„Buvo pavasaris. Jau laukėme tos dienos, kada lėliukai gims. Turėjau tokią lyg užduotį kuo ilgiau jas nešioti. Daugiavaisis nėštumas reikalauja papildomų atsargumo priemonių – ir man labai gerai sekėsi. Gydytojas mane labai gyrė, sakė, kad viskas gerai, – pokalbį pradėjo Atlanta. – Man atrodė, kad buvau saugi, bet situacija parodė, kad taip nebuvo. Buvau neatsargi, sufeilinau ir užsikrėčiau. Mano gimtadienis yra balandžio pradžioje – tai man buvo nekokia dovana. Mergaitės turėjo gimti po mėnesio. Jau buvau tokiame stebėjimo režime, bet pasibūti dar tikrai reikėjo. Apie virusą supratau ne iš karto.“
Pasak Elenos, pradžia buvo būdinga daugeliui užsikrėtusiųjų – ėmė skaudėti gerklę, ėmė trūkti oro. Tačiau netrukus moteris sužinojo, kad susirgo žmogus, su kuriuo ji neseniai buvo susitikusi.
„Man sako – pasitikrink ir tu. Tiesą sakant nesureagavu niekaip. Esu gyvenime išmokusi, kad nereikia iškart išsigąsti, pulti į paniką, reikia techniškai spręsti tą dalyką, – kalbėjo žinoma moteris. – Na, ir nebuvo labai blogai. Temperatūra nebuvo aukšta, buvo skonio ir uoslės praradimas porai dienų. Netgi pagalvojau, kad jei jau čia taip viskas, gal ir nieko? Ir tada per vieną dieną viskas subyrėjo.“
Tikrinantis plaučius Atlanta išgirdo nerimą keliantį dalyką – vienas jų buvo pajuodavęs. Kitą dieną tas pats nutiko ir kitai plaučių pusei.
„Skamba baisiai – ir buvo baisu. Man besilaukiant ir taip labai trūko oro, sunkiai galėjau įkvėpti. Tada supratau, kad aš išvis negaliu kvėpuoti. Negalėjau ir prakalbėti. Gydytoja paskatino skambinti greitajai – pasak jos, grėsė pavojus tiek mano, tiek vaikų gyvybei. Tą dieną, kai atsidūriau ligoninėje, buvo lygiai 34-ta nėštumo savaitė, – pasakojo dar visai nesenus įvykius prisiminusi pašnekovė. – Išsyk buvo atliktas ir cezario pjūvis. Įdomus buvo pojūtis, nes atėjus į vietą visi buvo su skafandrais – kaip filme. <...> Bet manimi pasirūpino puikiai, operacija pavyko sklandžiai. Man vaikų niekas neparodė, bet aš jas išgirdau. Mano vaikai buvo pirmieji Lietuvoje naujagimiai, gimę užsikrėtę kovidu.“
Pasak Atlantos, gimusių dvynukių svoriai buvo labai maži – jos gimė dar nesuėjus gimdymo terminui. Tiesa, apie savo sveikatą tąkart moteris nesusimąstė – manė, kad viskas praėjo ir belieka visoms įgauti jėgų.
„Pablogėjimas įvyko po dviejų dienų. Aš nieko neprisimenu. <...> Staigiai pradėjo blogėti visi rodikliai, ėmė atsisakinėti visos gyvybinės funkcijos. Per valandą laiko pablogėjo kepenų, plaučių, inkstų rodikliai. Mane teko staigiai reanimuoti ir intubuoti. Man sukėlė dirbtinę komą, nes tik jos metu pavyksta žmogų intubuoti – kitaip tas skausmas būtų nepakeliamas, – tikino Elena. – Neslėpsiu – mačiau viską. Dar nesu kalbėjusi apie tai. Tokia mano būsena truko savaitę. Kai prabudau, aš galvojau, kad čia buvo sapnas – labai blogas sapnas. Norėjau atmerkti akis, nes kai užsimerkiau, labai blogi vaizdiniai matėsi. Matyt, tokia buvo kryžkelė. Aš atsibudusi sesutėms sakiau – aš vaikus pagimdžiau prieš porą dienų. O jos – ne prieš porą, prieš dešimt. Tada supratau, kad yra laiko tarpas, kurio neprisimenu.“
Atlanta pirmą kartą prabilo ir apie tai, kokius vaizdinius regėjo komos metu.
„Kaip sako tie, kurie rašo knygas ir kuria filmus – panašu. Aš sapnavau savo laidotuves. Ten buvo labai daug žmonių, labai aiškiai mačiau jų veidus. Buvo visi, išskyrus mano vaikus. Tas vaizdinys man nuolat kartojosi – kaip laidojimo rūmuose žmonės bando stumti sunkias duris ir negali įeiti į patalpą. O aš buvau tokioje urnoje, o jie atidarę duris ėjo. Aš juos visus mačiau, o jie manęs nematė. Norėjau visiems pasakyti, kad jie iš čia išeitų, nes aš čia esu, man viskas gerai. Bet neturėjau balso, negalėjau prašnekėti, – pasakojo E. Puidokaitė. – Manau, čia buvo toks arba-arba, kryžkelės dalykas. Pasak gydytojų, buvo dienų, kai buvo duota ne daugiau 30 procentų išgyvenimo tikimybė. Buvo kelios paros, kai jokie rodikliai nebuvo geri.“
Savaitė, kurios metu Atlanta buvo panardinta į dirbtinę komą, buvo itin sunki ir jos artimiesiems. Košmariškus išgyvenimus patyrę šeimos nariai negalėjo aplankyti nei Elenos, nei dvynių.
„Dvynėms buvo patvirtintas kovidas, jos keliavo į Santariškių Vaikų ligoninę, į naujagimių skyrių. Jas prižiūrėjo atskirai. Ir lankyti jų niekam nebuvo galima – jos buvo karantine. <...> Tačiau joms buvo viskas gerai – nors gimė per mažo svorio, jos pačios ir valgė, ir kvėpavo. Jos jautėsi žymiai geriau nei aš, – kalbėjo laidos „Nepatogūs klausimai“ viešnia. – Na, ir kai jas paleido iš karantino, Tadas buvo tas, kuris važiavo į ligoninę ir prižiūrėjo vaikus. Jam tai buvo nauja patirtis. Kai aš atsigavau, liepiau vežti mane pas vaikus. <...> Tačiau pirmą kartą juos pamačiau Tado atspausdintoje nuotraukoje – juk reanimacijoje negalėjau turėti nė telefono. Tai buvo kažkas labai labai keisto – nematyti jų gyvai, o pamatyti nuotraukoje.“
Tokia buvo pirmoji pažintis su per anksti gimusiomis dukrelėmis. Kaip tikino Elena, pradžia tikrai nebuvo lengva, tačiau visų stiprybė garantavo stiprų ryšį.
„Aš buvau neskiepyta, nes tuo metu dar nebuvo galimybės to padaryti nėščiosioms. Tad noriu pasakyti – mamos, kurios laukiatės leliukų, nedrįskite abejoti ir būtinai imkitės visų atsargumo priemonių, kad galėtumėte apsaugoti save ir savo mažylius“, – skatino Elena.
Po šios istorijos, kuri supurtė Eleną, visą jos šeimą bei vėliau apie tai išgirdusius gerbėjus, moters požiūris į gyvenimą išties pasikeitė.
„Kai buvau reanimacijoje, prisiekiau, kad jeigu aš iš čia išeisiu, nedalyvausiu ir nebūsiu visame šitame paviršutiniškame instagraminiame pasaulyje, kur viskas neturi vertės. <...> Kalbu apie tai, kad daug dalykų yra beprasmiški, kai mes labai stengiamės kažkam įtikti, kažko labai norime, kažko labai reikia – o iš tikrųjų mums nieko nereikia, tik sveikatos ir artimųjų sveikatos. Bet žmogus yra egoistas – kai pasijunta truputėlį geriau, po žingsnį vėl grįžta į tą patį savo gyvenimą. Norėčiau, kad žmonės nepamestų savęs“, – šypsojosi Atlanta.
2001 metais Elena tapo žinoma visoje Lietuvoje – įrašiusi super hitu tapusį kūrinį „Mergaitės nori mylėt“ ji užkariavų visų melomanų širdis.
„Buvo geri laukiniai vakarai. Mes neišmanėme, nei kaip kalbėti, nei kaip elgtis. Buvo blogai tai, kad jaunimas, patyręs sėkmę ar nesėkmę, nežinojo, kaip su tuo elgtis. Aš irgi to nežinojau. Mes patys to išmokom. Etika, kultūra, kaip reikia elgtis, psichologiniai dalykai – to niekas nemokė. Tada jūra buvo iki kelių. Nei tėvai tuo metu darė įtaką – juk esi pats protingiausias! <...> Ar pakartočiau tuo laikus? Nežinau. Kalbu apie dainavimą, – juokėsi pašnekovė. – Manau, kad Lietuvoje dainuoti ir būti ilgus metus scenoje turi tie, kurie kuria patys. Tai yra esminis dalykas. <...> Aš buvau atlikėja, projektas.“
Moteris neslėpė, kad jaunystėje buvo išties pašėlusi, tačiau taip pat ji patikino, kad jokių problemų, kankinančių dabartinį jaunimą, jai, regis, patirti neteko.
„Man atrodo, kad būdama 20-ies aš išvis nepavargdavau. Ateini nemiegojęs arba pamiegojęs pora valandų – degalinė, dešrainis. Aš neatsimenu, kad mes būtume persitempę ar panašiai. Viskas vyko smagiai, – prisiminė Atlanta. – Buvom jauni, turėjom daug energijos, dėti į save labai daug pastangų nereikėjo.“
Vienu metu buvo pasklidusios kalbos apie anksčiau itin populiarios atlikėjos priklausomybes – tarp jų ir priklausomybė narkotinėms medžiagoms.
„Buvo toks laikas, kuris vertė elgtis neatsakingai, laisvai ir iš viso to atsirado nosies užrietimas ir visi kiti dalykai. Buvo toks laikas, kuomet taip atrodė, – kalbėjo Elena. – Vakarėliai ir tas nerūpestingas laikotarpis nuėjo tolyn nejučiomis. Gerai, kad susidėlioja prioritetai, galvoje atsiranda daugiau košės ir gali pasidaryti tam tikras išvadas. Būna žmonių, kurie nepasidaro tokių išvadų, būna, kad ir nesijaudina dėl to.“
Moteris sulaukė ir kito žiūrovo klausimo dėl savo praeities. Šis teiravosi, ar Atlanta buvo pora su krepšininku Simu Jasaičiu.
„Ne, nemanau, – šyptelėjo laidos viešnia. – Gal buvo kažkokia simpatijos išraiška vienas kitam, bet į nieką tai neišsirutuliojo. <...> Tai buvo toks nereikšmingas blykstelėjimas, kad net nevertas aptarimo.“
Atlanta paneigė ir kitą gandą, neva ji anksčiau draugavo su Egidijumi Dragūnu-Selu.
Baigusi atlikėjos karjerą Elena nuo scenos per daug nenutolo – ėmė dirbti renginių organizavimo įmonėse. Tačiau, kaip teigė ji pati, prie vieno neprisirišo – tuomet Atlantai nelabai tiko darbo laiko ar vietos rėmai. „Tai matyt ne man“, – sakė žinoma moteris.
„O tada viskas išsirutuliojo iki žurnalo. Dabar esu „L'Officiel“ prodiuserė – kaip aš sakau, ūkvedė. Tu turi būti atsakingas, kaip padaryti promo savo leidiniui, kaip surinkti pašnekovus, kur surengti renginį, kokie turi būti rėmėjai, koks turi būti rekvizitas. Yra galimybė tobulėti, save realizuoti, bendrauti su žmonėmis“, – tikino ji.
Prabilus apie vyrą Tadą Elena prisipažino, kad pažįstami juodu jau seniai. Nors pora susituokė tik 2018-iais, vienas apie kitą jiedu žino jau daugiau nei du dešimtmečius.
„Pažįstami esame virš 20 metų. Jis visą laiką buvo šalia. Mus supažindino Stano, čia jis kaltas, – juokėsi Atlanta. – Tai nutiko man vos pradėjus dainuoti. <...> Paskui dirbome kartu – jie kartu su Gediminu Jauniumi įkūrė įmonę, tik paskui pasiskirstė kitaip. Tad kurį laiką buvome kolegos, aš jį matydavau. <...> Visada jaučiau jo rūpestį ir jis man patiko.“
Šiuo metu pora augina ne tik Atlantos dukrą Saulę, bet ir pernai pavasarį gimusias dvynukes Liuciją bei Elžbietą. Tiesa, kai Elena sužinojo, kad laukiasi ne vieno kūdikio, ją ištiko šokas.
„Buvo stresinė situacija – aš tikrai nežinojau, ką daryti. O jis (vyras, - aut. past.) sakė, kad labai smagu, jėga. Aš jam sakiau, kad ką tu žinai, juk neturi nei vieno vaiko. Ir čia jis mane „pastatė į vietą“ pasakęs: bet tu nežinai, ką reiškia vaiką auginti šeimoje“, – šyptelėjo Elena.
Visą pokalbį su Elena Puidokaite-Atlanta galite matyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.