„Nepatogiuose klausimuose“ E. Martynenko, paklaustas, kaip šiuo metu gyvena, teigė, kad jau pusę metų lankosi pas psichoterapeutą ir tuo labai džiaugiasi.
„Labai patinka. Geriausi yra užduodami klausimai, kurie neduoda jokių atsakymų. Kitas dalykas, kai sąmoningai supranti savo demonus, kažką su jais bandai padaryti. Vyksta reguliari refleksija, o nepatogūs klausimai nuveda iki suvokimo apie savo dalykus“, – sakė E. Martynenko.
Paklaustas, ar buvo sulaukęs psichoterapeuto klausimo, kuris privertė susigraudinti, rašytojas prisiminė ilgą laiką galvojęs, kad yra psichopatas.
„Psichiatrinėje ligoninėje pasakė ne gydytojas, o kitas ligonis, kad esu psichopatas. Mane tai užgavo ir aš pradėjau galvoti: „Aš – psichopatas“. Nežinau, kokie buvo jo sumetimai, bet kai pasakė, man giliai įkrito. Pradėjau galvoti apie tai, be to, buvau sutrikęs dėl tam tikrų emocijų. Kai apie tai kalbėjome su psichiatru, jis pasakė: „Na, jei būtumėte psichopatas, jums net nekiltų šis klausimas“. Pradėjau galvoti: „Ok, bet jei aš esu supersėkmingas psichopatas?“
Kodėl aš taip galvojau? Nes per didžiuosius gyvenimo smūgius – kai tėvas žmogų nužudė, namus sudeginau, žmona išdavė per Kalėdas, aš nieko nejaučiau. Tik užsiimdamas psichoterapija supratau, kad esu ne psichopatas ir nejaučiu emocijų ar neturiu empatijos, tiesiog man veikiantis mechanizmas yra nuostabiai stipri disociacija. Kai kas nors įvyksta, aš nebe ten, manęs nėra tiesiog apskritai“, – atvirai kalbėjo E. Martynenko.
Anot jo, tokia disociacija yra ir protinis, ir kūno mechanizmas, kai kūnas atsiskiria nuo proto. Kalbėdamas apie tai jis užsiminė apie žmoną, kuri jį paliko antrą Kalėdų dieną.
„Prieš trejus metus, antrą Kalėdų dieną išsiskyrėme. Žmona grįžo, pasakė, kad Kalėdų naktį praleido su kitu žmogumi. Žinai, per filmus rodo, kai sprogsta sprogmuo, atrodo, kad viskas sulėtėja. Tokiais atvejais, pavyzdžiui, kai sužinojau, kad tėvas į kalėjimą atsisėdo, kai butas sudegė, supratau, jog nieko nepamenu. Ta nejautra stebina“, – stebėjosi ir pats E. Martynenko.
Tiesa, pastebėjus, kad žmogus iš esmės negali nesijaudinti dėl tokių dalykų, mintys apie tai pasąmonėje vis tiek išlieka, laidos svečias papildė Rolandą Mackevičių sakydamas, kad patyrus labai didelį nerimą tarsi įsijungia gynybiniai mechanizmai, kad psichika išsaugotų žmogų nuo išprotėjimo.
„Disociacija tavo jausmus sugrūda į stiklainius ir nuleidžia giliai į rūsį, bet jie vienu metu sprogsta. Kai sprogsta... Ir smirda, ir šukės visur sulenda“, – sakė E. Martynenko.
Ištvėrė nepakeliamus akies skausmus
„Nepatogiuose klausimuose“ žinomas vyras sulaukė ir klausimų apie savo akies operaciją. E. Martynenko prisiminė, kad ji buvo suplanuota dar prieš karantiną, tačiau jam atėjus, procedūra buvo atšaukta, motyvuojant, kad yra nebūtina.
„Pasirodo, ji buvo būtina. Kraujagyslė trūko, išsiliejo kraujas, prasidėjo uždegimas, infekcija. Gulėjau Kauno klinikose, man lašino per lašelinę vaistus, vietinius tepalus, hormoninius vaistus, bet niekas nepadėjo, todėl reikėjo ją pašalinti.
Suleido fentanilio, tai buvo žiauriai gerai, bet jaučiau labai stiprią disociaciją. Prieš pat operaciją kenčiau skausmus, kurių niekas nenuėmė. Kažkas yra su tais akies nervais, jie visada jautrūs, nes akys tam tikru raidos etapu yra smegenų dalis, kuri išplaukia į akiduobę. Jaučiau siaubingą skausmą. Kai akies spaudimas turi būti iki 20, o mano buvo 70. Žiauriai skaudėjo. Pamenu, ateina anesteziologė, sako: „Kaip jaučiatės“, sakau: „Nepaisant to pragariško skausmo, visai nieko“. Kai atsibudau po operacijos be akies, buvo stipri disociacija, sakiau: „Ai, nieko, išgyvensiu“, – prisiminė E. Martynenko.
Vis dėlto jis neslėpė, kad dabar bendraudamas su psichoterapeutu bando mokytis, kaip neužslėpti šių savo kylančių jausmų.
„Man reikia nuolat stengtis išjungti tą autopilotą. Esu kalbėjęs su žmonėmis, kurie jaučia nerimo sutrikimą, panikos priepuolius. Jie sako: „Kaip aš norėčiau taip viską išjungti“, o aš atsakau: „Nėra taip, kad dabar išjungsi tai. Tai tiesiog kyla savaime“, – sakė E. Martynenko.
Paklaustas apie teigiamus dalykus rašytojas sakė manantis, kad sėkmės ir pergalės nėra, dažnai jaučia, kad ką nors atliko nepakankamai gerai.
„Nes vaikystėje nebuvau pakankamai geras. Mane mušdavo ir keikdavo. Dabar, kai auginu vaikus, suprantu, kad pirmiausia, kaip elgiamasi su vaiku, kuo jis yra laikomas, taip jis išmoksta vertinti ir elgtis pats su savimi. Suprantu, kodėl apskritai pradėjau terapiją. Problemų, kurių neišsprendžiu aš, kaip palikimą paliksiu sūnums, tada jie turės jas spręsti, o, manau, ir taip bus, ką spręsti pasaulyje, nereikia, kad jie spręstų dar ir mano problemas“, – šypsodamasis teigė laidos svečias.
Tiesa, grįžus prie akies operacijos temos ir pasiteiravus, kaip pavyko susigyventi su mintimi, kad viena akimi jis nebegalės matyti, E. Martynenko neslėpė jautęs nerimą, vis dėlto jis išgaravo akimirksniu, kai pajautė sūnų besąlygišką meilę.
„Labai bijojau grįžti iš ligoninės, kai nebuvo jokio protezo, jokio raiščio, galvojau, kad vaikai išsigąs, jiems bus šlykštu prie manęs būti. Bet, kai atvažiavau, jie klausė: „Kas čia?“, sakiau: „Čia – popa“. Vienam sūnui tada buvo dveji, kitam vieneri. Supratau, kai sakoma, jog yra tėvų besąlygiška meilė vaikams, bet ir vaikai neturi jokių išankstinių įsitikinimų.
Paskui, pamenu, po kelių dienų su draugu Arūnu Sakalausku turėjome podcastą, jame iš karto apie tai pradėjome kalbėtis, buvau su akiniais, nes negalėjau nieko su akimi padaryti. Jau tada prikolinome iš to“, – pasakojo E. Martynenko.
Laidos metu nevengta ir rašytojo namų sudegimo tema. Žiūrovui uždavus klausimą, kaip jaunas vyras galėjo sugalvoti namuose gaminti fejerverkus, E. Martynenko nevengė sau kritikos.
„Nes aš – idiotas, iš esmės. Daug kur gyvenime. Pavyzdžiui, mano prokuroras galvojo, kad esu piktybinis idiotas. Tai reiškė, kad man gresia iki penkerių metų nelaisvės už turto sunaikinimą visuomenei pavojingu būdu, bet mano advokatas sugebėjo įtikinti, kad esu nepiktybinis idiotas. Kas skiria piktybinį nuo nepiktybinio? Intencija. Aš neturėjau intencijos tyčia sudeginti namus ir nužudyti katinus. Ar gėda? Nesakyčiau, kad gėda, bet labai gaila“, – sakė E. Martynenko.
Skyrybos su žmona įvyko akimirksniu
„Nepatogiuose klausimuose“ žinomas vyras prakalbo ir apie santykius su buvusia žmona Aušra bei daugiau paatviravo, kodėl įvyko judviejų skyrybos.
„Susipažinome studijuodami akademijoje. Per pirmus bendravimo metus keliolika kartų skyrėmės. Dabar suprantu, kaip yra pavojinga nemylėti savo vaikų. Pavyzdžiui, savo mamą aš laikau šventąja. Kiek ji galėjo, tiek savęs atidavė augindama mane su broliu, bet, kaip žinia, augantiems dviem mažiems vaikams to neužtenka, o, pagal vaikystės meilės potyrį tu vertini visus kitus santykius savo gyvenime.
Mano santykiai su žmona buvo pirmi tokie ilgalaikiai, nes visi kiti trukdavo iki pusės metų. Nesakau, kad galiu lįsti kitiems žmonės į galvas, bet man atrodo, kad čia buvo ne tik meilė, o obsesija, kuri galiausiai baigėsi. Santykių pabaigoje mudu vaikščiojome pas porų psichoterapeutą, kuris pasakė, kad per jo praktiką nebuvo poros, kai motina žindo vaikus ir dar staiga persimeta ant kito vyro. Taip hormonai neveikia. Taigi, ta obsesija ar susižavėjimas yra stiprus dalykas. Kurį laiką dėmesys buvo į mane, o paskui baigėsi. Žinoma, nesakau, kad santykiuose buvau tobulas žmogus, ne“, – teigė E. Martynenko.
Dabar Kalėdos žinomam rašytojui turi kitokią reikšmę, nes per jas vyras sužinojo, kad žmona išdavė su kitu aktoriumi.
„Neminėsiu jo vardo. Nieko aš jam pikto nelinkiu. Buvo taip, kad ji išvažiavo, o aš užmigau su vaikais. Vėliau ji atėjo, viską pasakė. Iš pradžių pagalvojau, kad čia – bajeris, bet paskui supratau, kad visai ne. Vaikai buvo dar visai mažiukai. Supratau, kad mane apima nejautra, todėl reikia dingti, kur būsiu saugus, nes gali daug visko atsitikti. Staigiai susikoviau didelę kuprinę ir išvažiavau pas mamą. Išėjau dramatiškai, paskutinį dalyką, ką padariau, pasiėmiau reples, perkirpau vestuvinį žiedą, sakiau: „Čia bus paskutinė mano dovana tau“ ir išėjau“, – prisiminė E. Martynenko.
Anot jo, kartu su žmona jiedu buvo vienas kitam netinkami žmonės, vengė kalbėti apie savo poreikius ir norus.
„Vaikystėje, kai kalbėdavau, mane močiutė ar tėvas mušdavo, keikdavo, rėkdavo, todėl įsijungdavo gynybinis mechanizmas. Galvojau, jei nekalbėsiu, tai negausiu lupt. Paskui tu užaugi ir supranti, kad tavo partnerė nemuš tavęs, jei kalbėsi, bet tas autopilotinis mąstymas visada veikia, jei sąmoningai nebandai to pakeisti.
Mūsų santykiuose vis susidurdavome su kažkuo, kas labai neatitikdavo: politiniai įsitikinimai, religinės pažiūros, vaikų auklėjimas, dar kažkas. Vis galvodavau, kad galiu patylėti dėl šventos ramybės, nes tai – ne pats svarbiausias dalykas santykiuose. Tačiau praėjo keleri metai ir pradėjau mąstyti, kad visi santykiai susideda iš ne pačių svarbiausių dalykų santykiuose. Galvojau, o kas tada yra svarbiausia?“ – svarstė E. Martynenko.
Laidoje rašytojas sulaukė klausimo kodėl pametė savo žmoną ir vaikus. Jis stebėjosi, kodėl visiems atrodo, kad jis – blogio kūrėjas.
„Aš tiek prisiskaitau piktų komentarų, mane grasino sumušti, bet ką tu jiems paaiškinsi. Net dabar, jau praėjo kiek laiko...“ – sakė E. Martynenko.
Jis neslėpė, kad skyrybos iš žmonos pusės buvo inicijuotos labai gretai, teko iš karto eiti pas advokatą.
„Ji labai greitai tai suorganizavo. Pamenu, mes sėdime pas advokatę, žmona klausia: „Ar gali kitas vyras įsivaikinti jo vaikus, jei jis dar nėra miręs?“, o aš namą jai perrašiau ir visą kitą. Kai per Kalėdas viskas įvyko, per Naujus bandžiau antrą kartą gyvenime nusižudyti. Galvojau, kad namas perrašytas, kitą vyrą susirado, bus vaikams tėvas, nieko neapkrausiu“, – teigė E. Martynenko.
Su širdies drauge susižadėjo sunkiausią gyvenimo akimirką
Vis dėlto dabar žinomas vyras puoselėja naujus jausmus 21-erių Kamilei. Tiesa, „Nepatogiuose klausimuose“ jis prisipažino merginą sutikęs pačiu tamsiausiu savo gyvenimo metu.
„Po skyrybų su žmona pasidėjo destruktyvus hedonizmas, tiek daug visko buvo juodo ir tamsaus. Tie žmonės, kurie turi priklausomybių, visas tas jų elgesys, net darboholizmas, kuris mažiausiai stigmatizuojama priklausomybės forma visuomenėje, narkotikai, seksas, alkoholis, kas svaigina ir užsuka dopamino karuselę, veikia kaip anestezija...
O ji (Kamilė – aut. past.) pati atėjo. Pamenu, parašiau dar vieną knygą ir paskelbiau akciją. Buvo metai, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Pasakiau, kad su kas dešimtu pirkusiu knygą eisiu išgerti kavos ar alaus už Putino mirtį. Pagal pardavimus ji buvo ta viena iš dešimties. Susitikome „BIX“ bare, kai ją pamačiau, pagalvojau, kad tikrai ne mano nosiai ir taip atsipalaidavau. Sakiau, net nesivarginsiu jos sužavėti. Atsiguliau ant suoliuko, užsisakiau du alaus, pasirodo, jai patiko“, – juokėsi E. Martynenko.
Kalbėdamas jis negailėjo savo sužadėtinei komplimentų, teigė, kad yra nuostabi, gražiausia pasaulyje moteris: „Protinga, kalba keliomis kalbomis. Mes su ja žaidžiame šachmatais ir aš nė karto prieš ją nelaimėjau. Jos sieloje yra daug erdvės, ji yra kūrėja. Kuria gyvenimą. Ji piešia, tapo, kuria džiaugsmą ir šviesą. Sakyčiau, kad gyvenime ji taip pat patyrė daug tamsos“.
Paklaustas, kaip sugalvojo jai taip greitai pasipiršti, E. Martynenko neslėpė, kad tuo metu jiedu buvo tokioje situacijoje, kai viskas aplink atrodė tamsu.
„Beviltiška ir skausminga. Galvoju, taip, gražu, kai žmonės pasiperša, kai viskas gražu, kokiame nors restorane ar gražioje vietoje, gamtoje. Mąsčiau, kad va čia, tamsiausiame taške aš pasižadėsiu būti tavo bendražygiu. Atrodo, jei čia atlieku tą sprendimą, tai kas dar gali būti baisiau. Turiu omenyje, jei ištveri va tai. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad ir mano, ir jos gyvenime buvo labai daug streso, visokių smūgių iš įvairiausių pusių“, – sakė E. Martynenko.
Visą pokalbį su Elijumi Martynenko galite matyti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |
