Žinant Dominyko profesijas ir įvairialypiškumą, interviu metu netrūko dramos, aktorinio meistriškumo ir įvairių gerų emocijų.
Pokalbis prasidėjo nuo kiek netikėtos temos – menininko plaukų. Skaitytojai domėjosi, kokias procedūras jis yra išbandęs, mat aktorius ne kartą viešai prisipažino daręsis PRP terapiją, skirtą stiprinti plaukų folikulus ir skatinti plaukų augimą.
„Rudenį turėjau besimptomį kovido atvejį, tai dalies tų užaugintų plaukų buvo netekta, labai slinko, bet dabar vėl pradėjau taikyti procedūras ir jie vėl atauga“, – atvirai pasakojo laidos svečias.
„Aš buvau pradėjęs labai plikti. <...> Ta procedūra buvo suveikusi fantastiškai iki to kovido atvejo, bet dabar vėl man daromos procedūros, dėl kurių labai džiaugiuosi“, – pridūrė jis.
Aktorius sutiko su nuomone, kad daliai vyrų kalbėti apie grožio procedūras ar bėdas nėra patogu.
„Manau, kad kiekvienas žmogus savyje turi ir vidinį marozą, kurio galbūt neišleidžia pasiganyti, ir fifą ar Keną“, – šyptelėjo menininkas.
Temai pasisukus apie kūrybą ir finansus, laidos vedėjas perskaitė klausimą, kuriame vienas iš žiūrovų teiravosi, kiek Dominykui užtektų pinigų mėnesiui, kad šis galėtų pragyventi oriai ir per daug savęs nevaržant.
„Na, kad taip gerai jausčiausi reikėtų gal 2,5 tūkst. eurų. Kad taip oriai. Kad būtų sumokėta paskolos, nuomos dalis, jog būtų galima nuvažiuoti į kokią trobelę. <...> Aišku, būtų faina ir 4 tūkst. gauti“, – nusijuokė jis.
Dominykas neslėpė, kad jis – kaip ir savo dainoje – gyvenime varo kaip arklys. Menininkas dirba per kelis darbus ir yra laimingas.
„Aš net nesakyčiau, kad dabar uždirbu labai. Aš turiu daug darbų. Vedu žinias Laisvės TV, vaidinu spektakliuose, koncertuoju, vedu renginius, konferencijas. O pusė mano pajamų sudaro darbas vestuvėse. Jose aš ir vedu, ir groju. Jeigu yra biudžetas, galiu atvykti su visa grupe. Taip pat darau garso reklamas“, – vardijo pašnekovas.
„Esu labai laimingas, kad galiu išgyventi iš savo profesinės veiklos. Man tikrai nėra gėda ir nėra baisu, kai reikia kažką įgarsinti. Savo darbo chaltūra nevadinu, nes stengiuosi jos nedaryti. Toks susitarimas su savimi“, – pridūrė jis.
Atrodo, kad eteryje D. Vaitiekūnas jaučiasi kaip žuvis vandenyje, tačiau atsirado ir tų, kurie tikina, jog šis esą per daug maivosi. Į tai pašnekovas atsakė su šypsena.
„Žanras yra toks dalykas, kuriame naudojami specifiniai vaidybiniai elementai ir stiliaus bruožai. Ne visada maivausi, manau, kartais tiesiog yra satyros žanras, kur yra reikalingi atitinkami elementai, tai ir reikia pasimaivyti, nes tai yra viena iš išraiškos priemonių. Kartais aš tą darau blogai, bet tai jau kitas klausimas“, – šyptelėjo jis.
Interviu metu svečias atsiminė ir juodą laikotarpį, kai vienu metu jis neteko darbo laidoje „Tūkstantmečio vaikai“, išsiskirstė grupė „Liūdni slibinai“ ir iširo jo ilgametė draugystė su mylimuoju.
„Buvo tokia vasara, kuomet buvo atverstas visiškai baltas lapas, o rudenį dar neturėjau visiškai jokių naujų darbų. Man buvo 29-eri, rugsėjį turėjo sueiti 30-imt, o visi mano projektai, su kuriais kūriau savo vardą, dingo. Su „Tūkstantmečio vaikais“ aš pats jaučiau, kad man reikia judėti toliau, jutau, jog nebeturiu, ko išmokti toje pozicijoje, su „slibinais“ buvo skaudu, o su asmeniniais santykiais – dar skaudžiau, nes santykių griūtis visada būna tarsi asmeninis pralaimėjimas. Buvo tragiškai liūdna“, – neslėpė D. Vaitiekūnas.
Grupė „Liūdni slibinai“ gyvavo 12 metų. Kolektyvas išsiskirstė dėl to, kadangi jo nariai ėmė norėti skirtingų dalykų. O kodėl skirtingais keliais pasuko Dominykas ir jo buvęs širdies draugas?
„Tai buvo taip seniai. Pasakyčiau, kad nesutapo interesai, bet sutapo, – nusijuokė jis. – Aš esu toks pakankamai struktūruotas žmogus, to man reikia ir santykiuose. Man reikia užtikrintumo, aiškumo. Trumpai tariant, išsiskyrėme dėl to, kad jau buvo sunku būti kartu. Atrodė, kad bus lengviau atskirai. O leistis į detales nenoriu, nes tai liečia kitą žmogų.
Sprendimas buvo teisingas, bet buvo supratimas, kad kažkas yra negerai, jei taip nutiko. Santykių, kuriais tiki ir į juos investuoji, griūtis man yra žiaurus pralaimėjimas. Nepaisant to, kas ir ką nusprendžia. <...> Aš nuėjau į psichoterapiją, nes suvokiau, kad aš vienas jau nebesuprantu, kaip toliau gyventi ir būti. Tikėjau tais santykiais, o jie sugriuvo. Buvo tokia bazė sukurta karjeroje, bet turime sustoti. Buvo, kad sėdi ir žiūri į vieną tašką. O terapija padėjo suprasti, kad tu turi kelis taškus, kelis pasirinkimus. Mano terapeutė pasakė labai gerą frazę, kurią net įdėjau į albumą, kad į kai kurias kliūtis galima žvelgti ne tik su noru jas įveikti. Jeigu yra siena, tu gali ją peršokti. Jei neišeina peršokti, galbūt gali ją apeiti. O kartais kliūtis yra skirta tam, kad tu pakeistum kryptį. Man tai labai įstrigo.“
Netrukus tema pasisuko apie asmeniškumus. Laidoje pasiteirauta, ko Dominykas bijojo labiausiai, kai jam buvo 16-ika metų. Aktorius neslėpė – savęs.
„Savęs. Kai man buvo 16-ika, aš buvau giliai įsimylėjęs vieną vaikiną, mes draugavome ir buvo labai baisu, kad apie tai kas nors sužinos. Tai buvo didžioji mano baimė. Vorų, šokti su parašiutu ar spausti gazą – ne. Tai buvo daug metų atgal. Aš buvau blogame santykyje su tuo, kad man patinka ir bernai. Buvo baisu. Mes augome be interneto. <...> Tu matai, kad tokių žmonių, kaip tu, nėra aplink, tu esi vienas ir visi kalba, jog tai yra labai blogai. Atrodo, kad jeigu tave identifikuos, tau uždės etiketę“, – atviravo jis.
Jei dabar galėtų perduoti sau žinutę į praeitį, kai jam buvo 17-ika metų, Dominykas pasakytų aiškiai ir paprastai – vaikeli, svajok drąsiai ir daug.
„Reikia daug dirbti, kad būtum geras profesionalas, jog išlaikytum verslą. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, o vienadienė sėkmė greitai išgaruoja. Šitą žinau. Bet. Iš kitos pusės, mes augame tokioje kultūroje, kur dažnai girdime, kad nešoktume aukščiau bambos“, – pastebėjo atlikėjas.
Klausimų apie jo meilės reikalus buvo ir daugiau. Klausta, kaip jis suprato, kad yra homoseksualus.
„Pradėjau suprasti maždaug 12-os, kai po 23 val. per televizorių buvo rodomi erotiniai filmai. Lytinių organų nerodydavo, bet man tai atrodė, kaip pornografija su pridengimais. Tada pradėjau galvoti apie fizinį kontaktą.
Viešoje erdvėje save kartais įvardiju kaip gėjų ar homoseksualų, bet aš save laikau ne heteroseksualiu. Esu turėjęs santykių ir su merginomis, viskas buvo gerai, bet su vyrais man raiškesni tie jausmai. Bet aš tikiu, kad seksualinė įtampa ar flirtas tarp žmonių yra prigimtinis, gentinis dalykas ir, manau, mes daug daugiau sau leistume, jei nebūtų kultūrinių varžtų. <...> Jeigu bendrauju su chebra iš užsienio, išgirstu, kad, pavyzdžiui, jiems su bernais nelabai, jog panos juos labiau traukia ir jie save laiko heteroseksualiais, tačiau kokiais studentiškais laikais nemato bėdos pabandyti. Man atrodo faina, jei žmonės sau tai leidžia.
Aš kažkaip tikiu, kad šio dalyko tu negali taip lengvai sudėti į dėžutes. <...> Noriu pasakyti, kad žmogus, kuris turi polinkį į homoseksualų elgesį, jis gali neturėti jokių atpažįstamų bruožų. Vienintelis bruožas būna tas, kad juos traukia ta pati lytis. Viskas. Kitų bruožų, kuriuos tu galėtum uždėti visiems – nėra“, – dalijosi pašnekovas.
D. Vaitiekūnas pridūrė, kad gyvenimu reikia mėgautis, jį išbandyti, tyrinėti, o ne jame kentėti.
Paklaustas, ar buvo sunku būti atviram prieš visą Lietuvą ir prisipažinti, kad yra gėjus, D. Vaitiekūnas šyptelėjo ir linktelėjo.
„Taip, buvo sunku. Pratęsiant kitą klausimą, kiek laiko truko man save priimti, tai užtruko nuo 12-os iki 27-erių. Dėl to, kad tu pereini tam tikrus etapus: pripažinimą sau, draugams, artimai aplinkai, darbinei sferai, o man – ir viešumai. <...> Kai aš atsiskleidžiau, Lietuvoje buvo žinomi vos keli vyrai – Kirilkinas, Zabarauskas ir dar gal koks vienas. Mane gąsdino, kad mane išmes iš televizijos, jeigu kažkas sužinos. Aš pats save gąsdinau, bet būdavo ir tokių kalbų su kitais prie cigaretės. <...>
Man atrodė, kad turiu savyje jėgų atstovėti tai garbingai. Man trinti makaronus netinka gyvenime, man tiesa visada yra svarbesnė už garbę. Tai reiškia, kad jeigu reikės atsistoti ir pasakyti tai, kas kitiems bus nepatogu, aš galiu tai padaryti, nors man pačiam tai kainavo daug jėgų. Kitas dalykas, aš naktimis neužmigdavau. Mane kankindavo mintis, kad turi kažkas apie tai kalbėti, jog neturi taip būti. Nekenčiu savęs bailio. Kai aš bijau, aš labai savęs nemėgstu. Ko tu bijai? Savęs? Bijai kitus nuvilti, bijai, kad tau kažkas kažką pasakys?“ – garsiai kylančius klausimus įvardijo menininkas.
D. Vaitiekūnas dalijosi, kad kai jis pasakė apie save tiesą, net jei ji ir buvo nepatogi, tai atėmė visus ginklus iš tų, kurie jam norėjo ar galėjo pakenti.
„Pats didžiausias argumentas atsiskleidimui buvo tai, kad žmonės provincijoje dėl to žudosi arba jie dėl to yra kankinami, smerkiami. Aš nuo to jokios žalos nepatyriau, o tik laimėjau. To, kad manęs provincijoje kurį laiką nekvietė vesti kokių nors miesto švenčių, aš nelaikau reputacine žala. Dabar aš mielai apie LGBT dalykus nekalbėčiau, bet gaunu asmeninių žinučių apie tai, kad aš juos įkvėpiau. <...> Aš manau, kad mano pareiga yra padėti bendruomenei ir stiprinti ją tiek, kiek galiu šiuo metu. Jeigu galiu būti balsas, pavyzdžiui, laidoje, aš tą turiu padaryti iš moralinės pusės dėl bendruomenės. Dėl savęs man apie tai kalbėti nėra labai patogu ar labai malonu. Kita vertus, man apie tai kalbėti nėra jokio gėdos jausmo. Beje, dėl to dažnai kenčia ne tik patys LGBT asmenys, o ir jų artimieji, kurie bijo kreiptis pagalbos. Dėl to, naudodamasis proga, kurie turi kenčiančias mamas, tėčius, brolius ar seseris – yra paramos grupės, kurios būna skirtos tik tai jiems. Ją galima rasti internete – išgirsti.lt“, – pagalba dalijosi jis.
Užsiminus apie artimuosius, laidos vedėjas Dominyko paklausė, kaip jis pranešė šią žinią savo šeimai.
„Buvo gruodis, snigo. Ir aš su savo „Toyota“ važiavau į Panevėžį pasikalbėti su tėvais. Pasiėmiau keletą knygų, kelis DVD filmus – vienas iš jų buvo „Prayers for Bobby“. Paruošiau paketėlį informacijos, kad kai tai pasakysiu, jie pirmiausia pasidomėtų čia, o ne lįstų į internetą. Pasiruošiau kaip pirmūnas. Žinoma, po to buvo, kai mama pasakė: „Aš supratau apie ką tai. Tu gi toks sąžiningas, o tu tiek laiko nesakei. Aš jau supratau anksčiau, bet galvojau gal ne, gal tai mano vaizduotė“. O tėtis išklausė, pasakė, kad yra, kaip yra ir įsijungė žiūrėti futbolo“, – šyptelėjo aktorius.
Laidos vedėjas pasijuokė, ar namuose po to nekilo klausimų dėl anūkų, į tai pašnekovas atsakė taip pat juokdamasis.
„Mano mama sako: ačiū, Dievui, kad nebus anūkų, nes taip nenorėčiau“, – su šypsena sakė jis.
Netrukus pereita prie širdies reikalų temos. Ar šiuo metu atlikėjas turi antrąją pusę?
„Ne, – neslėpė Dominykas. – Manau, kad dabar yra toks periodas, kai santykiais nelaikau romanų. Man santykiai turi pilnesnį vaizdą. Esu išbandęs visokio tipo romanėlių ir laukiu, kol užsimegs tikras ryšys, kai man intuicija sakys, kad tai – vienintelis. Ir kad tai sutaps iš abiejų pusių. Ar aš neturiu kokios nors simpatijos? Aš to nesakau. Bet santykių nėra. <...> Aš ieškau autentiško ryšio ir man tiesiog turėti santykius nesinori. Mamytę ir tėvelį turiu, sugar daddy neieškau, o draugų irgi turiu.“
Pasiteirauta ir apie tai, ar atėjus laikui, kai jis suras savo žmogų, nenorėtų turėti savo vaikų.
„Aš visada išgirsdamas šį klausimą galvoju, kad Lietuvoje ir už jos ribų yra ir taip daug paliktų vaikų. Iš ekologinės pusės, žmonijai daugiau vaikų irgi nereikia. Tai, kad mano giminė bus pratęsta surogatinės motinos pagalba, tai labai tolima, neturiu tokios ambicijos. Manau, būtų svarbiau padėti ir skirti dėmesį tam, kam reikia tos pagalbos. Bet kol kas neturiu tokio poreikio. Kai jau bus partneris, tai bus dviejų žmonių sprendimas“, – dalijosi jis.
Laidos partneris netrukus Dominyko paklausė, ar jis galėtų išvardinti tris seksualiausius žinomus žmones Lietuvoje.
„Hm... Tris žymius žmones lietuvius... Jeigu pagal intelektą – Landsbergis vyresnysis, Čekuolis. Juokauju, – nusijuokė jis. – Tokio sąrašo neturiu, bet noriu nuoširdžiai į tai atsakyti. Bus dvi moterys ir vienas vyras, tai mano kolegė, aktorė Oneida Kunsunga, Inga Jankauskaitė ir tu (vedėjas R. Mackevičius).“
Apie savo tapatybės ieškojimą, kaip jis elgiasi vakarėlių metu, kaip sekėsi pas Mantą Stonkų bendrabutyje, apie naująjį albumą, kurį kūrė dvejus metus, ir dar daugiau – laidos įraše, esančiame šio straipsnio viršuje.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |