Į šį sportą vaikystėje Eimantą atlydėjo mamos draugas. Jau sulaukęs 13-kos jis tapo Lietuvos čempionu, paskui Europoje užėmė trečią vietą ir toliau skynė pergales. Šiandien jo profesionalo karjeroje – šešiolika kovų. Tuo tarpu mėgėjų lygmenyje – dar apie 200.
E. Stanionis, paklaustas, kiek dabar uždirba iš vieno susitikimo ringe prasitarė, kad sumos siekia maždaug 150 tūkst. eurų. Na, o pastaroji kova jo sąskaitą papildys dar 500 tūkstančių.
Viešumoje rimtį ir ramybę išlaikantį E. Stanionį jau 12 metų sudėtingame karjeros kelyje lydi jo mylimoji Emilija. Pora draugauti pradėjo dar 17-kos, o dabar merginos rankos pirštą puošia sužadėtuvių žiedas. Laidoje Eimantas papasakojo apie romantiškas piršlybas ir prisipažino, kad šis žmogus – vienas iš nedaugelio, kuriuo gali pasitikėti. Porai teko pereiti nemažai išbandymų.
Emilija buvo kartu, kai Eimantas pirmą kartą išvyko treniruotis į JAV. E. Stanionis neslepia – sąlygos, kuriomis teko gyventi už Atlanto buvo itin prastos. Porai teko glaustis apartamentuose be baldų. Buvo ir etapas, kuomet boksininkas miegoti eidavo su peiliu rankose.
Vis dėlto, nors laimėjus pasaulio čempiono diržą ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir pragyvenimo lygis pakito, Eimantas labiausiai mėgavosi galėjęs pagaliau užlipti į ringą.
„Einant į kovą galvojau – būsiu laisvas, vos išeisiu į ringą. Kai išgirsiu gongą – tiesiog pajusiu laisvę. Kovojau po dviejų metų pertraukos. Taip beveik niekada nebūna, nebent patiri traumą. Tai nebuvo mano priežastis. Turėjau vadybinių problemų, keitėsi organizacijos – man nuolat buvo žadamos kovos, tačiau vis kažkas ne taip, vis atidedama. Teko laukti dvejus metus. Bet į kovą vis tiek ėjau ramiai. Užsimerkiau, galvoju: „Pagaliau aš čia“. Buvau laimingas. Išgirdau gongą ir supratau – pagaliau realu. Tai buvo didžiausia mano svajonė.
Boksas yra tokia sporto šaka, kur vienai kovai ruošiesi labai ilgą laiką ir nežinai, ar tau pasiseks. Gali atsikėlęs pajusti, kad turi temperatūros, gali stovykloje patirti traumą. Komandinėse sporto šakose tave gali kažkas pakeisti, išleisti namo. O aš darau viską vienai dienai“, – kalbėjo E. Stanionis ir prisiminė, kad pačiam ne kartą yra tekę peršalti belaukiant kovos, o kartą į ringą teko vykti su nutrūkusiais kojos raiščiais.
Laukiant pastarosios kovos irgi nepavyko išvengti traumos – susižeidė riešą. Dėl šio negalavimo pas daktarus vykti Eimantas žada tik dabar, grįžęs į Lietuvą.
„Aš iš tiesų net puoduko negalėdavau normaliai nulaikyti. Kai kovoti reikia turint traumų, turi žiauriai užsiblokuoti. Turiu tokią savybę – „Do or die“ (daryk arba mirk). Manęs jau niekas nepalauš. Per tuos dvejus metus atsirado požiūris, kad aš eisiu ir kovosiu, nesvarbu – ar suviena koja, ar su viena ranka. Man nesvarbu, kas atsitiks“, – ryžtingai kalbėjo Eimantas.
Prieš stodamas į kovą E. Stanionis papasakojo turintis ypatingą ritualą. Susikrovęs lagaminą sportininkas lenda į 5-7 minučių dušą ir kol atsisukęs šiltą vandenį prausiasi, mąsto apie kovą – ką gali padaryti, ką yra išmokęs. Net atlieka kelis judesius, kuriuos panaudos ringe. Tada šiltą vandens srovę keičia šalta ir viskas – jis jau pasiruošęs.
Eimantas prakalbo apie laikotarpį, kuomet net dvejus metus buvo priverstas laukti savo šanso užlipti į ringą. Šis laikas – ne tik laukimas, bet ir intensyvios treniruotės, dietos, psichologinis pasiruošimas.
„Buvo sunku dvejus metus nekovoti – juk gyvenu tik iš sporto. Tikras chaosas. Vadybininkas žadėdavo, kad kovosiu už mėnesio paskui už dar ir vieno. O ruoštis turėjau visada. Aš negyvenau normalaus gyvenimo. Visada laikiausi dietos. Laukiau, kol pagaliau išeisiu į kovą, baigsis šitas chaosas ir pradėsiu gyventi. Dvejus metus mane taip tampė“, – kalbėjo Eimantas.
Prieš dvejus metus laimėjęs čempiono diržą, o šiemet jį apgynęs E. Stanionis 2016 m. dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Tuomet kovą pralaimėjo.
„Po Olimpiados gavau pasiūlymą skristi į Ameriką. Pirmasis kontraktas visada yra 5 metams – nėra trumpesnio. Pasirašai 5 metams ir nežinai, kas bus. Mano kontraktas gavosi dar ilgesnis, nes prisidėjo kovų atšaukimai kovido. Atlyginimas man visiškai joks nėra mokamas – gaunu pinigus tik už kovas. Pirmus metus man išnuomojo apartamentus ir davė dienpinigių. Visiška vergija.
Atvažiavome į Ameriką su antra puse. Išnuomojo apartamentus, kuriuose nebuvo net kur atsigulti. Nežinojau, kad Amerikoje nuomoja butus baldų, pas mus juk visai kitaip. Nusipirkome čiužinį, miegojome ant žemės, o paskui atkeliavo baldai iš „Ikea“. Sudėtinga. Finansų nebuvo. Sunki ir įdomi istorija, apie kurią galėčiau parašyti knygą. Ir ne tik aš, bet ir mano antra pusė Emilija. Ji arčiausiai buvo nuo pirmosios dienos. Iš pradžių vienas važiuodavau į stovyklas, o vėliau ir ji atskubėdavo palaikyti. Paskui dėl studijų Emilija turėjo išvykti. Ir taip po kelis mėnesius nesimatydavome. Iš tiesų nemažai laiko teko draugauti per atstumą. Buvo sunku etapas, bet viską įveikėme. Mes kartu užaugom – kartu esame nuo 17-kos. Pamenu, kai į pasimatymus dar važiuodavome su mikriukais“, – prisiminė vyras.
Šių metų liepos 12 d. pora minės 12 metų draugystės sukaktį, tačiau stebintys Eimantą socialinėje erdvėje gali pamanyti, kad šis karjeristas – vienišas, mat čia visiškai nėra jųdviejų bendrų nuotraukų.
„Nėra mūsų santykiai tokie privatūs. Instagramas daugiau skirtas sportui, tad bendrų nuotraukų nekeliu. Bet šiaip mus kartu tikrai dažnai galima pastebėti vaikštant mieste“, – pasakojo sportininkas.
Kovotojas mylimajai jau net yra padovanojęs sužadėtuvių žiedą. „Pirštis pasiryžęs buvau seniai, tačiau dėl karjeros nebuvo laiko. Pasipiršau žiemą Palangoje, parkelyje, kur esame praleidę daug laiko. Ji turėjo ateiti iki tos vietos, o aš ją nustebinau“, – pasakojo jis.
Sužadėtinė boksininką palaikė pačiais sunkiausiais laikotarpiais. Jis iki šiol prisimena jos pasakytus žodžius, kurie išties motyvuodavo tuomet, kai gyvenant JAV teko susidurti su dideliais finansiniais ir psichologiniais sunkumais.
„Kadangi esu Europos čempionas, gaunu dalį rentos. Be rėmėjų irgi nebūčiau išgyvenęs. Ypač padėjo pagrindinis rėmėjas. Žinoma, aš nesu iš tų, kuris pinigus taškytų į kairę ir į dešinę, tačiau reikėjo stipriai susispausti. Kovų nebuvo, buvau labai pasimetęs. Tačiau žinojau, kad ateis dar mano laikas. Ir Emilija sakydavo: „Esi nusipelnęs, tu nieko blogo nepadarei. Tikrai ateis ta diena“. Ir atėjo“, – pasidžiaugė kovotojas.
Laikotarpį, kuomet būdamas 27-29 metų neturėjo galimybės pasirodyti ringe, sportininkas net vadina duobe.
„Tokia depresija buvo užėjusi… aš pats savęs nesupratau. Žinojau, kad myliu šitą sportą. Žinojau, kad turiu atsikelti, nueiti į salę, pasportuoti, padaryti savo darbą ir laukti. Nesitikėjau, kad reikės laukti dvejus metus. Buvo labai sunku“, – sakė pašnekovas.
Karantino laikotarpiu Eimantas net svarstė iš Amerikos grįžti į Lietuvą ir įsidarbinti treneriu. Tuomet jam buvo maždaug 24-eri.
„Sėdėjau, verkiau, buvo labai sunkus metas. Jaučiausi visiškai vienas, niekam neįdomus. Galvojau, stengiuosi, noriu būti geresnis, o čia taip… Gyvenimo sąlygos buvo prastos. Apgyvendindavo kokiame viešbutyje, kur pasibelsdavo kas į duris – o ką aš žinau, kas ten bus? Tekdavo miegoti su peiliu rankose. Bet šitas etapas mane užgrūdino“, – patikino pašnekovas.