– Kaip prasideda Martyno Tylos diena?
– Taip ir prasideda. Atsikeli ryte, gauni pusryčius, kaip aš vadinu Mišelino restorane, tada keliauji į sporto salę, o po sporto salės keliauji į ofisą. Tada peržiūriu visas naujienas. Kai turi vaikų, režimas būna labai aiškus.
– Kodėl iškeitėte plaukimo treniruotes ir sportą į pramogų verslą?
– Aš visada į tokį klausimą atsakau taip, kad Lietuvos nepriklausomybės pliusas yra galimybė būti laisviems ir elgtis taip, kaip norime. Žinoma, kartais, deja, bet tokia demokratija turi ir minusų. Minusas yra tas, kad tuo metu, kai mes ją atgavinėjome, buvo blokada. Kai kur užsuko karštą vandenį, baseine nebuvo vandens, buvo toks periodas, kai mes negalėjome treniruotis.
Kai kurie treneriai pradėjo užsiiminėti verslu ir išėjo iš darbo. Ta sistema po truputį pradėjo svyruoti ir griūti. Aišku, galima būtų kalbėti, kas būtų, jeigu būtų. Paskui teko šiek tiek sugrįžti, teko ir asmeniškai treniruotis pas kitus trenerius, bet susiklostė kitaip. Buvau neblogas plaukikas. Tuo metu labai didelių sau konkurentų neturėjau.
Dabar sportuoju kasdien, man tai tarsi narkotikas. Jeigu kokias dvi ar daugiau dienų nenueičiau sportuoti, man prasidėtų nerimas – kodėl, kas nutiko su kūnu. Sportas ryte man yra papildomas tonusas. Galėčiau net pasakyti, kad jeigu reiktų eiti sportuoti vakare, tada būtų daug didesnis diskomfortas. Įpratau sportuoti rytais.
– Kaip susipažinote su savo mylimąja?
– Pamačiau ją Klaipėdos paplūdimyje. Toliau jau viskas įvyko savaime, viskas paprasta. Jeigu Neringa dabar būtų šalia, ji turbūt pasakytų, kad buvau su tokiais raudonais šortais, kurie atrodė kaip gelbėtojų. O vėliau viskas persimetė į naktinį klubą. Patikėkit, iš pirmo karto nieko nepavyko.
– Ar norėtumėte savo mylimąją pakeisti į jaunesnę?
– Na, tarkime, pasiimsiu aš tą dvidešimtmetę. Ir ką – jai reiks apmokymus daryti? Ne, nepykit, bet tikrai nekeisiu, nes viskas yra gerai.
– O į vyresnę?
– Negali žinoti.
– Bet Neringa yra už jus jaunesnė?
– Taip. Dešimt metų.
– O jūsų gyvenime yra buvę kokius nors krizių?
– Kai žmonės viešai kalba ir transliuoja savo skyrybas, aš to nelabai galiu suprasti. Žiūriu į juos ir galvoju – kas jums yra? Dabar labai madinga skelbti apie visas savo problemas, aiškinti, rodytis. Galėčiau tokiems žmonėms palinkėti eiti ir susitvarkyti gyvenimą, nereikia to aiškinti kitiems. Kiekvienas žmogus savo tvartą susitvarkyti turi pats ir nenešti tų šiukšlių į viešumą. Man kartais labai būna nemalonu skaityti, kaip kariauja net ir tie žmonės, kuriuos asmeniškai pažįstu. Kai girdžiu, ką jie kalba, nesuprantu, kodėl jie taip daro. Dar labiau gaila vaikų. Juk jie, jeigu dabar yra maži, vėliau paaugs ir visa tai skaitys. Nežinau, ar tiems žmonėms bus malonu, kai vaikai ras tuos tekstus.
– Ką manai apie vedybas? Jūs su Neringa nesate susituokę?
– Neringa sakė, kad nebesipirščiau jai (Juokiasi). Tokių minčių apie vedybas nėra. O kam to reikia? Jeigu du žmonės gali gyventi ir sutarti gerai, ką tai keičia? Dėl Dievo? Dievas juk gali būti ir kur nors po akmeniu, kitam žmogui tas Dievas gali būti dar kitoje vietoje. Aš turiu savo suvokimą apie vedybas, Neringa savo. Mes tiesiog nematome reikalo tuoktis. Galbūt, kai ateis momentas, kai norėsime šventės, tada ir pasidarysime.
– O planuojate daugiau vaikų? Ar norėtumėte?
– Niekada negali žinoti – gal jie kur nors bėgioja. Manau, kalbant rimtai, kad būčiau nieko prieš, bet nemanau, kad reikėtų dėl to specialiai stengtis. Galbūt ateina momentas, kai dviem žmonėms to labai norisi, galima tik palinkėti, kad viskas tokiems žmonės pasisektų ir būtų gerai.
– Ar yra iššūkių auklėjant dukrą?
– Ne. Reikia suprasti, kad per daug negalima kištis, pamenu save, taip pat niekas nesikišo. Žinoma, pas mus būna tėvo ir dukros kovų, bet tos kovos yra natūralios.
– Esi griežtas tėtis?
– Ne, nepasakyčiau.
– O ji lanko plaukimą dėl to, kad tu norėjai?
– Nežinau. Mes su Neringa juokiamės, kad gal ji vandeny ir gimė. Jeigu mes būname kažkur baseine, ji ten nardo, kuičiasi, negali ramiai. Jai vanduo yra labai mielas, niekas jos nevertė. Yra trenerė, jos dirba ir aš tikrai nesikišu į tai, nors ir buvau plaukikas.
– Esi susimušęs?
– Esu, ir ne vieną kartą, bet jau seniai. Paskutinį kartą tai buvo seniai, kai turėjau darbų su naktiniais klubais. Turėjome problemų su žmonėmis, kurie bandė klube platinti narkotikus. Tada, prisipažinsiu, kad teko vieną ranką pakelti, o kita ranka priklijuoti prie sienos.Kitą dieną mano mašina buvo padegta. Tai nutiko Klaipėdoje.
– Ar tiesa, kad per Euroviziją nuperkate labai daug SIM koretelių ir todėl laimi jūsų prodiusuojamas atlikėjas?
– Aš manau, kad žmonės turbūt sprendžia pagal save. Aš tikrai dirbu su daugeliu atlikėjų, kurie yra laimėję Euroviziją. Pavyzdžiui, Donatas Montvydas, Sasha Song, Monika Linkytė su Vaidu Baumila. Esam taip pat padėję Vilijai, Pojaviui, Veklenko...
– Ar tu turi formulę ar SIM korteles?
– O formulė yra paprasta – tai gera daina. Aš labai gerai atsimenu dainas, kai iš karto žinodavau, kad jos laimės. Bet aš puikiai atsimenu ir visus tuos kartu, kai nelaimėjome, kai dainos nepraeidavo. Pavyzdžiui, Donatas Montvydas ar Sasha Song dalyvavo kelis kartus, bet visi užduoda klausimą tik tada, kai laimėjo. Daina arba žmonėms patinka, arba ji nepatinka. Visa formulė yra labai paprasta. Tai yra trijų minučių sindromas – jis suveikia arba ne.
Kai laimėjome patį pirmą kartą, tada buvo pats didžiausias džiaugsmas. Paskui tos laimės būdavo mažiau, tada jau yra galvos skausmas. Suvoki, kad tada iš gyvenimo tarsi bus išmesti 2-3 mėnesiai, nes toliau bus dirbama tik dėl to pasiruošimo.
– Jeigu daina patenka į didžiąją Euroviziją, kiek iš karto pinigų gauna atlikėjai, visa komanda?
– Daugiausia laimi dainos autoriai. Mano žiniomis, dainų autoriai maždaug trejų ar ketverių metų bėgyje susigeneruoja apie 30 tūkst. eurų pajamų Lietuvoje.
– O jeigu patenka į top 10?
– Nebus labai daug, gal dešimt tūkstančių daugiau. Viskas priklauso nuo to, kaip suksis ta daina. O jeigu kas žinote, kaip galima nupirkti balsus, rašykite ir skambinkite man, tarsimės (Juokiasi).
– Koks yra Egidijus Dragūnas?
– Kalbant apie tuos atlikėjus, su kuriais dirbau arba dirbu, tai pirmiausia stengiuosi išlaikyti tam tikrą etiketą. Galėčiau daug ką papasakoti, bet galbūt aš tuos dalykus pasilaikysiu knygai. O kaip žmogus, Egidijus Dragūnas tikrai yra nuoširdus, žinau, kad mėgsta kabinti makaronus, kartais būna be galo teisingas ir pasako tai, ko negali pasakyti kiti.
– Kodėl išsiskyrėte?
– Nepavadinčiau to išsiskyrimu. Tai galbūt yra darbiniai reikalai. Net negaliu atsakyti, dėl ko. Mes, tiesą sakant, skyrėmės ne vieną kartą. Aš išvažiavau dirbti į Klaipėdą. Jo karjera tuo metu buvo didžiulėje duobėje. Nenorėčiau, kad tokioje duobėje atsidurtų nei vienas atlikėjas. Bet jis išlipo. Manau, kad susidėjo tuo metu daug dalykų – muzikine ir rinkos prasmėmis.
Tos skyrybos, kurios vykdavo, tikrai nebūdavo dėl pinigų – galbūt dėl ambicijų ar ego. Tuomet klubuose mačiau daugiau perspektyvų, finansų.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje.