Paramos Ukrainai klausimuose Lietuva pirmauja absoliučiais skaičiais
Šiais metais sukanka jau 10 metų, kaip J. Ohmanas kartu su savo bendraminčiais įkūrė Ukrainą remiančią organizaciją „Blue/Yellow“. Šiandien Ukrainai padėti jis tikrai nenustoja ir džiaugiasi, kad prie kilnių tikslų itin aktyviai prisideda visa Lietuva.
Pasak Jono, lietuvių įsitraukimas – nepalyginamas su jokiomis kitomis šalimis. Vyrui netgi susidaro įspūdis, kad lietuviai šioje vietoje yra nusiteikę tikrai karingai, mat per 10 metų Lietuvos gyventojai Ukrainai jau oficialiai paaukojo apie 86 mln. eurų.
„Lyginant Lietuvą su kitomis šalimis Europoje, mes esame numeris 1 be palyginimo. Net absoliučiais skaičiais, kalbant apie piniginę paramą, tiesiog per nevyriausybinę liniją. Supraskite, kad aukoja ne tik mums, aukoja ir kitiems. Parama atsiranda ne tik pinigais. Manau, yra gerokai jau virš 100 mln., bendrai paėmus. Lietuva pirmauja net absoliučiais skaičiais“, – užtikrintai teigė J. Ohmanas.
„Mes tiesiog žinome geriau, negu bet kas Europoje, ką reiškia ta Rusija, sovietų sąjunga, ką reiškia okupacija, ką reiškia priespauda, ką reiškia karas. Manau, kad žinome ir nepamiršome dar. Mūsų šalyje, Lietuvoje, yra gyva atmintis net ir šeimose – seneliai, kai kur net ir tėvai turi tiesioginę sąsają su įvykiais – ar tai būtų sausio 13, ar trėmimai, ar dar kažkas, priespauda, KGB. Tas gyvas suvokimas – jis yra.
Kitose šalyse – na, imkime, pavyzdžiui, Skandinaviją – atmintis yra kitokia. Ar ten, Norvegijoje, yra okupacijos atmintis, pavyzdžiui, apie II Pasaulinį karą, apie nacius? Yra, bet ten jau kitoks fonas. Išimtis, be abejo, yra Suomija, kur yra gyva ne tik atmintis, bet ir politinė atmintis, apie tai, kad Rusija yra agresorius, kuris kada nors, tiesiog panorėjus, gali pulti. Suomija, šioje vietoje, yra visiškai unikalus atvejis“, – tęsė vyras, kalbėdamas apie tai, kodėl, jo manymu, lietuviai taip nepailstamai prisideda prie paramos nuo karo kenčiančiai šaliai.
Pasak J. Ohmano, Lietuvos gerumą tikrai įvertina ir patys ukrainiečiai.
„Aš dabar drįsčiau pasakyti, kad apie Lietuvą žino visi. Absoliučiai visi. Tai yra itin teigiamas žodis, teigiamas reiškinys. Aš ten bendrauju su kariškiais, net su žvalgybininkais, kurie tikrai pakankamai giliai sėdi. Jie sako labai paprastai: kaip bebūtų, bet jūs mūsų niekada nepaliksit“, – sakė jis.
Tiesa, pats J. Ohmanas Ukrainoje lankėsi tikrai ne kartą ir ne du, o tai, kaip atrodo karas, vyras matė iš labai arti. Ir nors jis neslėpė, kad ten pavojus yra kilęs ir jo paties gyvybei, šiandien vyras sako jau žinantis ir suprantantis, kad tam tikrų ribų peržengti ten yra nevalia.
„Mes stengiamės elgtis atsargiai. Aš nelendu ten, kur jau tikrai yra šakės. Geriausias pavyzdys – prie Bachmuto, kur tikrai buvo mėsmalė visiška. Kariai sakė: tu nevažiuosi, ne. Aš galvoju: kaip čia dabar? Man sakė: tu per vertingas tiesiog, kad važiuotum į tą mėsmalę, kur tikrai yra tikimybė, kad bus kažkas. Na, nereikia to. Aš tai priėmiau ir po to supratau, kad, jeigu tu nesi kariškis, yra tam tikros ribos, kur geriau tiesiog susilaikyti“, – pasakojo jis.
Paaiškino, kaip žmonių parama pasiekia karo frontą
Šiandien J. Ohmano vadovaujamos ir Ukrainą remiančios organizacijos vardą Lietuvoje, ko gero, jau atpažįsta visi, tačiau daugeliui įdomu ir tai, nuo ko viskas prasidėjo bei kaip žmonių parama tiesiogiai pasiekia kovojančius kare ar nuo jo kenčiančius. Apie tai laidoje „Nepatogūs klausimai“ J. Ohmanas papasakojo gana plačiai.
„Turime labai aiškiai pasakyti, kad mūsų parama vis tiek yra karinio pobūdžio, bet ne mirtinga. Mes vežame dalykus, kurie padeda kariams apsisaugoti, geriau suprasti, matyti, girdėti ir, be jokios abejonės, vežame daiktus, kurie padeda smogti priešui – pavyzdžiui, dronas. Tai – ne ginklas, bet su dronu gali labai daug įvairių dalykų padaryti. Mes tai vežame“, – vardijo J. Ohmanas.
Tiesa, organizacija „Blue/Yellow“ pastaruoju metu ėmėsi dar vieno dalyko – pasak J. Ohmano, jo organizacijos iniciatyva, į Ukrainą šiuo metu keliauja įvairūs Lietuvos gydytojai, slaugės ar net odontologai ir ten padeda tiems, kuriems pagalba šiandien yra kaip niekada reikalinga.
„Mes dabar vystome savo veiklą ir kaip tik kuriame tokį „Blue Yellow medical“. Tai būtų humanitarinė pagalba, kur medikai iš Lietuvos, gydytojai, slaugės, odontologai važiuoja į pafrontę ir padeda civiliams, kariams su įvairiomis bėdomis.
Ką tik jau grįžo viena tokia grupė iš Charkivo. Matome, kad, kaip bebūtų, karas yra labai alinantis dalykas. Mūsų medikai dažnai važiuoja į vietas, kur mato, kad realiai – medicinos nėra. Visi palikti vos ne likimo valiai“, – pasakojo J. Ohmanas.
Taigi, Lietuvos sveikatos specialistų pagalba Ukrainoje yra tiesiog neįkainojamai svarbi.
„Tai turi tokią trigubą naudą. Iš vienos pusės, mes padedame. Antras dalykas – mes tikrai keliame Lietuvos reputaciją. Mūsų medikai yra magija. Žmonės ten stovi eilėje nuo pusės keturių ryto, laukia, kol jie atvažiuoja. Jie visus priima, prižiūri, duoda vaistų.
Trečias privalumas yra tai, kad žmonės įgauna supratimą, patirtį, ką reiškia karas, ką reiškia tiesiog būti tokioje situacijoje, kur įprasta sistema, kokią mes turime, nebūtinai veikia, kaip tai daryti, kokios yra bėdos. Pavyzdžiui – yra dvi problemos. Viena – pakankamai suprantama. Depresija. Žmonėms sudėtinga ten gyventi, jie prastai miega, blogai jaučiasi. Kita problema yra su dantimis. Kare streso yra tiek daug, kad tu apie savo dantis negalvoji iš viso, o staiga, vieną dieną, atsiranda reali bėda. Mūsų odontologai ten traukia tuos dantis, dirba pakankamai smarkiai. Tai yra tos bėdos, kurios atsiranda krizės atveju“, – dalijosi J. Ohmanas.
Prisiminė lemtingąją 2022-ųjų vasario 24-ąją
Per dešimt metų Ukrainoje J. Ohmanas jau užmezgė begales vertingų pažinčių, o kai kurios jų vyrui tapo ir itin svarbios bei artimos. Deja, per pastaruosius metus vyrui teko patirti ir skaudžių netekčių. J. Ohmanas papasakojo, kaip jam pavyksta su jomis susitaikyti.
„Tiesiog bandau. Čia šiek tiek padeda tai, kad mes esame nuo to atokiau. Tai nevyksta čia pat – tu turi Lietuvą. Čia yra kitoks gyvenimas, kitokie žmonės, kita vaga gyvenimo. Tai kartais tiesiog tave išmeta iš pusiausvyros, bet ir padeda. Viskas yra pakankamai stabilu.
Dar kas man labai padeda – aš turiu du kačiukus. Oi, kaip padeda“, – nusijuokė vyras.
J. Ohmanas puikiai atsimena ne tik kare žuvusius bičiulius, bet ir lemtingąją 2022-ųjų vasario 24-ąją. Tądien ir jam pačiam bei jo komandai teko itin aštriu protu galvoti apie savo saugumą.
„Aš tada buvau Zaporižėje, Ukrainoje. Ką tik naktį buvome išvykę iš fronto linijos. Prieš tai, vakare, buvome prie Mariupolio. Aš turiu tokį čekį iš benzino kolonėlės – Mariupolyje, 23 dieną, gal 11 valandą vakare. Mes tada išvažiavome, grįžome į Zaporižę. Jau grįžtant namo po misijos, mus du kartus rusai apšaudė per tą kelionę. Buvo tikrai įtampa didžiulė. Mes važiavome atiduoti generatoriaus į vieną vietą ir ten prasidėjo apšaudymas.
Visa tai yra užfiksuota. Su mumis buvo filmavimo komanda ir jie visa tai filmavo – yra dokumentika apie tai. Tada – skambutis 5 ryte: Jonai, viskas – karas. Na, susirinkome komandą ir tiesiog grįžome į Lenkiją per porą dienų“, – prisiminė jis.
Jonas pridūrė, kad tądien jis jautėsi lyg sužinojęs apie mirtiną artimo žmogaus diagnozę, tačiau tuo pačiu teigė, kad tai buvo lyg auksinis loterijos bilietas, mat nieko negailėdami lietuviai jau nuo pat pirmos dienos ėmė siųsti milžinišką paramą Ukrainai.
„Tai buvo milžiniškas palaikymas“, – tvirtino jis.
Prakalbo ir apie „Contribee“ skandalą
Laidoje J. Ohmanui buvo užduota ir daugiau apie ne itin malonias patirtis primenančių klausimų. Štai dar prieš keletą mėnesių paaiškėjo, kad vienas iš „Contribee“ platformos akcininkų iš „Blue/Yellow“ paskyros į savo asmeninę sąskaitą savo reikmėms pervedė 130 tūkst. eurų. Tuo metu apie šią situaciją skelbė visi šalies portalai, tačiau žmonėms – iki šiol įdomu, kaip viskas prasidėjo ir kuo tai baigėsi.
„Kadangi ten vyksta tyrimai, tai čia, realiai, yra kriminalas. Nenoriu, negaliu apie viską kalbėti. Tai būtų tiesiog nekorektiška, kalbant apie tyrimus. Iš savo asmeninės pusės galiu pasakyti, kad čia buvo be galo, be krašto skaudu“, – neslėpė J. Ohmanas.
Vis dėlto, tam tikromis detalėmis jis pasidalijo.
„Labai paprastai – aš prieš Rusijos puolimą dar įkūriau tą „Contribee“, kad tiesiog turėtume. Be jokių didelių lūkesčių. Po to –matėme, kad žmonės iš tikrųjų perveda pinigus ten pastoviai. Žiūrėjome į tai kaip į atsarginę, rezervinę sąskaitą. Pinigų mes tada turėjome, bet metų bėgyje, metų eigoje – paimsime ir viskas. Deja, žmogus pasinaudojo labai skaudžiai“, – sakė J. Ohmanas.
Jis pridūrė, kad tokio žingsnio iš įmonės viduje dirbusio žmogaus niekas tikrai nesitikėjo, o visa ši situacija esą gerokai kirto ir per pasitikėjimą žmonėmis.
„Čia buvo tiesiog žmogus įmonės viduje. Patikėtinis. Jis tiesiog turėjo tokią galimybę. Mes negalėjome nei matyti, nei suprasti.
Pinigai sugrąžinti, bet tie dalykai dar nebaigti“, – kalbėjo J. Ohmanas.
Į Lietuvą atvedė užgimę jausmai
Pokalbio metu laidos vedėjas Rolandas Mackevičius J. Ohmano teiravosi ir apie tai, kokie keliai švedą J. Ohmaną atvedė į Lietuvą. Vyras nei kiek neslėpė, kad čia jis atvyko romantiniais tikslais, o tada – pamilo ir pačią jam tada menkai pažįstamą šalį.
„Tuo metu, Lenkija buvo ta vieta, kur Rytai ir Vakarai susitiko – ir mes galėjome važiuoti, ir iš čia buvo galima važiuoti. Mes ten, tiesą sakant, susikirtome. Tai buvo toks momentas, kad sėdi labai žavios merginos, paklausi: iš jūs esate? Atsako – iš Lietuvos. Mes: iš kur? Net negirdėta. Pasidarė ir truputį gėdinga, kad mes nežinome, bet, tuo pačiu, įdomu – kažkoks nežinomas kraštas“, – pasakojo jis.
Ilgainiui, Joną stipriai sužavėjo ir Lietuvos istorija bei tai, koks gyvenimas verda mūsų šalyje. Tiesa, pasiilgsta jis ir savo gimtinės, tačiau ten, pasak J. Ohmano, jam gyventi yra tiesiog nuobodu.
„Supraskime taip – Švedija man yra kaip „Ikea“. Ten važiuoti ir pabūti yra faina – viskas labai normalu, nueini pavalgyti. Na, kartais aš ir važiuoju pavalgyti į „Ikea“. Bet ten gyventi – man nuobodu“, – tikino jis.
Apskritai, vyras teigė nesigailintis jokio savo gyvenimo sprendimo, mat giliai viduje jis jaučia, kad šiuo metu yra ten, kur ir turėtų būti.
„Aš nesakau, kad kaifuoju kiekvieną dieną – tikrai ne. Nesakau, kad viskas yra vau. Bet aš esu žmogus savo vietoje. Ką darau – viskas atitinka. Jaučiuosi, kad esu čia, nepaisant to, kad nėra viskas gerai, ne viskas paprasta. Kartais žiūriu į tą žmonių filosofiją: kad aš būčiau laimingas, kad viskas čia būtų aplink mane fantastika ir taip toliau – na, klausyk. Tai yra gražu, bet čia yra naivu tuo pačiu. Mes suprantame, kad taip nebus niekada, tiek kalbant apie asmeninius dalykus, santykius, darbus ir ką nori, tiek apie bendresnį kontekstą. Bet jeigu tu esi savo vietoje – tai jau yra labai daug“, – mintimis dalijosi J. Ohmanas.
Be to, gyvendamas taip, kaip jam tikrai patinka, Jonas sako besijaučiantis visapusiškai saugus.
„Aš tikrai turiu savo pasaulį. Aš esu toje vietoje, kad aplink mane gali būti visko, bet pas mane yra sudėliota tokia pasaulėžiūra, pasaulėvaizda, kur aš tiesiog žinau, kad aplink mane yra geri dalykai, geri žmonės. Ne tik žmonės, bet tiesiog – teigiamas laukas. Kai vyksta labai rimti dalykai – svarbu turėti žmones, kuriems gali paskambinti, pasitikėti“, – teigė jis.
Turbūt vienas tokių žmonių šiandien yra ir J. Ohmano antroji pusė, apie kurią vyras kalba išties paslaptingai.
„Saugumo sumetimais nepasakysiu čia dabar, bet yra toks žmogus“, – juokėsi jis, paklaustas, koks yra jo mylimosios vardas.
Vyras nepanoro atvirauti ir apie jųdviejų pažinties istoriją, tačiau jau vien iš kelių jo žodžių ji pasirodė įdomi ir ypatinga.
„Karo sąlygomis. Labai tyčia. Viskas logiška“, – sakė J. Ohmanas, pridurdamas, kad moteris nėra lietuvė.
Pasak Jono, jųdviejų santykiai dar netrunka ilgai, tačiau vyras esą žavisi savo moters charakteriu, vertybėmis bei tuo, kaip jos sutampa su jo paties gyvenimo filosofija. Tiesa, tam tikri dalykai J. Ohmanui atradus meilę pasikeitė. Vyras teigė, kad jis tapo kur kas atsakingesnis.
„Su santykiais, su meile atsiranda atsakomybė ne tik už save“, – tikino jis.
Visas pokalbis su Jonu Ohmanu – laidoje „Nepatogūs klausimai“: