Keliaudamas ne kartą juto pavojų gyvybei
Kelionės, į kurias leidžiasi D. Pankevičius, skirtos toli gražu ne kiekvienam, tačiau šis vyras iššūkių, panašu, nebijo. Tolimiausius pasaulio kampelius išnarsčiusio ir įvairias kultūras pažinusio keliautojo niekada nestabdė nei blogas oras, nei įvairūs nepatogumai, o svarbiausia – net ir gyvybei kylantis pavojus.
„Net ir Lietuvoje gyvenant, ir niekur nekeliaujant, atsitinka situacijų: tam tikros ligos, kurios gali blogai baigtis, eismo įvykiai ir taip toliau, tad normalu, kad ir keliaujant tų pavojų yra, tik jie gal šiek tiek kitokie. Kalbant apie ligas – aš keturis kartus sirgau tropine maliarija, nuo kurios mirtingumas yra pats didžiausias. Viskas yra apie tai, kaip tu greitai sau diagnozuoji tą ligą, nes kartais gali būti per parą tokie negrįžtami pokyčiai, kad tau atsidūrus pačioje geriausioje pasaulio klinikoje niekas niekuo nebepadės.
Aš dabar jau nuo pačių pirmųjų simptomų galiu atpažinti šią ligą. Pavyzdžiui, paskutinį kartą sirgau gruodžio mėnesį – mažiau negu prieš metus. Kaip tyčia, susergu gentyse. Atrodo, blogiau negali būti – ne miestelyje, o gentyje, atokiausioje vietoje“, – pasakojo Danas.
Ekstremaliose sąlygose atsiduriantis keliautojas sako, kad šiandien jis jau žino, ko imtis ir kaip kovoti su tokiomis gyvybei pavojingomis ligomis. Be to, jam teko savo akimis pamatyti, kaip tą daro įvairių genčių gyventojai.
„Jie serga tomis ligomis. Jie naudoja įvairias žoleles. Taip pat, priklauso nuo genties – kitos gentys labai klauso šamanų. Šamanai pavartoja psichodelines medžiagas, išeina į ryšį su protėviais, grįžta po kažkurio laiko ir pasako: protėviai liepė surinkti tokią žolelę ir tokią žolelę – kaimas bėga ir ieško tų žolelių, jas paskui trina, degina ar dar kažką daro ir duoda tam ligoniui. Padeda ar nepadeda – aš nežinau“, – šyptelėjo jis.
Gentyse Danui teko pamatyti ir itin originalių savigydos būdų.
„Yra visokių dalykų, pavyzdžiui, šokiai – nuo tam tikros ligos yra tam tikras šokis: dramblio šokis, žirafos šokis“, – pasakojo vyras.
Vis dėlto, D. Pankevičius labiau yra linkęs pasikliauti profesionalia medicina, tad savimi ligos atveju vyras stengiasi pasirūpinti pats.
„Aš jau žinau, kaip atpažinti maliariją savo kūnu. Tada jau iš karto pradedu rūpintis savimi. Turiu vaistų, kuriuos vartoju susirgus. Tie patys vaistai tinka ir prevencijai, bet iki šiol, jau ir keturis kartus susirgus, aš prevencijai negaliu tų vaistų vartoti, nes aš nuolatos esu maliarijos zonoje. Jeigu tu 25 metus būtum vartojęs tuos vaistus nuolatos – na, tai ir be maliarijos turbūt būtum neišgyvenęs iki tokio amžiaus. Vis dėlto, tai yra stipri chemija, bet, aišku, aš tikrai rekomenduoju keliautojams, kurie atvyksta į maliarijos zonas trumpam laikotarpiui, juos vartoti“, – teigė garsus keliautojas.
Keliones sau apsisunkina pats
Per visą savo gyvenimą keliaudamas D. Pankevičius jau yra įveikęs daugiau nei milijoną kilometrų, o, sudėjus visas keliones, lėktuvuose praleidęs virš dviejų mėnesių. Kai kam visa tai gali pasirodyti tiesiog neįtikėtina, tačiau garsiam keliautojui toks gyvenimo būdas jau nebekelia jokių iššūkių. Tiesa, kad gyventi ir keliauti būtų įdomiau, Danas sako, kad iššūkius jis kelia pats sau.
„Aš keliones apsisunkinu pats – susigalvoju sau taisyklių sunkių. Jeigu man per daug lengva, man tampa neįdomu“, – teigė D. Pankevičius.
Laidoje vyras įvardijo ir konkrečius dalykus, kurių atsisako ar vengia, norėdamas paįvairinti savo ir taip nenuobodžią kasdienybę.
„Aš specialiai nenuomoju automobilio – man būtų per daug paprasta keliauti. Aš ieškau iššūkių, nes paprastas keliavimas man jau pabodo. Varai su nuotykiais, bandai surasti, kur apsistoti – niekur nėra.
Baimės aš nejaučiu. Pradžioje, kai dar be patirties keliaudavau į kažkokias tokias keistas vietas – gal ir nežinojau, kaip elgtis. Su metais ta patirtis ateina. Aš visiškai laisvai jaučiuosi bet kokioje gentyje. Jie vaikšto ginkluoti, su automatais, bet pas juos tai yra norma. Jie girti pašaudo į viršų, bet čia fun (liet. linksma) jiems, supranti? Aš žinau, kaip elgtis, žinau, ką daryti, kad neįžeisčiau jų. Pavyzdžiui, tu negali įsiveržti į kaimą, tiesiog įeiti, čia fotoaparatas, labas, nuotrauka. Tu turi surasti karalių, vadą – jie skirtingose gentyse skirtingai vadinami. Tu turi surasti tą patį pagrindinį žmogų ir su juo viską dealinti“, – aiškino jis.
Daugeliui žmonių Dano kelionėse didžiausią įspūdį ir kelia būtent tai, kad šis be jokios baimės ryžtasi gyventi menkai pažįstamose ir net gana pavojingose vietose. Vis dėlto, pats vyras išlieka ramus ir sako, kad visada prieš keliaudamas apie įvairias gentis surenka visą svarbią informaciją.
„Pavojai gali atsirasti bet kur. Pavyzdžiui, tam tikru metu aš stengiuosi nesirodyti sostinėse ar dar kažkur. Aš renku informaciją: važiuoju į šalį – o kada ten prezidento rinkimai? Per rinkimus Afrikoje nuolatos kas nors prasideda. Vieni palaiko vieną, kiti kitą, akmenimis apsimėto, tada atsiranda ginklai, tada policija pasirodo, pradeda šaudyti. Aš pats esu Ugandoje matęs, kaip pašovė žmogų. Aš nežinau, ar jis išgyveno“, – teigė D. Pankevičius.
Nors keliaudamas Danas pamatė ir patyrė jau tikrai daug, neišbandytų „pramogų“ jo sąraše dar taip pat yra. Pavyzdžiui, jis niekada nėra gyvenęs jokioje kanibalų gentyje.
„Ten yra visokios keistos ceremonijos. Nežinau, ar aš noriu pamatyti jas. Aš esu bendravęs su tais žmonėmis Indonezijos pusėje, Papua saloje. Indonezijos valdžia prieš 40 metų, dabar jau ir daugiau, uždraudė kanibalizmą, nes jis buvo labai plačiai paplitęs. Kalbėjau su vietiniais žmonėmis, jie lyg ir nenorėjo sakyti, bet taip, yra ragavę.
Netgi šiomis dienomis tas kanibalizmas egzistuoja. Valgomi priešai – yra toks dalykas. Aš klausiu: kaip išsirenkate - riebesnį ar kaip? Jie pajuokauja: riebesnį. Kai kur yra tokie dalykai kaip pagarbos atidavimas savo giminaičiui: jis numiršta ir jo kūno dalį suvalgo artimiausi giminaičiai. Iki šiol tokie dalykai yra. Kur valdžia dar gali pasiekti – kažkokios taisyklės egzistuoja, o atokiau – wild west (liet. laukiniai vakarai)“, – pasakojo žinomas keliautojas.
Tiesa, gali būti, kad vieną dieną smalsumas Daną nugalės ir sau jis iškels dar neregėtą iššūkį.
„Galvojau, kad tikrai kažkada kanibalų gentyje daugiau laiko praleisiu. Tiesiog norisi pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Dar nesu to padaręs. Kuo toliau, tuo sunkiau man kažkokių naujų dalykų pamatyti. Kartais aš net pats stengiuosi galvoti: Danai, ko dar nematei? Įsivardink sau kokius penkis dalykus ir pabandyk tą padaryti“, – teigė D. Pankevičius.
Pamatęs platųjį pasaulį ėmė vertinti paprastus dalykus
Sėkmingą verslą kadaise kūręs D. Pankevičius sako, kad šiandien visas jo gyvenimas sukasi vien aplink keliones, tačiau laidos žiūrovams buvo įdomu išgirsti, kuo garsus keliautojas užsiėmė ir praeityje.
„Esu baigęs magistrantūros studijas – tarptautinis verslas ir prekyba. Tuo aš ir užsiėmiau – tarptautine prekyba – visą savo gyvenimą po studijų. Galėjau keliauti nuolatos. Aš visada kelyje būdavau. Paskui – 7-8 metus nedirbau. Dabar yra naujos veiklos – kelionių organizavimas. Taigi, viskas susiję su kelionėmis. Aš tikrai žinau, kad iš kelionių organizavimo tiek pinigų neuždirbsi, bet man nereikia visų pasaulio pinigų. Aš neturiu jokio streso, o prekyboje – stresas yra. Tai krovinys atkeliavo, tai nubyrėjimas, tai brokas, tai dar kažkas. Aš noriu gyventi be jokio streso. Jo mano gyvenime išvis nėra“, – teigė D. Pankevičius.
Apskritai, kaip teigė pats keliautojas, pamatęs pasaulį jis suprato daugybę svarbių dalykų ir labiausiai ėmė vertinti tik tai, kas yra iš tikrųjų svarbu.
„Aš vertinu labai paprastus dalykus. Saugumas – Lietuvoje yra saugu, bet mes net nesusimąstome kažkaip. Atrodo, visi gyvename tiek metų saugiai ir tiek. Aš tikrai džiaugiuosi tokiais paprastais dalykais, kad yra elektra, vanduo. Tai nėra duotybė. Žmonės kariauja dėl tų dalykų. Dėl vandens karai vyksta pasaulyje, o mes viską turime“, – dėmesį atkreipė Danas.
Tam tikri pokyčiai įvyko kalbant ir apie vyro asmenybę.
„Pasidariau labai liberalus. Suprantu, kad žmonės būna skirtingų nuomonių, skirtingai gyvena – aš visus priimu. Aš tikrai esu labai liberalus, ko negalėčiau pasakyti apie save, kai būdamas paauglys gyvenau Panevėžyje“, – sakė jis.
Suprasti šiame gyvenime vyrui teko ir dar daugiau. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie laimę ir laimingus žmones, jis pripažino, kad kone stipriausiai iš laimės spindinčias žmonių akis galima pamatyti ten, kur verda tikrai ne toks gyvenimas, kokį kasdien mato civilizuotas pasaulis.
„Mažiausiai laimingi žmonės yra civilizuotame pasaulyje – Vakarų pasaulyje. Žmonės yra tapę individualistais. Reikės žmogui pagalbos kažkur gatvėje – nelabai į jį kas atkreips dėmesį. Vienas ar kitas tik prieis. Žmonės dirba net per kelis darbus, pavyzdžiui, JAV. Vidutinis, statistinis amerikietis – jis turi dirbti bent per du darbus, kad savo poreikius patenkintų. Žmonės dirba, stresas, atsiranda depresijos ir taip toliau. Esame užsuktume rate.
Laimingiausi žmonės yra gentyse. Jie nieko neturi, jie visą laiką yra visi kartu. Jie visada pasitinka tave su šypsena. Šypsenos, šokiai, dainos. Namo reikia – į mišką nubėgo, šakų pasirinko, molio prisirinko ir pasistatė. Nereikia jiems jokių paskolų. Jie nelygina, nemato, kaip žmonės kitur gyvena ir jiems dėl to galvos neskauda. Jiems nereikia naujausio mobilaus telefono, nereikia kompiuterio ar dar kažko. Viskas yra paprastai, bet, iš tikrųjų, mano akimis, jie yra daug laimingesni“, – savo mintimis ir pastebėjimais dalijosi D. Pankevičius.
Visą pokalbį su garsiu keliautoju žiūrėkite laidoje „Nepatogūs klausimai“: