Laidos pradžioje vedėjas Rolandas Mackevičius priminė apie neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusį policijos pareigūnų vaizdo įrašą – jame jie ant ledo su tarnybos automobiliu „piešė saulutę“. Dalius Mackela tikino jų nepažįstantis, tačiau pabrėžė, kad reikia visiškai būti naiviu, galvojant, kad tai nevyko ir anksčiau.
„Visada taip būdavo. Tik dabar yra galimybė nufilmuoti, užfiksuoti ir tuo pasidžiaugti. Užmetė automobilį, slidu. Iš kitos pusės nebūkime iš karto tokie kirviai. Mes esame žmonės. <...> Nors tai ir nėra geriausias pavyzdys“, – kalbėjo jis.
Pasiteiravus, kas šiems pareigūnams gresia, D. Mackela mano, kad bus atliktas tyrimas.
„Tyčia, netyčia, specialiai ar ne specialiai. Aš manau, kad ne specialiai, nes iš tikrųjų pagalvok, kokia technika yra policijos automobiliai. Ir klausimas, ar visi jie techniškai tvarkingi. Gal su žieminėmis ir ne pačiomis geriausiomis padangomis. Su jomis gali važinėti penkerius metus. Ten plastmasė. Taip ir pasitikrino“, – bandė įsivaizduoti garsus pareigūnas.
O kaip į šiuos veiksmus reaguoja vadovai? Anot vyro, į tai žiūri atsakingi žmonės, turintys apie savo sprendimą pranešti visuomenei. Vis tik jis pridūrė, kad šiuo atveju prabėgs mėnesis ir visi apie šį įvykį pamirš.
Prabilus, kodėl pats pasirinko policijos profesiją, D. Mackela pasakojo, kad tai nebuvo jo šeimos siekiamybė. Pasirodo, šis sprendimas įvyko spontaniškai.
„Atsimenu sėdėjau panašiame Kalniečių bare ir su draugais gėrėme kavą. Sėdėjome trise už staliuko ir kažkaip išėjo toks atviras pokalbis. Draugai klausė: „Ką planuoji?“ o aš: „Chebra, noriu pasakyti, kad planuoju eiti į policiją“. Tas vienas draugas pasiėmė kavą, nuėjo prie baro, stovi. Kaip dabar prisimenu tą vaizdą, kuris buvo prieš 27-erius metus. O tas draugas, kuriam buvo šokas ir nesugebėjo nuo kėdės pakilti, sako, „kodėl tu taip darai?“ Tai mūsų kiemo panetkės. Atrodo labai traukia tokia egzotika būti kitoje barikadų pusėje, kad tave medžiotų. Bet tada negalėjau paaiškinti“, – kalbėjo jis.
Vyras atsiminė, kad ženklų, jog jo gyvenimas netrukus neatpažįstamai pasikeis, buvo galima pamatyti įvairiose kasdienybės situacijose. Pavyzdžiui, apsilankant vaikų stovykloje arba žaidžiant kieme futbolą.
„Tą vasarą nuėjau pas nepilnamečių inspektorių, kur Kretingoje dariau vaikams stovyklą. <...> Vardino, kad šitas geras, labai protingas, gerai mokosi. Bet aš sakau: „Teta, man reikia ne šitų, o tų, kurie niekam nereikalingi“.
<...> Tada išėjo, kad iš Vilniaus socializacijos centro su penkiolika mergaičių ir berniukų nuvažiavome iš Kretingos į Varėną. Turėjome gerą laiką, stovyklą. Mane įkvėpė tokie antiautoritetai. Pamenu, kad berniukai, kurie buvo skusti, prie parduotuvės įsivėlė į konfliktą. Kažkoks diedas pradėjo volioti tetą. Jie šoko, gal per daug sudrausmino. Atvažiavo toks policijos varanokas, išlipo du pareigūnai, riebaluotais marškiniais, pliki. Pradėjo vaikus keiksnoti. Priėjau ir sakau: „Jei kada būčiau pareigūnas, niekada nebūčiau toks, kaip tu.“ Gal taip ir susidėliojo tokia siekiamybė.
Tuomet žaidėme su draugais futbolą ir vienas draugas žaisdamas sako: „Jei su sveikata viskas būtų gerai, tai eičiau į policiją.“ Ėjo tokios žinutės. O ten prie stalo, kur iš pradžių pasakojau, buvo geriausi draugai. Išdrįsau jiems pasakyti, nors nebuvo lengva. Natūraliai vėliau tie draugai atitolo, nekeikė, neteisė, bet stebėjo. Įdomiausia, kad vienas mano draugas buvo teistas už nužudymus, po to kitas buvo peršautas“, – Delfi TV laidoje pasakojo policijos pareigūnas.
Vyras atskleidė, kad šis draugas nusikaltimą padarė dar būdamas paauglys. Tąkart nelaimingo atsitikimo vos išvengė ir pats D. Mackela.
„Skambino man draugas ir sakė, kad tėtis užgėrė, todėl siūlė važiuoti į Palangą. Mums tada buvo penkiolika metų, sakiau, kad „negaliu, pas tėvus į sodą važiuosiu obuolių“. Jie išvažiavo, privažiavo Palangą, dūrė į pareigūnų mašiną. Apsiverčia, vienas pareigūnas žūsta. Ir įdomiausia, kad šių draugų dabar nebėra“, – prisiminęs įvykį sakė jis.
Laidos vedėjui pasvarsčius, kad galbūt jo pasirinkimas tapti pareigūnu išgelbėjo nuo netinkamo likimo, D. Mackela tam pritarė.
„Šiandien galiu pasakyti, kad taip. Nes tas kitas bičiulis, kuris manęs bandė paklausti, kam tai darau, mirė nuo priklausomybių. Jis vos septyniolikos turėjo sūnų, todėl šie pavyzdžiai šokiruoja ir kartu pamoko“, – svarstė jis.
26-erius metus pareigūnu dirbantis D. Mackela prabilo ir apie darbo pradžią policijoje. Jis pabrėžė, kad pasikeitė nebent įvaizdis – automobiliai, uniforma.
„Idėja išliko tokia pati. Žmonės ateina. Vieni tokie, kurie eina pro šalį, pamato skelbimą ir stoja į policiją. Bet nežino, kas jų laukia. Svajojo nuo šešerių būti policininkais, bet vis tiek po to vyksta „kokteilio plakimas“. Kai kurie pasilieka, kiti išeina. Juos užkabina tokie dalykai. Čia kaip kalbant apie šou verslą. Žinau, kad Rolandas Mackevičius filmuojasi, daro, jis pažįsta šią virtuvę, bet kiti jos neatlaiko“, – sakė jis.
Pradėjus kalbėti apie atlyginimus, vyras neslėpė, kad jie – biudžetiniai.
„Taip jau yra. Net negalvoji, kai pradedi gauti tuos pinigus. Sako, kad pinigai nesvarbiausia, tėvai padės, su drauge susimesim, bet kai pradedi gyventi, supranti. Aišku, pasirinkęs šią profesiją tu kai ko negalėsi leisti, nebent taupysi, būsi ekonomas. Bet iš tikro daug ko negali leisti ir tu tą suvoki. Dalis dėk to nusivilia.
„DPD“ vairuotojai daugiau uždirba, nei pareigūnas, kuris rizikuoja savo gyvybe. Mūsų darbas truputį apie kai ką kita. Jis nėra toks, kad ateini 8 val. į ofisą ir 17 val. išeini. Nesakau, kad tas darbas nėra sunkus ir atsakingas, bet mūsų sritis tokia, kad žmogus dirba 24 valandas reagavimo padalinyje ir žiauriai pjauna sveikatą. Tai jei lygintume atlyginimus, jis yra skurdokas“, – atskleidė D. Mackela ir vėliau pridėjo, kad pradedantis patrulis uždirba apie 900 eurų, o komisaras maždaug 1500 eurų.
Prisimindamas savo pirmus darbo metus, vyras neslėpė, kad pradžia buvo sunki. Jis pasakojo, kad vienu metu pateko į visišką „peklą“.
„<...> Buvo daug žmonių, iš kurių mokiausi, jie buvo dideli pavyzdžiai, bet buvo ir negatyvių dalykų, kurie mane vertė galvoti, kodėl einu į darbą. Atrodė, kad viskas, man gana, daugiau neisiu. Plius mano darbo karjera prasidėjo tada, kai penkis metus buvau pėsčias patrulis be jokio automobilio. Žiemą su tais pačiais batais, kelnytėmis ir zulini toje gatvėje. Buvo silpnumo akimirkų, bet išsimiegodavau, turėdavau alternatyvios veiklos. Ne visiems yra lengva“, – sakė laidos „Nepatogūs klausimai“ svečias.
Laidos vedėjui bandžius sužinoti, kokių nuodėmių D. Mackela yra padaręs, deja, teko likti visiškai nieko nepešus. Vyras sakė jų turintis, tačiau nenorintis apie jas kalbėti.
„<...> Bet net nežinau, kalbant apie nuodėmes, tai yra įvairių, kurias daro žmonės. Tarkim, vaikystėje būdavo berniukai, kurie eidavo į šalia esančios parduotuvės vaisių skyrių. Ir vienas bičas man sako: „Einam granatų“, atsakiau: „Ar tu durnas?“ Galvojau, kad varysiu į karinį dalinį. Tie berniukai labai naivūs būdavo. Ateidavo į tą patį skyrių, pabėgdavo ir vėl grįždavo. Bet čia ne apie mane. Aišku, faktas, kad turiu nuodėmių, bet jei pradėsiu kalbėti apie jas, N-18 nepadės. Nėra čia kuo didžiuotis. Kažkada jau buvau prisikalbėjęs“, – šypsojosi jis.
R. Mackevičius svečiui priminė, kad ir jo pačio tėtis dirbo policijoje. Tiesa, jo darbo metu buvo ir smagių akimirkų – bendri susitikimai, juokas ir šventės. O ar taip buvo švenčiama ir D. Mackelos aplinkoje?
„Kadangi esu apleidęs tą veiklą, nedalyvauju, tai iš tikrųjų nežinau. Bet būdavo įvairių tradicijų. Tais laikais tie susėdimai būdavo vienintelis pabendravimo būdas, nes pareigūnams nueiti į barą – be šansų. Greičiausiai darydavo specialiose patalpose darbo vietoje. Bet ten labiau bendrystė, pasikalbėjimai, gimtadieniai. Pas mus nėra buvę muštynių, bet buvo daliniai, kurie taip gerdavo.
<...> O kalbant apie tą tradiciją. Tai kai žmonės sėda švęsti, negali kitam įpilti, nes piliesi pats sau. Jei žus, tu nebūsi už jį atsakingas. Tada žūdavo ne vienas ir ne du pareigūnai. Pagrinde dėl avarijų, bet būdavo, kad ir pavargę važiuodavo. Tai pavyzdžiai, parodantys, ar to reikia. Atrodo rizikuoji, žaidi rusišką ruletę. Jei ne tau, tai kitam. Galvojo, kad turi po tris gyvybes“, – sakė jis.
Be to, Ilgus metus policijoje dirbęs D. Mackela vos per plauką nebuvo išmestas iš darbo. Vyras iki šiol įtaria, kad su juo buvo bandoma susidoroti.
„Pradėjau tarnybą vienoje įstaigoje, kuri vadinasi areštinė. Kadangi mano atėjimas į policiją buvo be pažinčių, visi kartu sėdėjo, buvo išsibarstę po komisariatus, o man vienas draugelis sako: „O kur tave padės?“ Sakiau, kad „man nesvarbu“. Buvo apie 1997 m., kai mano kartos žmonės pradėjo važiuoti per areštines. Seniems darbuotojams pasirodė, kad juos gerai pažįstu. Kilo įtarimų, paranojos, kad informacija bus paskleista. Jaučiau tą tendencingą bandymą susidoroti. Tais laikais gauni du griežtus įspėjimus ir esi laisvas.
Pirmą griežtą gavau po dviejų mėnesių. Ir tai buvo viso labo už tai, kad vieną iš areštinės sėdinčių vaikystės draugų pavadinau draugu. Aišku, sakė, kad ne už tai, o už nuėjimą į virtuvę pasiimti citramono. Viskas, nubaustas. Tada lauki antro. Tačiau ačiū komisarams, nes buvo gerų žmonių, kurie sakė, kad eičiau į batalioną, tuometinę patrulio rinktinę. Bet išėjo įdomi dilema – mano pamaina, iš kurios mane spjovė ir nebuvau tinkamas, po pusės metų visa „sudegė“. Per tą pamainą įvyko garsusis Kauno pabėgimas, kai iš areštinės pabėgo šeši sulaikyti asmenys. Kadangi tai buvo aplaidumas darbe, jie visi turėjo palikti tarnybą. Kaip matai, aš vis dar dirbu, pasisekė. Bet buvo kalbos, kad stopudovai Mackela žinojo apie pabėgimą“, – laidoje pasakojo garsus policininkas.
R. Mackevičius vyrui priminė ir televizijos laidos „Farai“ laikus, kur policininkui teko sudalyvauti ir ne vienoje komiškoje situacijoje. Pavyzdžiui, kartą jam teko skirti du įsimylėjėlius.
„Matai, šeimose būna, kad vyras su žmona pykstasi. Bet vyras ir moteris konfliktus sprendžia skirtingai. Paprastai rekomenduojame, kad moteris būtų ta, kuri išsikalba kiek nori. O čia išėjo taip, kad buvo du vyrai. Tiksliau, gal ne pora, o trys jų. Iš tiesų meilės trikampis. Jie pavydūs, labai aikštingi. Ir ta pora buvo bausta ne kartą už melagingą pranešimą. Jie nesutaria, barasi. Ne vieną ir ne du kartus pas juos važiuota. Pikti tokie. Bet žmonėms bėda ir toje bėdoje stengiesi padėti. Nėra čia iš ko juoktis“, – nuoširdžiai sakė jis.
Sulaukęs klausimo dėl sporto, vyras prisiminė šmaikščią situaciją, privertusią juoktis ir jo dukrą.
„Aš buvau tas, kuris sportavo, bet nebuvo stambiukas. Gavau dovanų golfiuką ir po to golfiuko rengdavausi dar vieną, kad atrodyčiau stambesnis. Tada supratau, kad reikia dėti kažkokias pastangas.
Mes buvome rūsių sporto salių šalininkai. Sportavome kaip savamoksliai. Paskui nutrūko tos štangos, nes buvo krizių, sveikatos problemų, kai jau nebegalėjau. Tai dabar viskas, ką darau, sportuoju su savo kūnu. Sako, neblogai tie prisitraukimai, ėjimas. Bet yra ir tos pagundos visokių proškių išgerti. Ta chemija tave nori nenori, bet traukia, nes tikiesi greito rezultato. Nuo krūtinės niekada nestūmiau daug. Gal 170 kilogramų, bet tai buvo prieš aštuonerius metus. Nėra dideli skaičiai, bet kiekvienam savo“, – kalbėjo D. Mackela.
Pradėjęs kalbėti apie dukrą policininkas neslėpė besididžiuojantis tuo, ką ji daro ir kaip užaugo.
„Nesitikėjau, kad būsiu taip apdovanotas šeima“, – laidoje „Nepatogūs klausimai“ sakė jis ir trumpai papasakojo apie neseniai su sūnumi įvykusią išvyką, kurios metu bandė uždegti ugnį.
<...> Čia toks savęs išbandymas, kad aš galiu. Buvau jau pasidavęs, bet mano sūnus pasakė, kad mes galime. Jam trylika. Abu buvome šlapi, kol įskėlėme. Ir toks džiaugsmas. Visas savaitgalis buvo pilna programa, bet vaikui užstrigo ne kalbėjimas, o ką jis daro kartu su savo tėčiu“, – šypsojosi jis.
Laidos pabaigoje prabilta ir apie vyro religinę pusę. Pasirodo, prieš daugiau nei 20 metų jis lankėsi vienuolyne.
„Koks aš geras, Dievą priėmiau. Prisimenant tą istorijos pradžią Kalnėnuose, tai mano draugai paskui apkalbinėjo mano gyvenimą. Buvo dešimties metų atotrūkis. Mes nesimatėme, nesikalbėjome, o po to jie grįžo iš įkalinimo įstaigų. Turėjome kai kurių draugų palydėjimą laidotuvėse <...> Nors su organizuotu pasauliu negalima bendrauti, tai buvo šventas dalykas.
Jie man pasakodavo, kad jiems buvo neramu ne tai, kad į policiją išėjau, bet tai, kad pamatė mane prie bažnyčios. Galvojo, kad Daliui reikia pagalbos, jam tikrai kažkas blogai. Iš tikro tiek prisijuokėme. Pagalbos nereikėjo, bet ir draugai parodė nuoširdumą, kad gal psichologo jam reikia.
Bet aš tą Dievą priėmiau, man buvo naujas pasaulis. Iki šešiolikos niekada nebuvau bažnyčioje, bet manau, kad tas vertybinis pasaulis buvo brolio dėka. Jis labai aiškiai dėliojo: „Tavo draugai ar gyvenimas. Ką pasirenki? <...> Tavo perspektyva gali būti nebloga arba gali ją pabaigti kalėjime. Ir 1996 m. turėjau galimybę išvažiuoti į Belgijoje esantį vienuolyną. Man ten labai gerai susidėliojo.
Aš bažnyčią pažinau ne per močiutės perspektyvą, maldaknyges, o per gyvenimą jaunatviškame vienuolyne tarp kalnų, gamtos, kaimo. Kas man patiko? Kadangi kariuomenėje tarnavau, tai ta disciplina, kėlimasis, prabėgusios dienos. Man pavyko sužinoti, kad į bažnyčią einantys žmonės ne antžmogiai, o paprasti. <...> Man niekas negrūdo agresyvaus tikėjimo, todėl pasirinkau tikėjimą“, – apie metus vienuolyne pasakojo D. Mackela.
Bažnyčios aplinkoje vyras susipažino ir su savo būsima žmona Milda. Tai įvyko prabėgus keliems metams Petrašiūnų parapijoje.
„Man patiko, kad ten buvo rengiamos linksmos mišios, emocija, gitara. Ir žiūriu, kad chorelyje graži mergaitė dainuoja. Man gal buvo netoli septyniolikos. Va taip ir prasidėjo. Paskui troleibusais važiavome namo, palydėdavau. Labai faina, kad gyveno prie pat. Man reikėdavo išlipti ir jai taip pat už dviejų sustojimų. Lydėdavau ir žiūrėdavau, kad kiti nelydėtų.
Dar pamenu tada mane pagavo policija. Palydėjau, pabuvau ir bėgau namo. Atvažiuoja policijos mašina šaligatviu ir sako „sėsk“. Nuvežė į žmonių kiemą ir klausia: „Šitas?“ Tai ta teta nematė. Jai atrodė, kad „jo gal ir šitas“, o diedas, kuris rūkė laiptinėje, sakė, kad „tai ne šitas“, – apie pažintį su žmona ir netikėtą apkaltinimą laidoje „Nepatogūs klausimai“ kalbėjo policininkas.
Visą pokalbį su Daliumi Mackela galite pamatyti Delfi TV laidoje „Nepatogūs klausimai“.