25-erių Emilis Jokūbas, atrodo, jau galėtų parašyti knygą apie savo patirtus nuotykius. Jie, anot jau spėjusio išpopuliarėti vaikino, ne tik išmoko svarbių gyvenimo pamokų, bet ir padeda stand-up‘o scenoje, kurioje reikia sudominti publiką, atkreipti jos dėmesį bei prajuokinti.
Į Rolando Mackevičiaus vedamą laidą atėjęs vaikinas pasakojo dažnai interviu neduodantis, spaudai yra pasakojęs tik istoriją, susijusią su Vokietijos kalėjimu. Anot jo, kreipiamasi tik tada, kai nutinka kažkas blogo, tačiau Emilis Jokūbas dėl to nė kiek nepergyvena. Paklaustas, ar nepatogu kalbėti apie savo gyvenimo istorijas spaudai, jis teigia, kad nepažįstamiems žmonėms detaliai visko neatskleidžia, o ir jokio suvaržymo nejaučia.
Priešingai, istorijos, kurias jau patyrė ir dar teks patirti, Emilis Jokūbas pasakoja stand-up‘o scenoje kitiems žmonėms. Kaip teigė pašnekovas, koks nors nutikęs pokštas stipriai paaštrinamas, kad prajuokintų susirinkusią publiką.
„Kai tik mane paleido iš zonos, pradėjau pasakoti bajerius. Tuo metu buvau devyniolikos. Po kurio laiko išvažiavau į Vilnių, susidomėjau stand-up komedijos žanru. Jau dvejus su puse metų esu stand-up‘eris“, – paklaustas, prieš kiek laiko išdrįso užlipti ant komikų scenos, pasakojo Emilis Jokūbas.
Vaikinas teigė turintis kelis skiriamuosius bruožus, kurie jam padeda scenoje, tai – aukštaitiškas akcentas ir ūsai, jau tapę įvaizdžio dalimi.
„Be akcento kalbėti aš nemoku. Vieni išvaro iš mažesnių miestų ir pradeda kalbėti taisyklingai, nes kitaip jiems gėda, bet aš šio jausmo niekada nejaučiau. Jei kalbėsiu be akcento, manau, mažiau skirsiuosi iš kitų, todėl nenoriu atsisakyti savo išskiriamojo bruožo. Tai, beje, taip pat padeda komedijoms. Jei kalbėčiau taisyklingai, mano bajeriai nebūtų tokie juokingi. Nebesiskusiu ir ūsų, nes kelio atgal nebėra, jau per ilgai turiu. Esu įsitikinęs, kad tai yra laimės ūsai, juos tik minimaliai pasitrumpinu“, – atvirai laidoje pasakojo pašnekovas.
Neatsiejama jo pasirodymų dalis, panašu, taip pat yra keiksmažodžiai. Vienam iš žmonių paklausus, kodėl jų tiek daug vartoja scenoje, Emilis prisipažįsta, kad tai – susijaudinimo ir nerimo išraiška.
„Aš jų neįsirašau į tuos bajerius, man keiksmažodis yra virtęs tiku. Kai jaučiu įtampą, pradedu labai keiktis, to net pats nejaučiu. Be to, esu gimęs Panevėžyje, žinoma, ten daug kas keikiasi, tačiau to nedarau specialiai“, – sakė Emilis Jokūbas.
Iš Panevėžio kilęs stand-up‘eris prisiminė, kas turėjo daugiausiai įtakos jo dabartinei karjerai. Emilis Jokūbas teigė, kad vaikystėje sulaukdavo patyčių, tačiau išmoko išsisukti – jei pirmas pasijuokdavo iš savęs šalia draugų, pavykdavo išsisukti nuo jų spaudimo.
„Nuo darželio iki ketvirtos klasės labai daug svėriau, buvau žemas, stambus, todėl prie manęs dažnai prisikabindavo. Vėliau labai išaugau, pasidariau marozas, pradėjau lankyti sporto, bokso užsiėmimus, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi. Vienu metu vėl prasidėjo patyčios, tuomet susidėjau su dar kietesniais marozais, iš jų gaudavau spaudimą. Tai vyko epizodais – arba aš arba mane. Tokie Panevėžio amerikietiški kalneliai“, – pasakojo Emilis Jokūbas.
Taigi, humoras buvo savigynos kelias, anot žinomo vaikino, jis daug kam iš komikų yra padėjęs gyvenime, atsiradęs nuo patirtų traumų ar patyčių.
„Esu stipriai gavęs į snukį ir dėl panos. Viskas prasidėjo nuo to, kad čiešinau merginą, kuri buvo neseniai su biču išsiskyrusi. Ėjau su ja susitikti, bet tuomet išlindo jos buvęs bičas. Jis negalėjo jos paleisti, todėl su draugeliu dviese mane sumušė. Po kurio laiko jį vėl sutikau, jis buvo su savo draugu, todėl abu juos nupurškiau su ašarinėmis dujomis, nustūmiau nuo laiptų. Tas draugas buvo niekuo dėtas, todėl jie vėl mane gaudė, vėl mane sumušė, vėliau prasidėjo dar rimtesni dalykai, susišaudymai, bet aš tuo metu jau sėdėjau zonoje“, – pasakojo Emilis Jokūbas.
Žmonės atpažįsta, bet žvaigžde nesijaučia
Tačiau tokios patirtys, atrodo, Emiliui padėjo tapti populiariausiu savo kartos komiku. Tiesa, realybėje jis sako esantis visai kitoks – nulipęs nuo scenos savo personažą palieka joje.
„Scenoje komikai yra tokie, kokie yra gyvenime, tik atpasakoja intensyvesnes savo patirtis, kitaip ilgai neištempsi ir galiausiai visi supras, kad tai – vaidyba. Ant scenos geriausiai veikia tai, kas tikra“, – įsitikinęs laidos svečias.
Dabar jis teigia jaučiantis, kad gatvėje žmonės pradeda jį atpažinti, pagiria už linksmus juokelius, laidomus scenoje.
„Dėmesys kelia dopaminą. Pamenu, neseniai pasirodžiau Gargžduose, kai nulipau nuo scenos, visi pradėjo su manimi fotografuotis. Vilniuje taip nutinka savaitgaliais. Tik žmonės dažniau prieina, kai yra išgėrę“, – juokėsi Emilis Jokūbas.
Tačiau žvaigžde jis nesijaučia, o dienas leidžia įprastai. Atsikelia apie antrą valandą dienos, montuoja vaizdo įrašus, vakare generuoja naujas idėjas pasirodymams, o miegoti nueina, kaip pats sako, pradėjus čiulbėti paukščiams.
Paklaustas, ko, jo manymu, reikia geram stand-up‘eriui, Emilis Jokūbas sako, kad jis turi gerai dirbti su fotošopo programomis, socialiniais tinklais, užrašyti pokštus.
„Lietuvoje esu vidutinis stand-up‘eris. Sunku lygintis su kitais komikais, nes vienomis savybėmis jie už mane geresni, aš už juos kitomis savybėmis geresnis. Man geriau sekasi bendrauti su publika, improvizuoti.
Kad būtum geriausias Lietuvoje, tikimybė 0,1 proc., nes svarbu gerai jaustis užlipus ant scenos, turi patikti žmonėms, reikia turėti originalų balsą, išsiskirti iš kitų, gerai improvizuoti. Kartais padeda išvaizda. Jei, pavyzdžiui, turi viršsvorį arba esi labai lieknas. Stand-up‘eriams reikia labai daug sėkmės. Nežinau, ar Lietuvoje yra toks žmogus, kuris turi visas šias savybes“, – įsitikinęs Emilis Jokūbas.
Anot jo, humoristo karjeros pradžioje daug užsidirbti nepavyksta, neretai už pasakojamus juokelius negaunama nė cento. Tik įdėjus daug pastangų, po kurio laiko jau galima užsidirbti ir pragyvenimui.
„Jei stand-up‘insi dėl pinigų, ilgai to nepadarysi. Nežinau nei vieno komiko, kuris pradėjo tai dėl jų daryti. Dabar su kolegomis gauname po tiek pat pinigų, bet aš jų turiu mažiausiai, – juokiasi. – Nesakau, kad turiu jų daug, tik labai daug leidžiu. Tai – du skirtingi dalykai. Jei pas mane sąskaitoje tūkstantis eurų, tada kiekvieną dieną važinėju su taksi, užsisakau pietus. Mėgstu leisti pinigus, bet turiu jų ir atsidėjęs. Tik nedaug, palyginus su kitais kolegomis.“
Paklaustas, ką perka iš savo užsidirbto atlyginimo, Emilis Jokūbas papasakojo investuojantis ir į darbui reikalingą techniką. Neseniai įsigijo kamerą, objektyvą, mikrofonus, įsirengė studiją. Tiesa, sako visada pagalvojantis, jei turėtų dar daugiau – investuotų į filmavimo techniką, nes žino, kad ateityje ji atsipirks.
Lygina su Mantu Katleriu ir Vaidotu Grincevičiumi
Emilis Jokūbas sako dažnai girdintis, kai jį vadina naujuoju Mantu Katleriu, tačiau panašumo į šį komiką jis sako nė kiek neįžvelgiantis.
„Abu tik turime panevėžietišką akcentą, jo stilius kitoks, jo charakteris kitoks. Jis scenoje labiau nerdas, aš marozas, mano bajeriai, tempas kitoks. Vis dėlto manau, kad mus lygins visada. Kai žmonės nežinojo, kad stand-up‘inu, visi lygino su Vaidotu Grincevičiumi. Galvojau, kodėl aš į jį panašus. Kai paklausiau vieno žmogaus, sakė, jog kaip ir Vaidotas, filmuoju video, prisiklijuoju netikrus ūsus, prisisegu mikrofoną“, – juokėsi Emilis Jokūbas.
Tačiau nors ir nenorėtų būti lyginamas su Mantu Katleriu, Emilis sako, kad jis – labai geras humoristo pavyzdys.
„Anksčiau nelabai buvau matęs jo stand-up‘u, bet neseniai buvau „Open maike“, mačiau gyvai jį užlipusį ant scenos, kosmosas. Jo bajeriai juokingi ne tik žmonėms, bet ir patiems komikams, gerai vaidino, turėjo pasirodymo struktūrą“, – prisiminė vaikinas.
Nepavykęs pasirodymas vestuvėse
Tiesa, pats Emilis Jokūbas vis dar sako jaučiantis nerimą, kai reikia pasirodyti prieš šimto žmonių publiką. Ir nors scenos baimė jau dingusi, nerimą kelia tai, kaip priims žiūrovai, ar juos prajuokins komiko pokštai. Dabar Emilis Jokūbas sako turintis savo techniką, kai nesijuokiama iš jo juokelių, vaikinas pradeda bendrauti su publika.
„Ne visada sekasi privačiuose pasirodymuose. Kartais žmonėms neįdomu, jie nori, kad su jais būtų bendraujama. Būna, užlipi, pasakai porą bajerių ir matai, kad publika nekreipia dėmesio, tada pradedi su ja dirbti, atsigauni, bet esu turėjęs, kad nė tas nepadeda“, – prisiminė laidos svečias.
Emilis Jokūbas pasakojo, kad prieš kurį laiką viena jaunoji pasikvietė jį pasirodyti vestuvėse. Moteris, anot pašnekovo, buvo vyresnė, tačiau teigė, kad komiko stand-up‘as svečiams patiks.
„Tuo metu šiek tiek sirgau, truputį dar nesusikomunikavome su trupe, pamiršau vaikinams pranešti, kad tą pačią dieną, tuo pačiu laiku, kai pasirodome Utenoje, turiu ir stand-up‘ą Ukmergėje. Greitai apšildžiau mūsų trupės apšildytoją, bėgau į mašiną, greitai važiavome į vestuves, o, kai atvykome, iš karto lipau ant scenos. Pamenu, buvo labai blogos sąlygos stand-up‘ui – daug šviesų, aidas mikrofone, žmonės šnekėjo, gėrė, iš karto pamačiau, kad bus blogai, nes visi vyresni.
Paėmiau mikrofoną, pasisveikinau, tuomet visi į mane atsisuko. Pradėjau pasakoti bajerį, jie publikai buvo visiškai nejuokingi. Vienas vyras atsistojo, pasitaisė liemenę, garsiai surėkė: „Intelekto nerasta“ ir išėjo pro duris. Vėliau pradėjau kalbinti publiką, pasakiau vienam vyrui, kad jis atrodo kaip iš CŽV, jis atsakė: „Žinok aš dirbu kur tau geriau nesinorėtų žinoti“. Kitas pradėjo rėkti: „Jis KGB dirba“, visi pradėjo jam ploti. Paklausiau, kuo jis iš tikrųjų užsiima, dar vienas vyras pradėjo rėkti, kad pirmasis man malkų gali duoti. Tuomet jis atsistojo, sako: „Aš tau galiu malkų duoti“, pasakiau, kad neturiu pečiaus.
Vėliau pradėjau kalbinti moterį, ant manęs pradėjo rėkti, kad su vyrais bijau kalbėti. Tai buvo vienas prasčiausių mano pasirodymų. Turėjau kalbėti penkiasdešimt minučių, bet jaučiausi kaip dvi dienas ten stovėdamas. Vėliau išrašiau čekį, gavau septynis ar aštuonis šimtus eurų, jie buvo įdėti į vokelį. Greitai išbėgau, šokau į mašiną. Kai jau važiavome, galvojau, kad pagaliau atsipūsiu, bet pasiėmiau čekį, pamačiau, kad jame pinigai, skirti Gabrieliui Vageliui. Turėjau apsisukti ir vežti atgal pinigus“, – istoriją pasakojo humoristas.
Jis teigė, kad tuo metu jautėsi blogai, tačiau vėliau iš šios patirties juokėsi, o dabar turi dar vieną istoriją, kurią gali pasakoti stand-up‘o metu.
„Dabar, žinoma, turiu fobiją, bet pasimokiau, kad reikia klausti, kas bus šventėje, kokie žmonės, kiek jiems metų, ar mane žino, ar tikrai nori komiko. Prieš metus būčiau važiavęs pas bet ką, dabar atsirenku. Tai – vienetiniai atvejai, dažniausiai viskas pavyksta labai gerai“, – sakė žinomas vaikinas.
Septynis mėnesius kalėjo Vokietijos kalėjime
Atvirai Emilis Jokūbas pasakoja ir tai, kad jam teko septynis mėnesius praleisti Vokietijos kalėjime. Viskas prasidėjo nuo to laiko, kai Panevėžyje pradėjo bendrauti su rajono banditais, vėliau išvyko į Vokietiją, prižiūrėti vogtus daiktus.
„Buvau žemiausia grandis, stebėjau aplinką arba vogtus daiktus prižiūrėjau. Man pačiam nereikėjo nieko daryti, tik žiūri ir mokais, o paskui, kai pamato, kad tau gerai sekasi, pareigos keičiasi.
Vokietijoje buvau savaitę, vogtus daiktus slėpdavome į slėptuves balduose. Buvo jau paskutinės dienos, tuomet turėjau grįžti į Lietuvą. Tačiau tą namą, kuriame gyvenau, sekė jau pusmetį, pareigūnai stebėjo, kaip visi su vogtais daiktais ateina, išeina, jiems reikėjo tik paskutinio įrodymo, kad galėtų sulaikyti. Aš atsidūriau blogoje vietoje, blogu laiku“, – pasakojo pašnekovas.
Žinomas vaikinas teigė, kad jį sulaikė tuo metu, kai vogtus daiktus krovė į automobilį. Tuo metu buvo pavakarys, jis išgirdo šalia jo rėkiančius policininkus.
„Mane pačiupo, prispaudė galvą, pradėjo į akis šviesti prožektoriais, užlaužė rankas, paguldė ant žemės. Mačiau, kad šalia vaikšto daug pareigūnų. Jie buvo apsirengę kaip jauni vaikinai, vėliau jų atėjo daugiau, jau su uniformomis. Kelias valandas mane palaikė komisariato vienutėje, tuomet atliko tardymą“, – toliau pasakojo humoristas.
Vaikinas sakė nieko neišdavęs, todėl buvo vėl uždarytas į vienutė, o vėliau išvežtas į kalėjimą. Anot jo, niekas jam nesuteikė informacijos, nebuvo žinoma, kiek laiko turės kalėti už padarytus nusikaltimus.
„Vieni sakė, kad nieko nebus, po kelių savaičių paleis, kiti sakė, kad dešimt metų sėdėsiu. Šešis mėnesius nieko niekas nesakė, likus tik mėnesiui iki paleidimo sužinojau, kad paleis. Prieš tai galvojau, kai išeisiu, bus trisdešimt metų, neišmanysiu technologijų, tik mašinas galėsiu vežti iš užsienio. Verkiau, ypač tada, kai tėvai laiškus rašydavo. Manuosius šeimai nusiųsdavo tik po mėnesio, o kai tėvai išsiųsdavo man, vėl mėnuo praeidavo, nes policija labai stipriai tikrindavo“, – prisiminė Emilis Jokūbas.
Jis teigė laiške atsiprašęs tėvų už padarytą nusikaltimą, prižadėjo daugiau to nebedaryti. Tėvai, anot pašnekovo, labai jaudinosi, suprastėjo mamos sveikata. Vis dėlto iš šios istorijos humoristas sakė gavęs didelę pamoką.
„Kai sužinojau, kad išeisiu, apsidžiaugiau, tik buvo labai gėda prieš tėvą. Jis man sakydavo nedaryti nusikaltimų, bet labai džiaugėsi, kai išėjau. Minėjo, kad viskas bus gerai, jei negrįšiu vėl atgal. Dabar priekaištų dėl stand-up‘ų neturi. Abu tėvai džiaugiasi, kad darau, kas man patinka, nebesu įsivėlęs į nusikalstamą veiklą. Aš ir pats esu laimingesnis“, – prisipažino jis.
Vertė parduoti striukę, vaišino sausainiais
Vokietijos kalėjime Emilis Jokūbas teigė jautęs spaudimą dėl savo vardinių prekių ženklų drabužių, kurie, anot jo – ten buvo itin vertingi.
„Mane atvežė su gerais rūbais, kai antrą dieną išėjau su visais kaliniais į lauką, prie manęs iš karto priėjo, siūlė parduoti džemperį už sukamą tabaką. Pasakiau, kad neparduosiu.
Kalėjime du kartus per dieną išleidžia pasivaikščioti. Pirmą –valandai laiko per pietus, antrą – vakare į koridorius su visais tavo aukšto žmonėmis. Gali eiti gaminti valgį, žaisti stalo tenisą, lankyti kitus kamerose, pas tave į kamerą taip pat gali ateiti, kas nori. Kai dieną iš manęs reikalavo rūbų, vakare bijojau išeiti iš savo kameros, galvojau, kad vėl tas pats pasikartos.
Likau savo kameroje, tačiau atėjo du kiečiausi to kalėjimo albanai. Vienas sako: „Ei, mums reikia tavo striukės“, pasakiau, kad neparduosiu. Kadangi žinojau, kad jos nori, nujaučiau, kad ateis ir kitą dieną, todėl ją paslėpiau. Kameroje buvo langas, šalia jo – du strypai. Ant vieno iš jų pakabinau striukę ir uždengiau užuolaidomis, kad jos nerastų. Kai antrą kartą atėjo tie patys albanai, vėl pasakiau, kad neparduosiu striukės, todėl jie pradėjo viską tikrinti. Vienas Albanų praskleidė užuolaidas, pamatė striukę ir sako: „Kam tu tą striukę slepi, jei nenori parduoti, mes jos ir neimsim“, – prisiminė Emilis Jokūbas.
Vaikinas pasakojo, kad albanai į jo kamerą sugrįžo dar ne kartą, tačiau buvo jau draugiškesni. Pavyzdžiui, siūlė pasivaišinti sausainiais, papasakojo, kad prieš jį taip pat kalėjo lietuvis, albanams tapęs bičiuliu.
„Jis buvo geriausias kiečiausio albano draugas. Sakė, kad lietuvis pagamino tatuiruočių aparatą. Kadangi jis padėjo albanams, jie sakė padėsiantys man, tuomet siūlė paragauti atsineštų sausainių. Pasakiau, kad nenoriu, tačiau jie vis tiek liepė parodyti pagarbą, suvalgyti. Kai patys pradėjo valgyti, prisijungiau ir aš. Ten nėra jokių panetkių, nėra tokių istorijų kaip Lietuvoje“, – atvirai kalbėjo laidos svečias.
Vis dėlto jis teigė, kad kalėjimo reikia bijoti. Į jį patekęs žmogus sukelia didelį skausmą artimiesiems, anot Emilio, jie stipriai jaudinasi, taip pat sugadinamas ir kitų žmonių iš kurių vagiama, gyvenimas.
„Jei psichologiškai nesi stiprus, kalėjime gali nusižudyti, jei esi imlus, gali susidėjęs su kaliniais tęsti tuos dalykus ir išėjęs. Jokių pliusų nėra. Jei išeisi ir galvosi, kad toliau tai gali daryti, anksčiau ar vėliau tave vis tiek uždarys, gražios pabaigos nėra“, – įsitikinęs vaikinas.
Po kalėjimo – vieša išpažintis sekėjams
Pradėjęs stand-up‘erio karjerą Emilis Jokūbas savo istoriją viešai papasakojo sekėjams, „Youtube“ platformoje. Vaizdo įrašą jis kūrė vienas, kaip pasakojo laidoje, labai džiaugėsi, kad šalia nebuvo draugų, todėl nejautė jokios gėdos.
„Galvojau, kad žmonės išgirdę tyčiosis, bet buvo tik geri atsiliepimai, kad atsivėriau. Kūriau video tam, kad nusimesčiau akmenį. Tai buvo mano didžiausias juodulys, galvojau, kad tai vis tiek paaiškės, todėl sugalvojau, jog geriau pasipasakosiu. Be to, turiu istoriją, kuri padeda mano personažui scenoje“, – sakė Emilis Jokūbas.
Paklaustas, ar jo mergina nepyksta dėl tokių klystkelių, vaikinas prisipažino su ja draugaujantis jau metus, o apie savo padarytas nuodėmes prisipažino dar santykių pradžioje, bet jokios kritikos nesulaukė.
„Dabar ji eina į mano pasirodymus, juos mėgsta. Anksčiau galvodavau, kad gali pykti dėl bajerių, kuriuos parašiau, bet ji juokiasi. Tie bajeriai sukurti ir apie ją, bet gerokai hiperbolizuoti, daug labiau užaštrinti. Jai paaiškinu, kad tai bajeris, netikras, iškreiptas dalykas“, – pasakojo vaikinas.
Stoties rajone gaudė prostitutes
Laidos pabaigoje Emilis Jokūbas papasakojo dar vieną istoriją, nutikusią, kai jam buvo aštuoniolika metų. Su draugais jis prisiminė nuvažiavęs į Vilnių, norėjo pamatyti jo naktinį gyvenimą.
„Girdėjome, kad sostinėje yra Sodų gatvė, stoties rajone, kuriame lankosi laisvo elgesio merginos, tik nežinojome, kad jos dantų neturi, nelabai gražios. Nuvažiavę nežinojome, kad reikia važinėti ratais, kol jos pačios išlenda iš už krūmų, todėl patys pasistatėme mašiną ir ėjome pėsčiomis jų ieškoti, lindome į tuo krūmus.
Mus pamačiusios moterys pradėjo bėgti, sakė, kad vaikštome kaip pareigūnai. Tik paskui supratome, kad reikia važiuoti, niekas taip nedaro kaip mes. Tačiau radome vieną romų tautybės moteriškę, galimai su priklausomybe nuo narkotikų. Mano vienas draugas davė jai pinigų, ji liepė sekti paskui.
Iš pradžių ji nusivedė mano draugelį, paskui nuėjau aš. Viskas vyko labai trumpai, po visko davė savo numerį, jei kada prireiktų“, – atvirai laidoje kalbėjo jos svečias.
Tiesa, kai grįžo namo, Emilis Jokūbas sakė išsigandęs dėl lytiškai plintančių lygų, internete iš karto pradėjo ieškoti informacijos, o kitą dieną užsiregistravo pas urologą.
„Buvau didelėje panikoje, nuvažiavau pas urologą, nors buvo gėda. Buvau atviras – pasakiau, kad buvau su laisvo elgesio mergina. Jis tik nusijuokė, patikrino mane, pasakė, kad esu sveikas kaip ridikas. Po metų tyrimus kartojau“, – savo patirtimi dalijosi humoristas.
Visą laidą „Nepatogūs klausimai“ su Emiliu Jokūbu galite žiūrėti vaizdo įraše, esančiame straipsnio viršuje.