Šiuo metu Algis Kriščiūnas save vadina laisvu menininku, 80 proc. jo veiklos sudaro tapyba, 10 proc. fotografija, o likusius – muzikavimas. Po bene dvidešimt metų darbo su fotografija, jis sako supratęs, kad darbai pradeda kartotis, todėl norėjosi pabėgti nuo užpuolusios rutinos. Nauja veikla, kuriai dabar A. Kriščiūnas skiria daugiausia dėmesio – paveikslų tapyba.
„Sritys nėra tolimos, bet klientai skirtingi, kad įeitumei į kitą sritį, turi pradėti nuo nulio. Man buvo šiek tiek lengviau, nes grojau su „Foje“, dabar, kur einu, tas šleifas man padeda.
Norėjau sugrįžti į dailę, įgyvendinti savo vaikystės svajonę. Kai buvau vaikas galvojau, kad baigsiu mokyklą, universitetą, sėdėsiu savo dirbtuvėje, tapysiu paveikslus užsidaręs, o juos pardavinės agentai. Manęs niekas netrukdys, gyvensiu savo kūryboje. Žinoma, ta svajonė buvo rožinė“, – šypsojosi pašnekovas.
Tiesa, dabar menininko gyvenimas pasikeitė ne tik iš profesinės pusės. Laidoje žinomas vyras atvirai prisipažino, kad vis daugiau dalykų paleidžia savieigai. „Kaip bus, taip gerai“, – šypsodamasis kalbėjo A. Kriščūnas.
„Nesveikas kontroliavimas man pradėjo gadinti sveikatą, prasidėjo nerimo sindromai, panikos priepuoliai, visą laiką jaučiausi buvęs kontrolėje, nervų sistema tuomet nebeatlaiko ir tu sprogsti.
Fiziškai jaučiau, kad mirštu, uždustu, širdis sustoja. Tai – labai gąsdinantis dalykas. Gali apsimetinėti, kad žinai, jog tai panikos priepuolis, bet fiziniai pojūčiai tokie realūs, tu negali savęs apgauti, tai yra labai baisu. Supratau, kad reikia kažką keisti gyvenime, kad toliau tęstis tai negali. Esu labai patenkintas, kad tai pavyko padaryti“, – pasakojo A. Kriščiūnas.
Jis teigė, kad pakeisti gyvenimo būdą padėjo kiekvieną dieną vienos valandos skirimas sau. Anksčiau laiko A. Kriščiūnas sakė neturėjęs, dirbo ir savaitgaliais, ir atostogų metu.
„Todėl radau valandą laiko, pasirodo, ją iš tiesų galima rasti, – šypsojosi. – Tai gali būti bėgimas, važiavimas dviračiu, absoliučiai kita veikla, nesusijusi su tavo darbu – įtraukiantis hobis, intensyvus sportas, kurio metu tu negalvoji, kad turi kontroliuoti pasaulį.“
Dabar menininkas sako išeinantis pabėgioti, mėgsta važinėti dviračiu: „Kai pradėjau tai daryti, klausiau muzikos, paskui supratau, kad norėčiau klausyti ir audioknygas. Tada visiškai užsimiršti, nejauti fizinio krūvio, net neprisimeni, kad kažką darei. Tu buvai toje knygoje. Tai buvo dar vienas atsitraukimas. Atsitraukimas nuo realaus pasaulio.“
Laidos vedėjui Rolandui Mackevičiui atkreipus dėmesį, kad A. Kriščiūnas filosofiškai dėsto mintis, paklausė, kiek jame yra šio amato.
„Aš nesu filosofas, nes filosofas išranda pats savo filosofines kryptis, idėjas, aš tik skaitau, tas mintis perleidžiu per save ir pasakau. Galvoju, kodėl rašau feisbuko postus. Man tai yra tarsi psichoterapijos forma. Kai galvoje yra chaosas, vakare atsisėdęs surašau visą tai sakiniais, žodžiais, mintimis, pats perskaitau ir pačiam aiškiau pasidaro, kur link tu einu.
Tam kartui išsisprendžia kai kurie dalykai, pasidaro ramiau, kad nesu visiškai chaose. Kai mintis išdėlioju į žodžius ir sakinius, viskas susidėlioja į vietas. Tai, manau, yra ir psichoterapijos principas. Kai pasipasakoji psichoterapeutui, kalbi žodžiais, sakiniais, pats girdi, ką tu pasakoji. Ne psichoterapeutas pasako, ką reikia daryti, tu pats pasakai ir išgirsti. Čia lygiai tas pats, surašai ant lapo, perskaitai ir viskas paaiškėja“, – įsitikinęs A. Kriščiūnas.
Paklaustas, ar yra lankęsis pas psichoterapeutą, fotografas teigė tai daręs, tačiau atvirai prisipažino, kad jo konsultacijos labai nepatiko. Kita vertus, žinomas vyras sakė tikintis psichoterapijos nauda, skaito daug įvairių su šia tema susijusių knygų.
„Psichoterapeutas tikrai gali padėti, bet žmogui reikia surasti sau tinkamą psichoterapeutą. Man to padaryti nepavyko, neradau gero kontakto, turėjau išvažiuoti iš Lietuvos, todėl sprendžiau savo problemas savarankiškai.
Psichoterapeutas yra žmogus, kuris išklauso, kuriam tu gali išsipasakoti. Šiuolaikinis žmogus, kad tai padarytų, turi surasti labai artimą draugą. Bet ir jis gali sakyti, kad turi savų rūpesčių“, – teigė A. Kriščiūnas.
Išdrįso susikrauti lagaminus ir apsigyventi Kanarų saloje
Jau kurį laiką A. Kriščiūnas su šeima gyvena Kanarų saloje, Fuerteventūroje. Paklaustas, kas lėmė, kad su žmona ir dukra priėmė tokį sprendimą, menininkas prisipažįsta, jog įtakos tam turėjo lietuviškas oras, tamsa, šaltis ir saulės trūkumas.
„Lietuvoje neseniai buvo vėsesni orai, man tada buvo taip sunku. Gyvename Kanaruose, Fuerteventūros saloje, kurioje 360 dienų per metus šviečia saulė, o 5 dienas būna apsiniaukę, tos penkios dienos man yra ilgiausios. Nežinau, su kuo tai susiję, galbūt tamsos baimė“, – juokėsi A. Kriščiūnas.
Tiesa, jis teigė, kad gyvenimas Kanarų saloje ir Lietuvoje daug nesiskiria. Jo darbo diena prasideda 8 valandą ryto, išgeriama rytinė kava, paskaitoma knyga, o tuomet atsakomi laiškai.
„Mano dukra Fuerteventūroje eina į mokyklą, todėl ten reikia keltis šiek tiek anksčiau, išlydėti ją į mokyklą, o paskui prasideda darbo diena, lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje. Skirtumas tas, kad čia nereikia jos lydėti į mokyklą. Nėra tokio dalyko kaip atostogos čia, darbas ten ir atvirkščiai, nes nedirbu įtempto darbo“, – sakė A. Kriščiūnas.
Paklaustas, kaip ryžosi priimti sprendimą ir kardinaliai su šeima pakeisti gyvenamąją vietą, A. Kriščiūnas sakė vadovavęsis psichologiniu pratimu, kuris padeda gyvenime priimti sprendimus.
Nubrėži ant popieriaus liniją, atkarpą, kuri yra tavo gyvenimas. Nuo gimimo iki mirties. Ir padedi tašką vietoje, kurioje dabar esi. Aš padėjau jį į dešinę, link galo. Tuomet supratau, kad man liko mažai laiko, noriu savo gyvenimą pragyventi taip, kaip noriu iš tikrųjų. Tai padėjo apsispręsti. Nėra geresnės motyvacijos kaip suvokimas, kad yra pabaiga, o galiukas, kuris tau liko – gyvenimas, kurį nori nugyventi taip, kaip iš tikrųjų nori“, – šypsojosi menininkas.
Jei nepavyktų gyvenimas svečioje šalyje, A. Kriščiūnas sako visada jautęs, kad galės sugrįžti į Lietuvą.
„Pabūni kelis mėnesius, pamatai, kad tai ne tau, žinosi, kad buvai pabandęs. Daug žmonių juk galvoja, kai tik galės, išvažiuos, bet niekada taip nepadaro. O, kai išeini į pensiją, nėra sveikatos, jėgų, noro važiuoti, galvoji, kad gera taip, kaip yra. Paskui svajoja, jei tik būčiau išvažiavęs. To aš labai nenorėjau. Galvojau, geriau pabandysiu, kad ir sufeilinsiu, bet aš pabandysiu“, – pasakojo žinomas vyras.
Tiesa, išvykus viskas, atrodo, buvo kur kas geriau nei tikėtasi iš pradžių. Anot A. Kriščiūno, šeima žinojo, kad bus nelengva įsikurti, tačiau Fuerteventūra – Europoje, todėl nekilo nepatogumų dėl kultūrų skirtumų ar prisitaikymo.
„Ten – lygiai tokie patys žmonės, tik kitaip kalbantys, kaip ir Lietuvoje, todėl man visai nebuvo diskomforto. Tik labai trūksta socialinio bendravimo, kai žmogus supranta kiekvieną tavo balso niuansą. negaliu kalbėti nei angliškai, nei rusiškai, nei ispaniškai, todėl kai grįžtu čia, aš neužsičiaupdamas pliurpiu, man norisi kalbėti kalba, kurios kiekvieną kablelį žinau, kur jis turi būti, kiekvieną kirtį, kuris man kažką reiškia ir suprantu, kad žmogus, kuris mane girdi, jis išgirsta mano kalbos niuansą. Bet kokia ne gimtąją kalba kalbėdamas, tu gali tai daryti taisyklingai, bet neišsakysi savo sielos virpesių“, – vaizdingai kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, ar dažnai ilgisi lietuviškos vasaros, menininkas prisipažino, kad šį jausmą jaučia jau nuo kovo mėnesio.
„Tai yra laikas, kai bendrauju su daugybe žmonių. Tuo pačiu man yra baisu, kai pradedu skaičiuoti, kiek man liko tokių vasarų. Geriausiu atveju, kokių trisdešimt. Ir tada suprantu, kad yra mažai, todėl norisi dar stipriau tai išgyventi“, – kalbėjo fotografas.
Šiuo metu menininkas su šeima gyvena miestelyje, kuriame yra apie 8 tūkst. gyventojų. Jis – ne kurortinis, šalia jūros kranto. Butai šioje vietoje už kvadratą kainuoja nuo 1000 iki 2000 tūkst. eurų.
„Atrodo, nedaug, palyginus su Vilniumi, bet maistas kavinėse, alaus bokalas kainuoja du ar tris kartus pigiau. Ten gyvendamas nesijaučiu nei ubagu, nei turtuoliu, kaip ir čia, nejaučiu socialinio skirtumo tarp savęs ir ispanų. Tai yra labai komfortiška“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.
Brangiausias paveikslas
Daugybė žmonių žavisi A. Kriščiūno darbais, o paklaustas, iš kur jiems semiasi įkvėpimo A. Kriščiūnas sako jis trenkiantis kaip žaibas.
„Tai, ką aš darau, yra ne mano nuopelnas, o sėkmės dalykas. Manau, taip netyčia mano gyvenime sukrito kauliukai, man taip gaunasi, tai yra, aš neprisiimčiau sau tų nuopelnų. Negali sakyti, kad tai, jog sėdi čia, yra tavo nuopelnas. Jei tu būtumei gimęs narkomanų šeimoje, čia nesėdėtumei. Niekada nežinai, kaip viskas baigsis, todėl ir mano nuopelnų čia nedaug. Manau, kad tai atsitiktinumas“, – šypsojosi A. Kriščiūnas, kalbėdamas apie tapytų darbų sėkmę.
Brangiausią savo paveikslą A. Kriščiūnas pardavė už bene 22 tūkst. eurų, o vidutiniškai jo darbai kainuoja nuo 6 iki 7 tūkst. eurų.
„Brangiausią pardavėme aukcione, skirtam Ukrainai. Paskelbiau, kad visi pinigai bus skirti fondui. Žmonės varžėsi, kas kiek mokės, aukščiausia kaina buvo 12 tūkst. eurų. Tačiau vienas žmogus siūlė 9 tūkst. eurų. Jis nelaimėjo, bet pinigus vis tiek pervedė fondui, norėjo juos skirti Ukrainai. Taip padarė keli žmonės, todėl susirinko didelė suma“, – prisiminė laidos svečias.
Prakalbęs apie karą, A. Kriščiūnas teigė, kad jis turi labai blogą, purviną, kruviną pusę, bet taip pat ir labai daug šviesos, kurią pamatė tarp aplinkinių žmonių.
„Matai, kad verslininkui, kuriam rūpi pinigai, atiduoda vos ne paskutinius savo marškinius, nori padaryti kažką gera. Pamatai, kad aplink tave yra tiek daug gerų žmonių“, – šypsojosi pašnekovas.
Grupės „Foje“ išsiskyrimo priežastis
Jei ne tapyba, A. Kriščiūnas sako pasinertų į muziką. Šiuo metu jis su bičiuliais groja būgnais grupėje „Kiti Kambariai“, anksčiau buvo „Foje“ narys, anot pašnekovo, tai buvo nuostabus laikas.
„Nuostabiausias periodas, kai turi draugus, su kuriais leidi laiką ir darai dalykus, kuriuos nori daryti. Ne griovius kasi ar namus statai, o kuri. Dabar išgyvenu tą patį jausmą. Mes kuriame dainas, jas repetuojame, iš nieko, keturi žmonės padaro muziką, kuri „neša stogą“.
Aš bandau groti būgnais, vienas, penkias, dešimt minučių smagu, paskui suprantu, gal ir gana. Kai tai daro keturi žmonės, iš kiekvieno ateina energijos srovė, visa tai suformuoja vieną gražų dalyką, tai yra nepaprastas jausmas“, – apie dabartinę grupę kalbėjo A. Kriščiūnas.
O paklaustas, ar grupės „Foje“ iširimui įtakos turėjo ginčai, A. Kriščiūnas neslėpdamas pripažino, kad jų buvo, tačiau nariai pykdavosi tik dėl kūrybinių niuansų.
„Bendražmogiškų pykčių nebuvo. Kadangi nebuvome profai, nieko nereikalavome stipriai iš kitų. Man „Foje“ yra ne muzika, o laikas su draugais. Viskas, man esmė ne muzika“, – sakė A. Kriščiūnas.
Tiesa, dabar buvęs „Foje“ narys A. Mamontovas koncertuose pasirodo su savo grupe. A. Kriščiūnas paklaustas ar nepavydu, kai jis groja vienas, menininkas sako tokio jausmo nejaučiantis.
„Visiškai ne. Su Andriumi dabar nelabai sutariame. Kai išsiskirstėme, buvo daug nuoskaudų pas visus, sakėme sau: „Nenori, negrok“. Daug negerų ambicijų, kurių dabar nebūtų, nes jos niekur neveda, tai tik destrukcija.
Jei nori išlaikyti santykį su žmogumi, reikia daryti nuolaidas. Ir tai nėra nusižeminimas, tai protingo žmogaus pasirinkimas: nepykti, neužsiožiuoti. Mes visi tokie, mes visi žmonės. Nesakyčiau, kad kažkas buvo kalčiausias, tai buvo nesubrendusių žmonių ambicijos, todėl baigėsi draugystė. Kai baigėsi draugystė, nebuvo prasmės grupei. Draugystė nesugrįžo. Sunku, bet ne“, – nuoširdžiai kalbėjo žinomas vyras.
Laidos metu menininkas sulaukė klausimo, kokį patarimą duotų jauniems atlikėjams, sukūrusiems grupę ir siekiantiems nesusipykti. A. Kriščiūnas teigė, kad svarbiausia, jo nuomone, bet kokiomis sąlygomis išlaikyti draugystę.
„Foje“ pinigus dalijosi visi po lygiai. Tas labai svarbu, nes supranti, kad nėra žmogaus, kuris aukštesnis, kuris pasako žodį. Įsivaizduokime draugystę. Ar tarp draugų yra vadas? Ne, taip nebūna. Tai – normalūs, lygūs žmonės, nes kitu atveju tai ne draugystė, o tarnystė“, – savo nuomonę dėstė pašnekovas.
Dabar A. Kriščiūnas džiaugiasi galintis kartu su bičiuliais groti grupėje „Kiti Kambariai“, tiesa, per metus jie surengia vos kelis koncertus, tačiau jų skaičius, anot pašnekovo, neturi jokios reikšmės.
„Mes neturime tikslo išpopuliarėti, mes nesistengiame, neturime laiko. Juk devynis mėnesius gyvenu ne Lietuvoje. Ši grupė yra mūsų laisvalaikis, o ne mūsų gyvenimo tikslas. Andrius turi grupę, kuri yra jo pajamų šaltinis, gyvenimo tikslas, jo vaikas. O mums tai tiesiog hobis, smagus laiko leidimas ir mes nesiekiame kažkokio rekordo. Per vasarą organizuojame kelis koncertus ir mums labai gerai.
Aš net nenoriu jokių arenos turų, nes tai yra begalinis stresas. Po vieno arenos šou tu jautiesi kaip primuštas, nes 10 tūkst. žmonių į tave žiūri ir siurbia iš tavęs energiją. Žvaigždė pati to nesuprasdama atiduoda labai daug savo sielos. Kai mes grojame nedidelėse auditorijose, tai yra visai kitas jausmas, jaučiame kontaktą su žmonėmis, galime su jais pasikalbėti. Tai yra nebe darbas, o bendravimas, ryšys. Tai yra labai smagu“, – sakė A. Kriščiūnas.
Žurnale „Panelė“ užsimezgęs tarnybinis romanas
Šalia visų savo hobių A. Kriščiūnas su žmona Jurga Baltrukonyte leidžia žurnalą „Happy365“, anksčiau dirbo su bene populiariausiu – „Panelė“. Šis leidinys, anot pašnekovo, buvo tarsi žmonos kūdikis, Algis užėmė žurnalo fotografo pareigas.
„Jurga mane pasikvietė, kad jį maketuočiau, o aš tuo metu buvau „Foje“ muzikantas, sutikau, o vėliau tapau to žurnalo fotografu. Pirmas numeris buvo mano paties blogiausio maketavimo pavyzdžio įkūnijimas. Tai buvo kažkas klaikaus. Nebuvo kompiuterio, mes maketavome su žirklėmis karpydami“, – juokdamasis prisiminė A. Kriščiūnas.
Vis dėlto atėjo laikas, kai pasikeitė leidinio savininkai, todėl A. Kriščiūnui ir J. Baltrukonytei teko palikti savo darbo vietas.
„Jiems reikėjo pinigų, reitingų, taupymo, nereikėjo žurnalo, kuris būtų įdomus, jiems reikėjo skaičių, o taip dirbti buvo neįmanoma.
Manau, tai buvo labai geras likimo pastūmėjimas, nes pradėjome leisti savo žurnalą ne jauniems žmonėms. Tu augi, o jaunų žmonių problemas supranti, bet jos nebėra organiškos. Dabar kiekvienas mūsų pašnekovas yra įdomus, o istorijos nešabloniškos“, – šypsojosi A. Kriščiūnas.
Kartu kuriant „Panelės“ žurnalą, A. Kriščiūnas ir J. Baltrukonytė atrado vienas kitą. Kaip dabar prisipažįsta žinomas vyras, tai buvo tarnybinis romanas.
„Širdžiai neįsakysi. Supratau, kad negaliu nieko pakeisti. Tai nebuvo jokio išskaičiavimo, buvo taip, kaip buvo. Dievai žino, kaip būtų buvę kitaip, bet yra kaip yra ir aš tuo džiaugiuosi“, – sakė menininkas.
Tiesa, A. Kriščiūnas buvo jau sukūręs šeimą, o interviu metu prisiminė apie skaudžias skyrybas.
„Tai yra pati skausmingiausia žmogaus patirtis. Skyrybos, artimo žmogaus mirtis – labai artimos ir labai panašios patirtys. Nesvarbu, ar išsiskyrimas įvyko bendru susitarimu, tu supranti, kad padarei feilą gyvenime. Kad tu netesėjai žodžio, buvai blogesnis, nei įsivaizdavai.
Mes su buvusia žmona išsiskyrėme be pykčių, bet buvo nuoskaudų. Tu negali pamiršti to, kas buvo, tačiau dabar mes bendraujame, esame geri draugai, turime du suaugusius sūnus. Kai gyvenu Lietuvoje, susitinkame, kalbamės. Nėra pykčių, bet širdies gilumoje suprantu, kad tai buvo skyrybos, kito žmogaus įskaudinimas, tokie dalykai nepasimiršta“, – atvirai pasakojo laidos svečias.
Paklaustas, ką labiausiai vertina savo žmonoje, fotografas teigė, kad tai yra empatija, rūpestingumas ir atsidavimas žmonėms.
„Ji labai jautri kito žmogaus skausmui, jausmams ir tai aš labiausiai vertinu. Ji žmogus, kuris jaučia kitą žmogų. Aš turiu mažai empatijos, bet stengiuosi suprasdamas savo bėdą ją įveikti, o Jurga iš prigimties labiau jausminga“, – savo žmoną apibūdino A. Kriščiūnas.
Vis dėlto vyras teigė, kad santykiuose pasitaiko ir audrų, tuomet, anot pašnekovo, geriausias sprendimas – atsiprašyti savo moters.
„Jautiesi, kad tave neteisingai apkaltino, supranti, kad gali įrodyti savo teisybę, parodyti, kad ji neteisi, tai niekur neveda. Kils gilus konfliktas iš kurio niekam nieko gero nebus. Todėl patyliu, kol man pačiam nuslūgsta pyktis ir sutinku su ja. Kai jos atsiprašau, jai taip pat ima slūgti pyktis, įvyksta susitaikymas. Ambicijos niekur neveda. Ambicijos yra tuščias laiko švaistymas ir santykių gadinimas“, – patarimus laidos žiūrovams dalijo A. Kriščiūnas.
Dabar žinomas vyras sako besijaučiantis laimingu, jaučiasi atradęs ramybę: „Pirmiausia, reikia išsiaiškinti, kaip kas supranta žodį laimingas. Jei mes galvosime, kad laimingas žmogus yra tas, kuris visą laiką juokiasi, šypsosi ir šoka, tai ne, aš nesu toks, bet jei sutarsime vadinti laimingą žmogų, kuris jaučia, kad gyvena, taip, būna nusileidimų ir duobių, kartais pakilimų, bet iš principo jis jaučia, kad yra gyvas. Šis jausmas, jei jį vadinsime laime, taip, aš esu laimingas. Aš jaučiuosi gyvas. Nebesiekiu būti geriausias, man yra gerai, kad esu pakankamai geras, to užtenka. Jaustis pakankamu sau – didžiausias laimėjimas.“
Visą laidą „Nepatogūs klausimai“ su Algiu Kriščiūnu galite žiūrėti vaizdo įraše, esančiame straipsnio viršuje.