Dviračių sportui atidavusi 26 metus, 2009 m. Simona tapo pasaulio ir Europos čempione, o 2010 m. – vėl buvo pripažinta geriausia pasaulyje. Moteris sako, kad anuomet pagerinusi pasaulio rekordą jautėsi tarsi pravėrusi Pandoros skrynią. Lyg tik tuomet kiti sportininkai suvokė, kad rekordą galima pagerinti.
Simona sako, kad jai įdomiausia laimėti po pertraukos, kai, užkėlus kartelę, kas nors galiausiai aplenkia, na, o po kurio laiko dviratininkė vėl tampa pirma. Tiesa, jos teigimu, tokiais atvejais pirmiausia tenka nuleisti tą kartelę savo galvoje. Tad apskritai kiekviena treniruotė, ne tik varžybos, yra nuolatinė kova su savimi.
Jos teigimu, Lietuvoje jai nėra pamainos – merginos ar moters, kuri, S. Krupeckaitei baigus profesionalią karjerą, galėtų stoti į jos vietą. Jaunimas domisi dviračių treku, gal tik sąlygos nebūtinai visiems tinkamos. Tačiau tarp vaikinų ji mato perspektyvių treko dviratininkų.
S. Krupeckaitė įvardijo, kaip pati sako, vieną gerą savo savybę – ji nežiūri televizijos, retai skaito spaudą, o komentarų sekcijos nepraveria niekada. Tačiau paklausta, ką mano apie tai, jog po šiųmetinių Olimpinių varžybų pasipylė neigiami komentarai sportininkų adresu, ji pasidalijo savo nuomone.
„Yra tikrai prasta situacija ir aš nežinau, ko mes galėjome tikėtis su tokiomis investicijomis. Kitos valstybės į vieną sportininką investuoja tiek, koks biudžetas yra numatytas visai mūsų rinktinei. Ir nežinia, kiek finansų pasiekia vieną sportininką. Palyginus su kitomis valstybėmis, mes esame vienkiemis. <...> Mes esame dugne ir mums labai reikia nuo kažko atsispirti“, – kalbėjo S. Krupeckaitė.
Sportininkė neslėpė, kad daugybę kartų buvo susigrūmusi su mintimis mesti dviračių sportą. Laimei, pašonėje turi puikų motyvatorių – savo vyrą ir trenerį Dmitrijų Leopoldą.
„Apie tai ėmiau galvoti jau paauglystėje, kai labiausiai trūko laisvalaikio, draugų, laiko sau. Baigus mokyklą, prasidėjo periodas, kai jaučiau didžiausią įkvėpimą. Na, o peržengus 30-imt kone kiekvienais metais sau sakydavau – gana. Tačiau vydavau mintis galvodama, kad iki Olimpiados liko vos keleri metai.
Vis dėlto pagrindinis mano motyvatorius yra vyras. Jis pastoviai mane stumia, traukia, ridena ir viską daro, kad tik eičiau pirmyn. Sako: „Taigi aš žinau, kad tu gali. Tu tikrai nepadarei visko, ką gali“. Arba ateina į treniruotę ir sako: „Taigi aš tau sakiau, kad tu stipri, pažiūrėk, kokia tu stipri“. Gi negali tada pasiduoti. Primėto į ugnį šakų, tad taip ir tenka likti“, – atviravo Simona.
Profesionalios sportininkės treniruotėms ir varžyboms naudojami net keturi galingi dviračiai, kuriuos pardavus galima būtų įsigyti prabangų ir greitą automobilį. Tačiau ji ir dviračiu gali išvystyti stebėtiną greitį - plente važiuodama už vėjo pasipriešinimą mažinančio motociklo S. Krupeckaitė gali minti ir 90 km/val greičiu.
„Buvo momentas, kai turėjau viską ir tapo nebeįdomu. Tada buvau įjungusi poziciją plaukti pasroviui. Tiesiog dariau tai, kas man patinka. Galbūt tai ir pakišo koją. Vis tiktai dažniau treniruojiesi komforto zonoj, o į tą vadinamą kraujo zoną išlipi rečiau.
Kai pripranti būti patogioje pozicijoje, tampa labai sunku save priversti perkopti tą barjerą. Kadangi norint gerai pasirodyti reikia labai daug savęs atiduoti treniruočių metu, tu turi išmokti save išprievartauti. Aišku, su protu.
Šiandien treneris kaip tik klausė, kaip man sekėsi treniruotėje. Kai atsakiau, kad gerai ir patogiai, jis pabrėžė, kad turi būti atvirkščiai – nepatogiai. Buvo toks periodas, kai klausiau savęs, ką veiksiu, jeigu nesportuosiu. Juk viskas, ką aš darau, yra susiję su sportu“, – atviravo Simona.
Simonos antrokas sūnus jau nuo 6-erių noriai važinėjasi dviračiu ir net kartais su mama išvažiuoja į treką, todėl svarstydama apie tai, ką norėtų veikti baigus profesionalią karjerą, ji mato poreikį įkurti dviračių sporto klubą mažiems vaikams.
Sunkumai derinant karjerą su šeima
2005-aisiais po 2 metų draugystės Simona ištekėjo už iš Rusijos dėl meilės jai į Lietuvą atsikrausčiusio D. Leopoldo (43), kuris netrukus tapo ir jos treneriu.
2013-aisiais porai gimė pirmagimis, kurį pavadino Maksimilianu. Ir tik visai neseniai, 2019 metų gruodį sūnaus tėčiui buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
„Tarnybiniu romanu mūsų draugystės pavadinti negalima, kadangi mes pradėjome susitikinėti tada, kai kartu sportavome. Jis iš pradžių tapo mano vyru, o treneriu – tik paskui. Susipažinome Maskvoje, kur tuomet sportavau. Beje, Lietuvoje mes iki šiol turime tik vieną treko trenerį – mano vyrą. Taigi ir anuomet man pagalbos teko ieškoti Rusijoje.
Pradėjau dirbti su treneriu, kurio komandoje buvo ir Dima. Ne iš karto susitikę, bet gana greitai susižaibavome...
Kadangi rusai yra gana šilti žmonės, svetur nesijaučiau nuskriausta. Tačiau labai gerai atsimenu, kaip jie juokdavosi iš mano rusų kalbos akcento.
Dimos neseniai klausiau, kaip jis į mane atkreipė dėmesį, kadangi mes niekada nesame apie tai kalbėję. Sakė: „Kaip galima buvo į tokią raudonplaukę neatkreipt dėmesio“. Tuomet dar plaukus dažiau raudonai“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Sportininkė pasakojo, kad susilaukus atžalos gyvenime pajuto ženklius pokyčius. Esą tuomet ypač nukentėjo jos pasiekimai sporte.
„Sportui pradėjau skirti mažiau dėmesio, nes supratau, kad negalėsiu sėdėti vienu užpakaliu ant dviejų kėdžių. Man visada būdavo sunku palikti namus. Praėjus pirmiems keliems mėnesiams po gimdymo iš treniruočių namo lėkdavau žaibo greičiu, labai norėdavau grįžti, nes manęs namuose laukė mažylis. Tie išsiskyrimai būdavo labai sunkūs. O ypač išvykstant į varžybas. Visada save draskydavau, plėšydavau. Šį periodą veja labai negatyvūs atsiminimai.
Namuose daug dėmesio skirdavau vaikui, poilsiui jo beveik nelikdavo. Kadangi treniruotėje save turi atiduoti maksimaliai, grįžus namo jauti didžiulį nuovargį. Tačiau vaikas tavęs išsiilgęs laukia. Tu turi būti geros nuotaikos, šypsotis, pagaminti pietus ir už valandos išlėkti į kitą treniruotę. Prieš pastojant galvojau, kad viskas bus daug lengviau.
Labai laukėme ir planavome vaiką. Tačiau tikrai svarsčiau, kad viduje susitvarkyti man seksis geriau. Smerkiu save už tai, kad negaliu pakankamai daug laiko ir savęs skirti sportui. Tai irgi viena iš priežasčių, kodėl laikas baigti karjerą. Aišku, dabar vaikas jau paaugęs, tačiau vis tiek save plėšau. Aš negaliu vieną dieną treniruoti kairę koją, o kitą – dešinę. Tai ne mano kraujyje. Jeigu jau esi čia - darai viską arba nieko“, – atviravo Simona.
Moteris neslepia, kad su vyru svajoja susilaukti dar vieno vaiko. Tačiau šiuos planus dėl sportinių siekių vis tenka atidėlioti.
Kartu su Simona, Dmitrijumi ir Maksimilianu jų namuose gyvena ir vyro mama. Tačiau trinties, anot sportininkės, nesijaučia. „Mes labai gerą namą pasistatėme – gyvename skirtinguose galuose“, – šypsodamasi pasakojo sportininkė.
Laidos vedėjo Rolando Mackevičiaus paprašyta svarbos tvarka sudėlioti tris prioritetus - mama, sportininkė ir žmona, - Simona pirmiausia save įvardijo kaip mamą.
„Antroje vietoje – sportininkė, trečioje – žmona. Negaliu pasakyti, kad viena ar kita man svarbiau. Sudėliojau šiuos prioritetus pagal skiriamą dėmesį ir laiką. Kad ir kaip skaudu, vyrui laiko beveik nebelieka. Jis irgi daug dirba. Net grįžęs namo nepaleidžia telefono iš rankų, vis tvarko reikalus“, – atviravo pašnekovė.
Pokalbio pabaigoje S. Krupeckaitė atskleidė jos fanams liūdną naujieną - kad lapkričio 27 dieną Panevėžio „Cido“ arenoje įvyksiančios varžybos jai taps jau paskutinės Lietuvoje.
„Tai yra naujos varžybos, kurios vadinasi „Čempionų lyga“. Labai gražus renginys, kuriame pasirodys vien tik tie sportininkai, kurie yra nugalėję pasaulio čempionatuose. Manau, kad tiek čempionų vienoje vietoje šioje arenoje dar nebuvo susirinkę. Be to, šios varžybos bus mano paskutinės varžybos Lietuvoje. Taigi, jeigu žmonės nori su manimi susitikti, tai bus paskutinis šansas pamatyti mane gyvai“, – pranešė S. Krupeckaitė.