Vaikystėje R. Baciuška mėgo tenisą, futbolą ir krepšinį, tačiau 9-erių susidomėjo ir kartingais. Sportininkas teigė, kad viskas prasidėjo nuo tos akimirkos, kai pas jo tėtį įmonėje dirbęs treneris Tauras Staniulis pasiūlė išbandyti šį pasivažinėjimą.
„Tėtis mane nuvežė į Smalininkus, pravažiavau su taip vadinamomis „žoliapjovėmis“. Buvau dar mažas, nieko nesupratau, praklausė, ar noriu važiuoti į varžybas. Pamenu, kad pirmosios jos buvo labai gėdingos. Davė juodą, gėdingą šalmą. Nuo to laiko praėjo 13 metų. Šiuo sportu susidomėjau jau per vėlai, turėjau pradėti 5-erių, tačiau pirmos, antros, trečios varžybos, taip ir užsikūrėme“, – šypsojosi pašnekovas.
Paklausus apie šeimą, R. Baciuška pastebėjo, kad giminėje lenktynininkų nebuvo, vis dėlto verslininkas tėtis kadaise mėgo važinėti su keturračiu.
„Bet vieną kartą apsivertė, sulaužė šonkaulius ir baigė savo karjerą. O man sekėsi labai gerai, tačiau nebuvo taip, kad tėtis su manimi stumdė kartingus. Turėjau trenerį, su juo laiką ir praleidau“, – sakė R. Baciuška.
Anot laidos svečio, geras treneris turi būti aštrus ir griežtas. Kartinguose vaikinas praleisdavo keturias dienas per savaitę. Jei suklysdavo, treneris liepdavo padaryti 10 atsispaudimų.
„Pavyzdžiui, klaida yra laikoma tuomet, kai atsisuki, netyčia pažiūri į priešininką. Iš karto gauni per ausį. Negali to daryti, nes prarandi milisekundę. Buvo tokie griežtesni laikai. Daug laiko praleidau ir Italijoje. Mano visa chebra atostogavo Lietuvoje, o aš dirbau, prakaitavau užsienyje. Iš tikrųjų, Italijoje buvo daug superžvaigždžių. Mums, Lietuvai, važiuoti į Formulę 1 yra neįmanoma. Turi turėti milijardus, tavo tėtis ar buvęs giminaitis turi būti Formulės 1 lenktynininkas <...> nežinau, kiek turi dirbti, kad ten atsirastumei“, – sakė R. Baciuška.
Anot pašnekovo, šiose varžybose neįmanoma nusipirkti ir pirmos vietos. Tiesa, artimieji arba remėjai gali sportininkams pagerinti sąlygas suteikdami jiems geriausią techniką, tačiau visą pagrindinį darbą atlieka vairuotojas.
„Dabar visa komercija yra iškraipyta. 1980 ar 1997 metais nebuvo profesionalių vairuotojų, jų ieškodavo, o dabar yra 30 eilėje ir reikia tik rinktis, nes visi geri. Tuomet žaidžia pinigai, kas į komandą jų atneš daugiau“, – pasakojo sportininkas.
Paklaustas, kaip vertina save ir savo jau nuskintus titulus, R. Baciuška teigė esantis paprastas vaikinas, tačiau būdamas 24-erių jau pasiekė daug.
„Dabar tikslas – kitais metais šokti į automobilių klasę, joje tapti pasaulio čempionu, bet reikia baigti jau pradėtą etapą“, – sakė sportininkas.
Kol kas R. Baciuška teigė nebandęs lenktyniauti su automobiliais, nes tikėjosi įvertinti visus važiavimo su bagiu pliusus ir minusus.
„Važiavau T4, žemesnėje klasėje, dabar T3, jau aukštesnė, yra dar ir T1. Nevažiavau iš karto su automobiliu, norėjau pasiuostyti, kaip tas Dakaras. Pirmasis buvo pats įdomiausias, nes niekada ten nebuvęs. Antras Dakaras, trečias, jau viską žinai. Ta aplinka, Saudo Arabija... Mes nevažiuojame ten atostogauti, o prakaituoti. Ten yra pragaras“, – neslėpė laidos svečias.
Jis teigė, kad važiavimas Dakaro ralyje primena kelionę iš Palangos į Vilnių pirmyn ir atgal, du kartus be perstojo, tiesa, toks važiavimas turėtų vykti dar ir šalia kelio.
„Taip keturiolika dienų. Bekele, akmenimis. Ten gali visko atsitikti, gali žūti. Kiekvieną Dakarą žūsta dalyvis, o kartais ir fanai. Yra, kas sėdi ant sofos, sako: „Galėčiau geriau pasirodyti“. Chebra, nu ne.
Pamenu, 2022 metais su bagiu toje pačioje klasėje važiavo vienas ukrainietis. Vairuotojas pirmą kartą, o šturmanas jau buvo patyręs. Atvažiavo į trečio lygio kopas, kurių nei viena paprasta mašina negali pravažiuoti. Tas vairuotojas pamatė, sako: „Chebra, aš bijau“. Sėdo šturmanas, pravažiavo, paskui apsikeitė vietomis“, – pasakojo R. Baciuška.
Sportininkas teigė, kad pasiruošimas tokioms lenktynėms kainuoja 40 ar 50 tūkst. eurų.
„Jei prieš 6 metus visą sezoną nori važiuoti su geriausia komanda ir geriausiais treneriais, viskas kainavo 200 tūkst. plius minus, dabar dar daugiau“, – neslėpė pašnekovas.
Paklaustas, koks buvo pirmas kartas, kai įsėdo į automobilį, R. Baciuška pasakojo su jais važinėjęs tik uždarose trasose, o iki 16-kos niekada nėra vairavęs gatvėje.
„Nebuvau pasiėmęs tėvų mašinos ir išlėkęs po miestą. Nežinau, buvo paprastas jausmas, kažkaip nieko naujo“, – šypsojosi laidos svečias.
R. Baciuška teigė, kad buvo hiperaktyvus, turėjo „Velnio“ pravardę, šokinėdavo nuo stalų.
„Radau savo nišą, žinau, kur pritaikyti šį hiperaktyvumą. Jei nebūčiau lenktynininkas, nežinau, kas iš manęs būtų išaugę“, – juokėsi pašnekovas.
Sėkminga veikla, bet užsidirbti iš jos – sudėtinga
Prakalbus apie šio sporto pelningumą, R. Baciuška pastebėjo, kad uždirbti iš jo gan sudėtinga. Pinigai, kuriuos skiria remėjai, išleidžiami technikai.
„Bet per metus kai kam įmanoma gauti milijoną. Jei aš ralio reiduose pasirodyčiau su T1+, gamyklinė komanda mane paimtų, tuomet būtų tokia tikimybė. Mūsų Lietuva maža, maža ir rinka. 2017 ar 2018 metais tapau ralio kroso čempionas. Jei būčiau vokietis, valstybė būtų davusi 200 tūkst. eurų, o čia, Lietuvoje, sako: „Rokuti, atvažiuok, pasifotkink ir ate“. Duoda gertuvę, daug pažadų ir dingsta“, – juokėsi R. Baciuška.
Anot jo, Lietuvoje puikiai vertinamas krepšinis, tačiau vaikinas įsitikinęs, kad svarbu nepamiršti ir kitų talentingų sportininkų.
„Jau gerai, man patinka, kad tau gali uždėti vainiką, gali pabendrauti su fanais. O kada buvo taip, kad po krepšinio žmonės į miestą išėjo? Senokai. Reikia jiems, vyručiams, pasitempti. Pažiūriu į rinktinę, į „Žalgirį“, gaila, kad šiemet nepasisekė, kitais metais bus geriau“, – šypsojosi sportininkas.
Paklaustas, ar visada norėjo važiuoti ralio tipo lenktynėse, R. Baciuška sakė, kad jį domino ir kitos sritys, tačiau aistra šiam sportui buvo didesnė.
„Galvoju, norėčiau žaisti lauko tenisą, nusiperki sportbačius, raketę. Kiek įdėsi savo darbo, tiek turėsi. Pasidomi, pas kokius trenerius eiti. Tau ranka prilipo prie raketės, daužai visus, milijonai krenta, ir viskas. Aš pasvajoju, bet taip nėra. Turi rasti savo kelią ir jame atsirasti tam tikru momentu.
O ralis mane patraukė nuo 9-erių, man sekėsi, tas variklis užsikūrė. Šeima važiuodavo į mano varžybas. Dabar man 24-eri, jie jau nevažiuoja, aš pats viskuo galiu pasirūpinti, bet pažiūri per televizorių, pasiskambiname“, – sakė laidos svečias.
Baimes svarbu vyti šalin
„Nepatogiuose klausimuose“ R. Baciuška pasakojo, kad žiedinėje trasoje yra važiavęs ir 280 km/h greičiu, vis dėlto kai nuo 9-erių užsiimama šiuo sportu, tokios akimirkos nebekelia jokių emocijų.
„Tas adrenalinas... Tu atsisėdi ir viskas veikia kiek kitaip. Pravežčiau su bagiu ar automobiliu, sakytumei: „Vau“, o man ta emocija nebe tokia. Žinoma, prieš startą kyla jauduliukas, bet vos tik parodo žalią šviesą ir jo nebelieka“, – sakė pašnekovas.
Tiesa, jis teigė, kad gyvenime yra buvę ir pavojingų akimirkų, vis dėlto R. Baciuška yra įsitikinęs – visas baimes geriau vyti šalin.
„Žiedinėje trasoje buvo greitas posūkis į dešinę, o padangos – padilusios, todėl paslydau. Važiavau 180 km/h greičiu ir trenkiausi į sieną. Gerai, kad buvo skalda, akmenukai. Nedaug liko iki sienos, bet sustojau. Tačiau treneriai sako: „Jei galvoji apie baimę, niekada netapsi lenktynininku“. Būna tokių atvejų, kai avarija stipri, vieni įsibėgėja vėl į tą lenktynių rėžimą, o kiti jau nebegali, bijo. Aš pats esu išprotėjęs. Kol kas dar nieko neatsitiko, bet esmė, kad sau patinku toks, koks esu. Noriu visus sudraskyti“, – juokėsi R. Baciuška.
Vis dėlto kartais šią savybę tenka pamiršti, nes lenktynės reikalauja šalto proto ir susikoncentravimo.
„Dakare, jei būčiau patrakęs, kaip žvėris, po pirmos dienos galiu padaryti avariją ir važiuosiu namo. Svarbu laikyti šaltą protą, bet svarbus ir hiperaktyvus judesys, mokėjimas važiuoti, galvoti, kur, kas ir kaip, nes kartais būna nematomų vietų.
Pavyzdžiui, kartą važiavome per aukštą kopą, ją kirtome. Mačiau, kad apačioje yra smėlis, 200 metrų, galvojau, kad versimės. Būna tokių atvejų su šturmanu, tiesiog pasižvalgome ir viskas“, – sakė R. Baciuška.
Motyvuoja pirma vieta
Laidoje domėtasi, kaip R. Baciuška nepraranda motyvacijos ir toliau nori siekti aukštumų Dakare. Pašnekovas teigė, kad atsikėlęs pamąsto, jog jo vietoje norėtų būti dar 30 žmonių, taip skatina save nepasiduoti.
„Viskas gerai, kai tau sekasi, kai važiuoji tarp top trijų. O būna, kad pirmą dieną nesiseka ir esi 30-tas. Tada apie pirmą vietą galima tik pasvajoti, bet turi važiuoti dar 13 dienų. Kai važiuoji pirmas, antras, trečias, kiekvieną dieną lenktyniauji, yra stimulas, sieki tikslo gauti beduiną ir kelio atgal nėra“, – sakė sportininkas.
Jis teigė, kad po lenktynių jaučiasi ramus, laukia, kol galės parskristi į Lietuvą ir pabendrauti su savo artimaisiais bei bičiuliais.
„Pirtelė su chebra, šviežias alus. Vis tiek Saudo Arabijoje negali. Sportininkai, lenktynininkai, mes nesame robotai, po tokių dienų leidi sau atsipalaiduoti, nes kitaip išprotėtumei. Grįžti po Dakaro, dar mėnesį reikia visiems pasakoti tą pačią istoriją, bet man patinka bendrauti su žmonėmis.
Kaip jaučiuosi, atvežęs tris beduinus? Chebra, kažkas važiuoja, net pavardžių nenoriu sakyti, 10 metų, kaip nieko, taip nieko. Atvažiavo kažkoks bachūrėlis iš Tauragės, pirmus metus – beduinas, antrus – beduinas, trečius – beduinas. Dabar mano tikslas parvežti didelį beduiną automobilių klasės įskaitoje. Manau, kad jį pasieksiu. Dabar keliauju po Lietuvą ir prašau gerų dėdžių: „Paremkite mane“. Nesutinka, gal dėl karo visi bijo investuoti“, – neslėpė R. Baciuška.
Anot laidos svečio tam, kad pavyktų gerai pravažiuoti automobilių klasėje, reikia apie 800 tūkst. eurų.
„Tiek jau užtektų 14-kai dienų Dakare, bet būna, kad remėjas finansuoja, duoda tiek pinigų, tu negali jo pavesti, o pirmą dieną padarai avariją. Televizija neberodo ir jau antrą dieną skrendi namo. Yra rizika, bet reikia žinoti, į ką investuoti“, – šypsojosi R. Baciuška.
„Nepatogiuose klausimuose“ sportininko gerbėjai domėjosi, kaip R. Baciuška anksčiau pateko į autoįvykį ir kas nutiko jo automobiliui.
„Taip būna, kai paskolini automobilį ir chebra galvoja, kad vairavau aš. Sėdėjau šalia žmogaus, bet šalia jo daugiau nebesėdžiu. Po šių įvykių bijau. Tą kartą pažįstamas išsuko iš kolonėlės, pasuko, jį sumėtė ir atsitrenkė į stulpą. Aš sėdėjau šalia, sakau: „Ką darom, mentai atvažiuoja?“. Viskas įvyko pagrindinėje gatvėje, visi žinojo, kad tai – mano automobilis, todėl ir galvojo, kad pats padariau avariją. Viskas baigėsi laimingai, gerai, kad priešpriešoje nebuvo mašinos, kitaip būtų galėję mane prispausti. Lygioje vietoje gali žūti, todėl po tos dienos šalia nebesėdžiu. Nepasitikiu vairuotojais“, – pasakojo R. Baciuška.
Pasiruošimas Dakarui ir ritualai
Sportininkas papasakojo ir kaip ruošiasi prieš varžybas, teigė, kad vasarą dažnai važinėja dviračiu, kartais prasibėga, sportuoja kas antrą ar trečią dieną.
„Likus mėnesiui iki varžybų padarau viską energingiau. Kažkokiose lovose ar palapinėse, kad priprasčiau prie Dakaro sąlygų... Tokių bajerių pas mane nėra“, – juokėsi R. Baciuška.
Paklaustas, kokių ritualų turi nuvykęs į lenktynes, sportininkas pasakojo persižegnojantis ir mintyse galvojantis, kad savo pasirodymą skiria šeimai.
„Taip pasikuri, kai tarp pirmos ir antros vietos skirtumas yra trys, keturios minutės, kai paskutinė diena ir ji daug lemia. Ten turi stipriai užsikurti. Pašūkauji, vienas kitą su šturmanu draugiškai patrankai“, – šypsojosi B. Baciuška.
Išskirtinis hobis ir santykiai su mergina
Laidoje buvo užsiminta ir apie R. Baciuškos hobį – medžioklę. Sportininkas pasakojo, kad myli gyvūnus, jų nežudo savavališkai, priešingai, valdo populiaciją.
„Medžiotojas myli gamtą, dabar, vasarą, gražūs laukai, miškai, Tauragėje, šalia yra plotai, ten nuvažiuoji, pasimėgauji gamta, pažiūri žvėriukus, gamta tiesiog dar vienas poilsis. Tu vienas, ramus, paukštukai čiulba. Kartais važiuoju su tėčiu, kartais su broliu ar draugu, priklauso nuo nuotaikos. Važiuoju taip pat nedažnai, kai turiu laiko, kai nuotaika gera. Didžiausias mano laimikis – kuilys, šernas. Sumedžiojau jį Latvijoje, su iltimis. Tai buvo žiemą. Svėrė maždaug 220 kg“, – sakė R. Baciuška.
Tiesa, jo gerbėjai domėjosi ir santykiais su merginomis. Pašnekovas paatviravo, kad jau kurį laiką sulaukia jų dėmesio, vis dėlto turi savo išrinktąją.
„Yra tekę važiuoti į užsienį su geresne mašina. Dalyvavau jaunų talentų projekte. Tuomet, pamenu, įsėdi į gražesnę mašiną ir jau visų merginų akis patrauki. Anksčiau merginos ir rašė, paskui sužinojo, kad draugauju su savo panele, tuomet sumažėjo dėmesys, jos prarado interesą.
Mano mergina – Deimantė. Kartu esame jau septyneri metai su vienerių metų pertrauka. Kai pradėjome bendrauti, jai buvo 15, man 16. Dabar kartu gyvename, nuomojamės butą, bet vestuvių dar neplanuojame. Ateis laikas, bus ir vaikas, bus ir žiedas, bus ir gyvenimas“, – neslėpė R. Baciuška.
Laidos svečias pasakojo, kad jo mergina niekada kartu su juo nevažiuoja į varžybas, palaiko namuose.
„Sako: „Davai, pavaryk, nenusileisk tu jiems“. Nebūna: „Ei, mažiukai, būk gražutis, grįžk neišsipurvinęs“, – juokėsi R. Baciuška.
Visą pokalbį su Roku Baciuška galite pamatyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.
