Laidų vedėja Keitė Arai – apie sužadėtuves, vaikystę be tėčio ir patirtas patyčias: vaikai išsitraukę peilį liepė kalbėti kiniškai

Keitė Arai daugumai pažįstama iš televizijos ekranų, mergina veda populiarią laidą, dirba modeliu, ne kartą anksčiau buvo galima išgirsti ir jos dainas. Vis dėlto muzikinės karjeros keliu, kaip pati teigia, daugiau eiti nebenori. Laidoje „Nepatogūs klausimai“ ji atvirai papasakojo apie sunkią vaikystę ir patirtas patyčias bei grasinimus. K. Arai užsiminė, kad augo be tėčio, kuris paliko šeimą, kai ji dar buvo visai maža, tačiau nuoskaudos dabar žinoma mergina jau sako nebejaučianti.

K. Arai laidoje atvirai pasakojo, kad baigė savo muzikinę karjerą dėl žmonių, su kurias teko susidurti šioje industrijoje. Nors jie, anot merginos, atvėrė galimybes, toliau viena šiuo keliu ji eiti negalėjo, nes nebuvo žinoma, o rimtų prodiuserių, su kuriais butų galima dirbti ji nerado.

„Muzika buvo svarbi ne dėl to, kad scenoje dainuočiau, man tiesiog patiko sėdėti įrašų studijoje, kažką lipdyti, turėti bendrą idėją. Pamenu, paniūniuoji melodiją, ir jie sakydavo: „Omg, davai darom“, visa tai buvo faina. Vėliau tokio kūrybinio proceso nebebuvo. Tarkime, gaudavau pasiūlymą iš vieno ar kito agento, nuvarydavau pas prodiusus. Vieni buvo tokie, kurie sakydavo: „Užsisakome maisto, žiauriai gerai įrašėme, varome pasivažinėsime mašinomis, pasileisime muziką, paklausysime, kaip gabalas skamba“, o pas kitus ateidavau ir girdėdavau: „Tai įrašome, gerai, čia dar valandą sesija ir viso gero“. Labai didelis skirtumas.

Aš turėjau tą šeimą, bet jos nebeliko. Nenoriu įvardyti jų vardais ir pavardėmis. Jie neapgavo, negaliu taip sakyti, aš labai myliu tuos žmones. Tiesiog vienas įsižūrėjo į mane ir pasakė: „Arba draugaujame, arba viso gero“, o aš tuo metu buvau aštuoniolikos metų. Atrodė, kad tas žmogus yra viskas, draugystė yra viskas, ir tada neduosi pasilaižyti, tai mano draugystė tau nebesvarbi?“ – laidoje svarstė pašnekovė.

Mergina teigė, kad jos ir prodiuserio, su kuriuo dirbo, ryšys greitai nutrūko, jai buvo nemalonu po tokių jo poelgių važiuoti į studiją ir įrašinėti dainas.

„Aš buvau jauna, tuo metu jis buvo gerokai vyresnis už mane. Vos pabaigusi dvyliktą klasę į dvidešimt penkerių metų vyrą žiūrėjau kaip į gerokai vyresnį vyrą“, – teigė K. Arai.

Ji atvirai prisipažino, kad būdama keturiolikos metų sau pasakė, jog bus žinoma atlikėja, įrašys daug dainų, o ir talentą rašyti dainas mergina pasakojo turinti. Tačiau po koncertų arenose ji teigė paragavusi, ką reiškia toks darbas ir nusprendė, kad jo dirbti nenori.

„Visiems patinka dėmesys, iš tiesų, jis galbūt yra net priklausomybę keliantis, bet tas dalykas yra ne man“, – teigė televizijos laidų vedėja.

Todėl muzikinę veiklą palikusi nuošalyje šiuo metu K. Arai veda televizijos laidas, kartais dirba modeliu, vadovauja įvaizdžio departamentui įmonėje „Bored Panda“.

„Įmonėje neseniai buvo pradėtas naujas projektas, todėl aš pasiprašiau į įvaizdžio departamentą. Tačiau pradėjau dirbti nuo skalbimų, lyginimų, tik paskui viskas išaugo, reikėjo daugiau aktorių, darbo rankų, natūraliai tapau vadovė“, – pasakojo mergina.

Tiesa, ją taip pat galima išvysti ir laidoje „KK2“. Anot K. Arai, galimybė dirbti tokį darbą – didelis pliusas, jai labai patinka, tačiau teigė suprantanti, jog turi dar daug ką išmokti.

„Suprantu, kad kuo daugiau mokausi šio amato, nieko nemoku. Žiūriu, kaip jūs vedate laidas ir galvoju: „Eina sau, žiauriai sunku“. Nežinau, ar turiu tiek užtikrintumo savimi, kad ateičiau ir drąsiai vesčiau šou“, – svarstė K. Arai.

Paklausta, kas nutiko, kad jaučia tokį nepasitikėjimą savimi, televizijos laidų vedėja teigė tiesiog mananti, kad turi daug kur tobulėti.

„Tam tikri pagrindai pas jus irgi neatėjo per tris metus, tai yra dvidešimt metų įdirbio. Aš žiūriu į kai kuriuos iš jūsų, tave, kitus elitinius vedėjus ir galvoju, vau. Tikrai atrodo, kad jūs ateinate ir labai lengva jums viskas“, – Rolandui Mackevičiui sakė K. Arai.

Laidoje buvo teirautasi, kaip ji gavo darbą „KK2“. Mergina pasakojo, kad netikėtai vieną dieną jai paskambino prodiuseris, paklausė, ar nori išbandyti savo jėgas laidos vedime.

„Paklausė, gal noriu dirbti LNK, ką manau apie šį kanalą. Pasakiau, kad nežiūriu televizoriaus, bet atėjau ir priėmė. Tiesiog praėjau kastingą. Man davė paskaityti lapelį, išmokau žodžius, atsistojau prieš kamerą. Su „KK2 penktadienis“ buvo taip pat. Mano kolegė išvažiavo atostogauti, prodiuseris pasiūlė pabandyti man pravesti laidą. Viskas tiko ir patiko. Nežinau tik ar man patinka ir tinka, dar jaučiu, kad yra kur tobulėti“, – teigė K. Arai.

Mergina kartais teigė dirbanti ir modeliu, tačiau to nelaiko savo pagrindine veikla ir niekada negalvojo kaip apie rimtą profesiją.

„Kai po poros raukšlių gali sakyti viso gero, tai apie ką čia tas grožis? Būna, kad dirbu su užsienio įmonėmis, bet lieku Lietuvoje. Labai norėčiau ir į užsienį iškeliauti, bent jau porai mėnesių tai tikrai. Būtų smagu padirbėti Azijoje“, – laidoje pasakojo K. Arai.

Tėtis paliko, kai buvo dar visai maža

Žinomos merginos buvo paprašyta daugiau papasakoti ir apie savo šeimą, dvigubą pilietybę. K. Arai gimė lietuvės ir japono šeimoje, JAV, tačiau tėtis paliko ją ir jos mamą.

„Susipažinome su tėčiu, kai man buvo keturiolika metų, iki to laiko nieko apie jį nežinojau. Mama nusprendė, kad keliausime po Europą, jis pasakė, kad nori mane pamatyti, taigi, pirmą kartą pamačiau jį Paryžiuje. Pabaigusi vienuoliktą klasę pagalvojau, kad būtų smagu pagyventi Japonijoje. Susikroviau daiktus ir išskridau.

Norėjau pasimatyti su tėčiu, jis nupirko bilietus, nebuvo taip, kad įsibroviau į Japoniją nelauktai. Atskridusi prabuvau ten tris mėnesius. Kiek kartų jį per visą tą laiką mačiau? Galiu suskaičiuočiau ant rankų pirštų. Jis labai šaltas žmogus, abejingas. Iš pradžių žiūrėjau į jį kaip į superherojų, galvojau, kad tėvas, čia viskas pasikeis, bet taip neatsitiko. Tas žmogus nepasikeitė, paliko mus, o ir atsiradus jam jokios magijos tame nebuvo. Be to, kad yra neempatiškas, jis – ambicingas žmogus, todėl buvo įdomu susipažinti, įžiūrėti tas gerąsias savybes, kiek jų bebūtų“, – atvirai pasakojo K. Arai.

Tiesa, mergina prisipažino, kad vykdama į Japoniją galvojo, jog pamačiusi tėtį pajus stiprų pyktį, tačiau nutiko priešingai. Jam pasitikus K. Arai oro uoste, pašnekovė pajautė gailestį.

„Pamenu, žiūriu į jį, stovi senas senukas, galvoju, ką čia jau pykti, jau pasenęs, viskas. Dabar jau gaila pasidaro. Be viso to, kad nekenčiau, jog mus paliko, buvo blogas, dabar žiūriu ir galvoju, kaip man jo gaila“, – teigė K. Arai.

Be to, žinoma televizijos laidų vedėja pasakojo, kad jos tėtis žinojo ir apie tai, kad dukra dainuoja, tačiau nieko nesakė, nepagyrė ir nepalaikė.

„Jam neįdomu, jis neklausia manęs, kaip sekasi. Po 2017 metų, kai matėmės, daugiau ir nesusiskambinome. Jis man siunčia video visokius, tėvuko memsus, bet net nepaklausia, kaip man sekasi.

Tik prieš tris metus, kai palaidojome močiutę, jis pervedė nemažą pinigų sumą, tikrai labai padėjo ir ačiū jam už tai. O tie memsų siuntinėjimai... Aš nepriimu to rimtai. Man nebeskauda širdies, man svarbu, kad jis gyvas, aš žinau tą. Kadangi jis be manęs turi dar dvi dukras, o su nei viena beveik normaliai nebendrauja, nei viena žmona į jį nebežiūri, draugų nebeturi, aš esu vienintelis žmogus, kuris atvažiuos į jo laidotuves. Nebepikta, bet labai liūdna“, – atvirai apie tėtį pasakojo K. Arai.

Laidos vedėjui paklausus, kiek jos manymu dukrai yra svarbi tėčio meilė, žinoma mergina teigė, kad ji yra reikalinga, tačiau po kurio laiko tokią tuštumą užpildė jos mamos antras širdies draugas.

„Pamenu, trijų metų buvau „Tele Bim-Bam“ laidos filmavime per Tėčio dieną, o ta proga imtas interviu. Manęs paklausė, kaip sveikinu tėtį, pasakiau, kad jo neturiu, nes jis išskrido, paliko, dingo. Pasakė, kad tikriausiai labai liūdžiu, o aš atsakiau: „Ne karo metas, bus tų vyrų“. Buvo akimirkų, kai labai trūko tėčio, bet mano mama vėliau susirado antrą pusę, žiauriai fainą draugą ir jis viską užpildė.

Tačiau tikro tėčio genetika yra neginčijama. Mėgstu traiškyti kaklą, mama žiūri į mane ir sako, kad kaip tėvas sėdžiu ant sofos. Būna, kai siurbiu namus, turiu atidaryti visus langus, nes atrodo, kad dulkės renkasi. Jis tą patį darydavo“, – pasakojo K. Arai.

Vaikystėje susidūrė su skaudžiomis patyčiomis

Mergina papasakojo, kad buvo sunki ir jos vaikystė. Su pirmomis patyčiomis K. Arai susidūrė kai buvo dar trijų metų amžiaus.

„Smėlio dėžėje man pasakė: „Varyk iš čia, čigone“. Aš ateidavau pas mamą ir sakydavau, kad užaugusi noriu būti Lina, noriu, kad mano akys būtų mėlynos, šviesūs plaukai. Dabar, kai užsakinėju maistą telefonu, paklausia, kokiu vardu, anksčiau sakydavau Keitė. Manęs klausdavo: „Kaitė, Katė“, atsakydavau: „Lina“. Dabar tapau Lina. Jau esu pasidavusi su savo vardu, tiesiog Lina.

Pamenu, kai buvau dvyliktoje klasėje, daviau interviu, pasakiau, kad jaučiau dideles patyčias. Tuomet atsirado mamytė komentatorė, kuri turbūt buvo mano dvyliktos klasės išleistuvėse, rašė: „Mačiau šitą panelę, tikrai niekas iš jos nesityčiojo“. Vieną kartą žmogus mane matė ir kažkodėl atrodo, kad išsigalvoju šituos dalykus, lyg neturėčiau, ką veikti“, – pasakojo K. Arai.

Ji teigė, kad nuo pirmos iki aštuntos klasės, kai mokėsi progimnazijoje, jautė didžiausias vaikų patyčias.

„Iki sumušimų, grasinimų peiliais. Kažkada važiavome su mama autobusu, prie manęs priėjo tokie dvynukai, išsitraukė peilį ir sako: „Šneki kiniškai arba tave padursime“. Mano mama pasiėmė juos už pakarpos ir sviedė pirmoje stotelėje“, – prisiminė pašnekovė.

Paklausta, ar mamai dažnai teko ją ginti, mergina pasakojo, kad niekada nesiskųsdavo, o galiausiai, kai pradėjo lankyti gimnaziją, išmoko ir pati save apsiginti.

„Esu ir pati į snukį davusi merginai ir vaikinui. Gimnazijoje pajaučiau paskutines patyčias. Labai sunervavo. Atėjau į gimnazijos mokinių tarybą, gerai mokiausi. Sausio 13 dieną reikėjo nuvalyti palanges ir uždegti žvakutes. Pamenu, einu, valau palanges, degu žvakutes, o pas mus mokykloje buvo tokia merginų grupė, kurios turėjo didelius rankinukus, kramtoškes ir viską rankinuke, išskyrus namų darbus. Tokio tipažo mergaitės stovėjo prie palangės. Aš joms sakau: „Gal galiu patraukti rankinuką, nuvalysiu palangę ir uždegsiu žvakę“. Ji atsisuko į mane, sako: „Lietuva lietuviams, gerai“. Aš paėmiau tą rankinę, sviedžiau jai į galvą. Sakau: „Nori, einam pas direktorę dabar už rankų susikabinę, man nerūpi, einam pakalbėsim, kokia čia Lietuva lietuviams“. Tai buvo paskutinės mano patyčios“, – pasakojo K. Arai.

Dėl patyčių mergina teigė pasikeitusi ir savo vardą: „Pirmas buvo Greisė, bet pakeičiau į Keitė, jis – antras. Patyriau tiek daug patyčių, todėl išsižadėjau savo tikro vardo. Mane vadino Greise peise, Greise čiurka, Greise tokia, Greise anokia, galvojau, kad nebenoriu.“

Tačiau K. Arai pasakojo, kad dėl patyčių niekada nieko nesakė mamai, nes suprato, jog ji augina ją viena.

„Galvojau, kad grįšiu, jai taip sunku, dar galvos, kad ir dukrai blogai. Suprasti, kad tavo mažam sutvėrimui skauda... Jokiems tėvams nereikia tokio dalyko. Bet iš kitos pusės, išmokau, kad tie žmonės, kurie vaikšto su tiek daug neapykantos, negatyvu, yra patys nelaimingiausi vargšai. Man dabar nuoširdžiai nebeįdomu“, – atvirai kalbėjo K. Arai.

Mergina pasakojo bene visą gyvenimą jautusi, kad ją puola, todėl visada tarsi užimdavo kovinę poziciją, buvo pasiruošusi save apginti.

„Studijų laikais darėme viešojo kalbėjimo pristatymą, mano tema buvo „Žmonės myli melą“, nes žmonės iš tiesų myli melą. Filmai yra melas, komplimentai kai kurie yra melas, žmonės be melo negali. Manęs grupiokė paklausė: „Kaip tu manai, ar tikrai žmonės myli melą? Kaip tu gali taip teigti“, pradėjau varyti, kad čia taip yra ir taip yra, jaučiau, kad užpuoliau ją.

Po paskaitos ji priėjo prie manęs, sako: „Keite, kas čia buvo, ko tu mane puoli“. Aš ją apsikabinau, labai atsiprašiau. Antrame kurse aš supratau, kokia mano sužalota psichika, viską priimu kaip puolimą“, – pasakojo televizijos laidų vedėja.

Japonijoje gyventi nenorėtų

Laidoje buvo klausiama, ar kada nors žinoma mergina norėtų persikraustyti į Japoniją, ar jai patiko kelis mėnesius pagyventi šioje šalyje. Anot K. Arai, pirmą mėnesį atvykęs ten jautiesi kaip turistas, antrą pradedi adaptuotis, o trečią jau pritampi.

„Nereali patirtis. Kai atskrendi, susistabdai taksi, jie privažiuoja, durys atsidaro automatiškai. Jie tai padarę dėl higienos sumetimų. Su tualetais tas pats, viskas labai automatiška. Japonės neturi krūtinės, galvojo, kad aš operacijų prisidariusi. Mano kūno sudėjimas pas juos laikomas stambiu. Viskas labai iškreipta, dėl to nenorėčiau ilgiau gyventi.

Pati šalis – įspūdinga, taisyklės sukurtos tam, kad jų laikytųsi ir ta sistema tobulai veikia, bet man jų mentalitetas nepatinka, jie labai šalti žmonės, mandagūs, tik jauti, kad tame mandagume jokio nuoširdumo nėra“, – kalbėjo mergina.

Pašnekovė teigė, kad nuvykusi į Japoniją kiekvieną dieną paskambindavo mamai. Ten sutiktas bičiulis klausdavo, kodėl mergina taip dažnai susisiekia su ja. Pasirodo, japonams įprasta su tėvais nebendrauti ir pusę metų.

„Klausiau, ar jiems yra normalus toks nebendravimas, atitolimas? Kai vaikas auga, ryšys, anot jų, tolsta. Tai jiems natūralu. Ar aš norėčiau gyventi tokioje šalyje, kurioje bendraujama per rankos atstumą, negalima prieiti gatvėje ir ko nors paklausti? Jei nori susirasti draugų, turi tai padaryti per gimines.

Tačiau naktinis gyvenimas yra visai kas kita. Siaurose gatvėse jie turi požeminius barus. Mačiau, kaip išmušus dvyliktai valandai nakties staiga išeidavo nuogos merginos su plakatais, supratau, kad naktį viena iš gatvių tampa striptizo festivalio vieta. Naktį japonai labai pasikeičia, labai greitai prisigeria, tampa kitokiais žmonėmis, pasikeičia jų mentalitetas“, – įspūdžiais apie šalį dalijosi K. Arai.

Ji taip pat pasakojo, kad japonės negali nusipirkti apatinio trikotažo be savo vyrų sutikimo.

„Tai tokia neteisybė, kad vyrai renka savo antrai pusei apatinį trikotažą. Pamenu, su drauge atėjome į parduotuvę, ji sako: „O koks šitas komplektas gražus“, atsakiau: „Eik pasimatuok, gal nusipirksi“, ji nesutiko: „Ne ne ne, aš taip negaliu, man mano vyras perka“, – pasakojo K. Arai.

Apie santykius viešai nekalba

„Nepatogiuose klausimuose“ K. Arai buvo teirautasi, kodėl socialiniuose tinkluose gerbėjai gali pamatyti labai mažai jos asmeninio gyvenimo akimirkų. Mergina teigė nenorinti visko viešinti, jai nerūpi, kiek „patinka“ paspaudimų sulauks jos nuotraukos.

„O kam afišuotis. Aš išvis nebeskalbiu savo drabužių viešai. Į instagramą bare minimum įkeliu, nieko neberasi. Nes man nuoširdžiai nerūpi, kiek like‘ų kas surenka. Viskas taip perkrauta, tų influencerių, visi kokie faini, visi rodo, kaip atsikelia, kaip į tualetus eina. Visiems dzin. Nei tu pirmas, nei paskutinis. Neįdomu, supranti, kad viskas tas pats per tą patį. Aš nenoriu būti tame. Atrodo, kad influenceriu būti yra didesnis pasiekimas nei mediku. Tebūnie uždirbi, bet ar tik tuo sėkmė matuojama?

Aš esu sutikusi vieną iš influencerių. Ji stovėjo prie vieno iš režisierių, sakė, kad turi 20 tūkst. sekėjų „Youtube“, bet prieš tai su ja žmonės nebendraudavo. Galvojau, kaip liūdna“, – teigė K. Arai.

Viešai ji nerodo ir savo širdies draugo Eimanto, su kuriuo susitiko labai netikėtai jau prieš kurį laiką.

„Mano gyvenime buvo laikas, kai labai daug tūsinau. Močiutei buvo diagnozuotas vėžys, tiesiog nemokėjau to priimti ir bėgau. Mama buvo labai susirūpinusi, svarstė, kaip baigsis mano gyvenimas tuo metu, todėl nuėjo pas būrėją. Ji pasakė matanti, kad močiutė mirs, o šalia jos buvau ir aš, sakė: „Jei ji toliau taip tūsins ir tokį gyvenimą gyvens, čia laiko klausimas, kol ligoninėje viskas pasibaigs“.

Tada aš nuėjau pas kitą būrėją. Ji man metė kortas, sakė, kad turėsiu sielos draugą. Tuo metu dar nežinojau, kad mano močiutė serga, bet būrėja pasakė apie jos mirtį. Sakė, kad tas sielos draugas tuo metu bus šalia, tarsi Dievo atsiųstas angelas sargas. Po šio apsilankymo pas būrėją praėjo metai laiko. Vasaros pabaigoje buvo tokia savaitė, kai prie manęs vis eidavo žmonės ir pasisveikindavo, o aš jų vis neatsimindavau“, – apie pažinties istorijos su dabartiniu mylimuoju pradžią pasakojo K. Arai.

Tą savaitę mergina gatvėje pamatė ir Eimantą. Jis stovėjo, jai šypsojosi. Pagalvojusi, kad pažįsta ir tą vaikiną, ji prie jo priėjo, pasisveikino.

„Galvoju, kad šimtu procentu jį pažįstu, tik neatsimenu, galvojau, prieisiu ir pasisveikinsiu. Pasirodo, aš jo tikrai nepažinojau. Kitą dieną mes vėl susitikome, tik kitoje gatvėje, susitarėme, kad galime išgerti kavos.

Paskui susitikome vakarėlyje, vėliau buvome filme. Pamenu, sėdime, jaučiu, kad širdis plasnoja. Jau keturi metai esame kartu, o dabar ir susižadėjome“, – šypsojosi K. Arai.

Visą pokalbį su Keite Arai galite pamatyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.