniai“ ir Klaipėdos mafijos tėvas Sigitas Gaidjurgis yra patys žiauriausi, išprotėję ir verti monstrų vardo. Na, jie nužudė labai daug žmonių. Nupjauti galvą verslininkui, o ne kažkokiam prisidirbusiam mafijozui, jau reikia neturėti smegenų. Ir užkasti kūną be galvos, galvą kažkur paslėpti... Baisu“, – kalbėjo Dailius.
D. Dargio manymu, mafija Lietuvoje egzistuoja iki šiol. Tai žmonės, galintys daryti įtaką teismams ir prokuratūroms.
„Kaip pavyzdys – Raimondo Karpavičiaus istorija, kurioje susipynę visokio plauko žmonių. Tai ir nusikalstamas pasaulis, ir teisėsauga, ir įvairūs tarpininkai. Žinau labai daug informacijos iš vidaus ir galvoju, kad tai yra tarsi „Netflix“ serialo scenarijus. Mafija dabar yra aukštesnio lygio nei 90-aisiais”, – pastebėjo žurnalistas.
Anot pašnekovo, nors nešvariais darbais užsiimantys žmonės ir kasdienybėje vaikšto tarp mūsų, juos atskirti sunku.
„Jie gyvena iš grynųjų pinigų, kurių kažkur užsidirba, o paskui slepia slėptuvėse. Jų kažkas atveža arba jie patys atsiveža. <...> Kiek teko girdėti, dabar naujausias „trendas“ tarp lietuvių yra žolės auginimas Ispanijoje arba Anglijoje. Dažniausiai Ispanijoje. Iš ten jie uždarbį atsiveža maišais, tėškia statybininkams ir prašo jiems pastatyti namus. Ir net nesidera dėl kainos. Arba iš užsienio perka daužtus automobilius, kuriuos perparduoda ir taip išsiplauna pinigus. Dabar gangsteriai nevažinėja tik su „BMW“, dabar perka „Teslas“. Ir namus, kurių vertė gali būti ir 400 tūkst. eurų.
Tačiau jie elgiasi normaliai. Juos sutikęs net nepasakytum, kad jie tokie. Vis tiek jie jau yra pagyvenę užsienyje, įjungę vakarietiškus filtrus. Jie mandagūs, atsipalaidavę. Aišku, kartais aprangos ženklai išduoda: kai žmogus nuo galvos iki kojų save apsikrauna, pavyzdžiui, Louis Vuitton apdarais. Galbūt taip būna todėl, kad ne visada galėjo sau tai leisti, o dabar gali“, – svarstė D. Dargis.
Dailius laidoje pirmą kartą atsivėrė ir apie savo asmeninį gyvenimą. Jis išsidavė prieš Kalėdas pasipiršęs savo širdies draugei.
„Niekas apie tai nerašė, labai liūdime (juokiasi.). Sėdėjome dabar Ispanijoje prie jūros, gėrėme ir kalbėjome apie tai. Apie tas, kurios jau po kartą ar du spėjo išsiskirti rašo, o apie mane – ne. Ką jos nuveikė? Aš tai parašiau aštuonias knygas“, – šmaikštaudamas pasidžiaugė D. Dargis.
Paklaustas, kaip mylimoji reaguoja į pavojingą jo profesiją, pašnekovas pasidžiaugė partnerės supratingumu.
„Ji priima tai, kaip darbą. Ir pati dirba su pramogų industrija, todėl puikiai mane supranta. Tačiau mano knygų ji dar kol kas neskaito. Sakė, gal vėliau skaitys, nes kol kas dar šiek tiek baiminasi. Galbūt kai kurias moteris tai baugina, tačiau yra tokių, kurios knygas net atima iš savo vyrų. Būna, ir žinutes rašo. Pasidžiaugia, kad patiko. Būna, prasitaria, kad sužinojo savo kaimynės ar geriausios draugės giminaitės paslapčių. Jos mėgsta aštrius pojūčius“, – pastebėjo Dailius.
Visą pokalbį su Dailiumi Dargiu žiūrėkite straipsnio viršuje.