Laidos vedėjas Rolandas Mackevičius žiūrovams iškart priminė, kad L. Boguševičius yra žmogus, pardavęs daugiausiai „Tesla“ automobilių Lietuvoje. Svečias patikslino, kad praėjusiais metais jų pardavė 500, o šiais - 400.
Visgi šiandien garsus verslininkas gyvena dėl visiškai kitokių tikslų. Vienas jų – dėmesys sveikatai.
„Tam skiriu daugiausia dėmesio, o skųstis visada rasi kuo. Aš niekada niekuo nesiskundžiau, retai verkiu. Galiu parėkti, pasikeikti, bet nesiskundžiu. Nesakau, kad nėra buvę, bet stengiuosi taip nedaryti. Gyvenime visada buvo š*do. Manau, visi š*do suvalgę. Kažkokios jaunystės skyrybos ir t.t. Bet per paskutinius penkerius metus neverkiau. Gal dėl to, kad turiu nuostabią žmoną. Man tai daug ką galvoje sutvarko. Geri santykiai namuose suteikia daug laimės ir gyvenime. Yra momentas, kad jaučiu palaikymą. Ir nėra neišsprendžiamų problemų. Sėdi ir sprendi“, – tikino jis.
Prakalbus apie netikėtą sėkmę, L. Boguševičius laidos vedėją pataisė ir pasakė, kad žodžio „sėkmė“ nemėgsta, mat jos versle nedaug.
„Gal tik 10 procentų. Nežinau, ar gali tai vadinti sėkme. Aš grįžau į Lietuvą suprasdamas, kad jei ten dirbu 16 valandų ir uždirbu, čia dirbdamas tiek pat irgi uždirbsiu. Grįžau į Lietuvą ir suvokiau, kad man finansinė sėkmė priklauso nuo įdėto darbo, o ne nuo politikos, socialinio eksperimento ar dar kažko. Ateini ir užsidirbi“, – pasakojo ji.
Pasiteiravus, kodėl išvažiavo į užsienį, verslininkas priminė, kad iš pradžių dirbo su renginiais, tačiau viską sugriovė netikėtai užklupusi krizė, dėl kurios nebepavyko įsitvirtinti.
„Nedirbau taip sunkiai, bet sunkiai gėriau. Linksmintis man atrodė labiau kieta. Tame mačiau daugiau prasmės, nei kad reikėjo įdėti darbo. Aišku, kai krizė atėjo, visi renginiai labai greitai baigėsi. O tuo metu mano visos pajamos buvo tokios – šiandien gyvenau, šiandien ir išleidau. Galvojau, kad visada bus gerai, bet nebuvo. Darbą galėjau labai lengvai susirasti, pasiūlymų buvo, bet tuometinė draugė niekaip negalėjo gauti darbo. Jo tuo metu nebuvo dėl finansinės krizės. Žmones atleidinėjo, viskas buvo blogai. Mums buvo gal 21-eri ir 22-eji metai.
Varėme į užsienį pasižiūrėti, kaip kiti gyvena. Neturėjome tikslo nuvažiuoti ir užsidirbti butui, namui ar dar kažkam. Pirmais metais važiavau dirbti kambarine. Klojau lovas, valiau grindis. Dariau tai, ką daro kambarinės. Atidirbau metus ir kadangi buvau viduryje kalnų, susitaupiau kelis tūkstančius eurų. Grįžome čia ir vėl buvo krizė. Bet jau turėjome finansinį bagažą, todėl nusprendėme važiuoti į Londoną“, – prisiminęs sprendimą vykti į užsienį pasakojo L. Boguševičius.
Nors vyras buvo susitaupęs ne vieną tūkstantį eurų, netrukus suprato, kad didmiestyje šie pinigai nieko nereiškia.
„Ten nuvarėme, iškart išsinuomavome butą. Kambario nenorėjome, nes buvo tikslas gyventi, o ne kentėti. Ko nepaskaičiavome, tai to, kad Londone tirpsta pinigai. O aš užsibrėžiau, kad dirbsiu „Tele2“ atitikmenyje, arba „Apple“. Nenorėjau niekur kitur eiti. Kiaurą dieną siuntinėjau CV. Tada praėjo mėnesis, du, trys. Ir visą laiką sėdi namie, nes gaila pinigų. Kol neturi darbo, negali pradėti tūsinti. Daug vaikštai, moki nuomą, dairaisi, bet labai kažko sau neleidi. Santaupos Londone greitai seko. Draugė rado darbą, tai man vyriškumas nukrito. Galvojau, kad tuometinė mergina uždirba pinigų, o aš sėdžiu kaip išlaikytinis. Tada priėjau kompromisą ir pradėjau siųsti CV kitur. Gavau darbą kino teatre ir pagalvojau, gerai, buvo sudėtingas laikas, bet reikia pasinaudoti proga ir atkalti pinigus“, – pasakojo jis.
Tačiau dėl krūvio po mėnesio Laurynas iš šio darbo išėjo. Tiesa, jis džiaugėsi, kad jųdviejų biudžetą pavyko stabilizuoti ir jau svarstė, kuo galėtų užsiimti toliau.
„Susigrąžinau tai, ką buvau išleidęs. Po mėnesio išėjau į kitą darbą, kuriame variau trejus metus. Gerai sekėsi, atsibodo ir tada mečiau. Pasidariau su savimi susitarimą – arba važiuoju namo, arba gaunu darbą, dėl kurio man bus įdomu likti. Nusipirkau bilietus namo rugsėjo pirmai, bet tuo metu visai linksmai leidau laiką ir toliau siunčiau CV. Patekau į „Nissan“. Ten atranka buvo kaip „X faktoriuje“. Gal 50 pardavėjų atėjo į vieną erdvę. Tada duoda užduočių ir lieka 24, 12 ir tada trys. Eini kalbėti tik tokiu atveju. Atėjau pažiūrėti, susiplanavau užduotis, ką veiksiu pirmą, antrą dieną. Per intervą pamačiau, kad man bus šakės, nes sėdėjo britai, visi buvo su kostiumais. Bet aš gavau darbą.
Iškart toks: „Gerai.“ Skambinau mamai, kad negrįšiu, nes radau labai gerą darbą ir noriu pabandyti. Dirbau penkerius metus, kai atsimušiau į stiklines lubas, nes supratau, kad negausiu aukštesnės pozicijos dėl pavardės. Jie nacionalistai. Ir nors gerbia mane už tai, ką darau, bet tiesiogiai su manimi nebendrauja, nes kitoje pozicijoje reikėtų tiesiai bendrauti. Buvau geriausias pardavėjas dvejus metus iš eilės. Aš savęs negailėjau, varydavau septynias dienas iš eilės, penkis mėnesius be sustojimo. Kelioms savaitėms grįždavau į Lietuvą ir tada vėl tas pats“, – apie darbą užsienyje kalbėjo L. Boguševičius.
Vyras prisiminė, kad niekada nežinojo, koks jausmas uždirbti 10 tūkst. svarų per mėnesį, tačiau džiaugėsi, kad turėjo užsibrėžęs kur svarbesnių tikslų.
„Niekada nežinojau šito jausmo. Tam turėjau visas galimybes, bet norėjau parduoti šimtą automobilių per du mėnesius. Vadovo pasiklausdavau, ar niekas to nėra padaręs, ir užsibrėždavau tai padaryti. Man tai buvo labiau sportinis interesas, o ne prievarta. Mano tiesioginis vadovas buvo daug vyresnis už mane, rūpinosi, iki šiol palaikome gerus santykius. Bet jis man sako: „Nežinau, kaip tau pasakyti, bet tu negalėsi užimti tos pozicijos.“ Pinigus gaudavau gerus. Po 4 ar 5 tūkst. svarų į mėnesį. Tuo metu sportavau. Tai dariau šešias dienas per savaitę. Turėdavau tik vieną dieną išleisti pinigus, bet tą dieną aš miegodavau ir žiūrėdavau „Netflix“. Plius kieme buvo naujas automobilis, kurį davė įmonė. Tai tu jaunas, turi naują automobilį, ko dar norėti?“ – prisiminęs praeitį svarstė jis.
Gyvendamas užsienyje L. Boguševičius pradėjo jausti, kad vis dažniau pasiilgsta šeimos ir draugų. Savo ilgesį jis bandydavo slėpti brangiais pirkiniais – laikrodžiais, kostiumais, batais ir vardiniais drabužiais.
„Tuštybės š*das, kuriuo bandai užsipildyti tuštumą ir gauti dopaminą trumpam laikotarpiui. Šiemet sau daviau iššūkį nepirkti drabužių ir pažiūrėsiu, kaip man seksis. Jei suplyšo, tada tikrai reikia, bet neperku iš emocijos. Gal gražus džemperis, bet namuose dvidešimt tokių kabo su etiketėmis. Išleidi tuos pinigus ir niekada nežinai, kodėl. Tuštybės lipdymas neveikia. Kaip tik draugai prieš Kalėdas atvarė, pabuvo pas mane savaitę ir iškart po jų nuskridau namo. Kai esi emigrantas, visi tau randa laiko, faina kartu būti. Grįžęs į Londoną nuėjau pas vadovą ir sakiau, kad noriu namo. Pagal jų taisykles turėjau dirbti dar du mėnesius, bet mane paleido po savaitės. Sakiau, kad pasiliktų ir depozitą už butą, man jo nereikia, nes skrendu namo“, – apie sprendimą grįžti į Lietuvą pasakojo žymus verslininkas.
Skrisdamas namo Laurynas jautėsi šiek tiek svetimas, nes nežinojo, kas jo lauks grįžus į tėvynę.
„Dirbau Lietuvoje ir išlėkiau po trijų savaičių. Žiauriai susipykome su tiesiogine vadove. Mano paskutiniai žodžiai jai buvo – „eik n*“. Ji buvo žmogus, dirbantis ten 15 metų. Generalinis tik periminėjo verslą, o aš buvau arogantiškas 28-erių škacas. Nemokėjau gražiai pasakyti kritikos ir nesirinkau žodžių. Aš ten savaitę pradirbęs sakiau, kad tas blogai, tas blogai. Lyginau UK darbo kultūrą su lietuviška. Sakiau, kad galima čia kitaip padaryti. Žmogus, kuris ten dirba tiek metų, jautėsi ganėtinai svarbus, nes gi ką tik iš 28-erių škaco išgirdo, kas blogai. Nuo tada mūsų santykiai ėjo tik blogyn ir išėjo į neapykantą. Tačiau nesigailiu, ką sakiau, nes tai sakiau sąžiningai ir nuoširdžiai. Gerai, kad su Gintu išlaikėme gerus santykius. Jie šiandien padarė visus dalykus, o aš su humoro forma paskambinau ir sakiau: „Gerai, kad padarėte.“ Bet tikrai humoro forma sakiau, palinkėjau sėkmės“, – laidoje sakė jis.
L. Boguševičius pasakojo, kad šis laikotarpis buvo vienas sunkesnių. Jis prisiminė, jog jautėsi taip, lyg būtų niekam Lietuvoje nereikalingas, svarstė važiuoti atgal.
„Tai buvo pirmų dienų reakcija. Nemačiau daug žmonių, bet supratau, kad turiu laiko ir santaupų, susirasiu tą darbą. Ir kaip tik Andriaus Tapino „Laisvės TV“ kūrėsi. Mano bičiulis buvo vienas iš kūrėjų ir manęs klausė, ar noriu ateiti. Ir ką aš galėjau prarasti? Jie man davė pardavėjo poziciją ir aš greit atgavau pasitikėjimą savimi. Neleisiu sumeluoti, nes negali meluoti, kas susiję su Andriumi. Kai tas parašys, man reikės išvažiuoti iš Lietuvos. Bet gavau visai gerus rezultatus. Jie man davė geras darbo sąlygas. Per kelis mėnesius užsidirbau vardą, parodžiau, kad dirbu sąžiningai ir gerai. Pats sau įrodžiau, kad gebu parduoti“, – pasakojo jis.
Netrukus vyras sulaukė dar vieno pasiūlymo, apie kurį visą laiką svajojo.
„Man pasiūlė tapti „Alfa Romeo“, „Jeep“ ir „Maserati“ prekės ženklo vadybininku Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Bet aš ką tik gavau geras darbo sąlygas, pasirašiau normalią sutartį. Sakiau: „Andriau, aš nežinau, kaip tau pasakyti, nes truputį tavęs bijau.“ Jaučiu jam didžiulę pagarbą už vertybinį stuburą. Bet tai buvo mano svajonių darbas, labai norėjau pabandyti. O Andrius taip tėviškai, draugiškai ir žmogiškai sako: „Jei taip yra, varyk. Niekas čia ant tavęs nepyks.“ Mes iki šiol turime gerus santykius.
Tada nuvariau ten, o mano stiprioji pusė bendrauti, komunikuoti, tai darbo pokalbyje ir iškomunikavau. Ir supratau, kad aš jau trečią savaitę „Exel“, „Power Point“ piešiu, kur nei vieno, nei kito nemoku. Paskambinau draugeliui, kaip daryti, nes nifiga nemokėjau. Tada antrą mėnesį dariau, trečią. Mano tiesioginis vadovas turėjo daug ant lėkštės, neturėjo man laiko, tai supratau, kad aš čia tiesiog būnu. Man mokėjo algą, bet nekūriau visiškai jokios vertės. Buvau šuniui penkta koja. Nuėjau pas vadovą ir pasakiau, kad nevažiuoja. Jis pasiūlė išeitinę, mane atleido ir aš vėl buvau be darbo.
Toks: „Blemba“, nes jau į „Laisvės TV“ negrįši, nes nepatogu, gal gėda. Ir tada pradėjo skambinti, klausti: „Tu dirbai su mašinomis, gal gali man patarti, ką daryti?“ Aš sudėliojau, kaip reikia elgtis perkant mašiną. Paskui kreipėsi to pažįstamo pažįstamas. <...> Prieš šešerius metus Lietuva nemokėjo parduoti mašinų. Bet ir pirkti nelabai moka. Tai supratau, kad galiu žmonėms padėti nusipirkti“, – apie verslo pradžią pasakojo Laurynas.
Laidoje „Nepatogūs klausimai“ svečias prisiminė, kad paprašydavo kolegų iš Jungtinės Karalystės atsiųsti tikras prekės ženklų kainas. Palygindamas lietuviškų ženklų kainas, savikainas, jis galėdavo klientui pasiūlyti geriausią variantą.
„Išmokau spausti ženklus, kad klientui duotų geresnę kainą ir nuo to pasiimdavau procentą. Tas, kad čia kainas parodo, protingai lizingą padaro, ėjo iš lūpų į lūpas. Lietuvoje pirkimas su likutine verte buvo pakankamai naujas dalykas. Žmonės neskyrė, maišė arba tiesiog nesuprato. Ir žiūriu, kad jau nebespėju. Pasiėmiau asistentą, o tas asistentas irgi žmones konstruoja. Mes jau dviese nebespėjame. Tai dabar turime, ką turime“, – pasakojo jis.
Verslo pradžioje L. Boguševičiaus teko išgyventi ir nemalonias situacijas. Pavyzdžiui, kartą jie nusipirko neegzistuojantį automobilį, dėl ko prarado apie 60 tūkst. eurų.
„<...> Mus išdūrė ir praradome dar šimtą. Buvo visokių skausmingų bajerių, kurie atsirado vėliau. Dėl to mes labai smarkiai užaugome, nors iš veiklos praradome šiek tiek pinigų. Kai dydis dešimt plius žmonių, o ne dviese, tai išmoksti pigiai parduoti, o aš norėjau išmokti brangiai. Labai skauda buvo, gėda prieš partnerius. Jie daug matė, todėl buvo ramesni, o man pirmas kartas, aš viską priimu kaip pasaulio pabaigą, nes man rūpi visi žmonės. Jie manimi pasitikėjo, todėl žiauriai parinausi dėl to“, – prisipažino jis.
Sulaukus žiūrovo klausimo, ar teko apgaudinėti žmones su blogai veikiančiais automobiliais, garsus verslininkas paprieštaravo, mat tiek jis, tiek jo kolegos turėjo labai svarbų pažadą.
„Nuo pirmos dienos, kai fiziškai priimdavome automobilius, mes sau pažadėjome, kad niekada neknisime proto. Jei tai š*das, pasakysime, kad tai š*das. Jei blogai, irgi pasakysime, kad blogai. Tuo metu neturėjome galimybės sutaisyti, dabar turime. Todėl sutaisome, parodome sąskaitą, kaip turi būti. Aš reputaciją suvokiu kaip vardą. Tu jį susiš*kti gali labai greitai, o paskui susigrąžinti užtrunka ilgai ir brangiai. Mes tiesiog nerizikuojame ir stengiamės nesusigadinti reputacijos š*dinu elgesiu, apgavyste ar kažkuo kitu“, – laidoje sakė L. Boguševičius.
O ar jis yra sulaukęs grasinimų?
„Esu gavęs netiesioginį perspėjimą, kad mano verslą uždarys. Vienas iš kompanijos vadovų, vienas iš sūnų. Paliekam žmonėms spėlioti, kas. Man visai neblogai tuo metu sekėsi dirbti su „Peugeot“ prekės ženklu. Darydamas konsultacinę veiklą sugeneruodavau tam tikrą srautą, ir pamatė, kad tai pakankamai konkurencingas salonas. Gavus netiesioginį perspėjimą mano bendradarbiavimas su „Peugeot“ labai greitai nutrūko. Jie yra atstovai Lietuvoje ir dabar rado naują manevrą. Neseniai gavome fainą kliento užklausą, kad nori šito automobilio, bet nenori pirkti š*do gabalo iš būtent tos kompanijos. Paklausė: „Gal galima pas jus?“ Lietuviai turi vertybes. <...> Jam nesvarbu, kad jei norės, gaus identiškai tokį patį, bet brangesnį keliais šimtais eurų. Čia yra principai. Lietuviai yra principingi žmonės, kas yra žavu“, – komplimentų lietuviams negailėjo Laurynas.
Garsus verslininkas bando parduoti ne tik automobilius, bet ir savo namą.
„Mes visi ėjome per gyvenimą, kur norisi prabangių namų, mašinų. Visi turi tokią siekiamybę. Mes žmonės, mums norisi visko, kas geriausia. Atrodo, kad čia laimės simbolis ar dar kažkas. Didelis namas faina, gamtoje irgi smagu, bet niekas nesakė, kad reikės dirbti, o aš esu ant betono užaugęs baltarankis vaikas, kuris nemoka tų namų daryti. Man tiesiog atsibodo kiekvieną savaitgalį dirbti, penkias dienas būnant darbe. Iš pradžių tai dariau, bet užknisdavo ieškoti, kas padarys. Aš nepadarau taip gerai, kaip gerai reikia padaryti ir tada mane erzina. Tuomet ieškau, kas galėtų padaryti“, – pasakojo L. Boguševičius ir pridūrė, kad ketina pirkti daug mažesnį namą.
Laidos vedėjui pastebėjus, kad daug Lietuvos krepšininkų turi prabangius automobilius, L. Boguševičius pridūrė, kad tai tiesia ir įprastai jie perka dviejų tipų automobilius.
„Krepšininkai yra sportininkai, kurie turi labai didelį ego aikštelėje ir ambicijų. Jiems matuotis yra jų darbas. Kiekvieną dieną daužytis aikštelėje yra jų darbas. Tu turi būti geresnis už kitą bachurą, iškovoti taškus ir t.t. Tas dalykas jiems persiduoda visose srityse. Paprastai didžioji dalis krepšininkų renkasi galingus, sportiškus automobilius. Jiems dydis patogesnis. Tai nebus dviejų durų kabrikai, nes didžioji dalis krepšininkų į juos netelpa. Kita krepšininkų dalis labai pragmatiškai žiūri į autoparką, kultūringai, kukliai“, – sakė jis.
Pasiteiravus, ką vairuoja Lietuvos žvaigždės, laidos svečias pasakojo, kad kai kurie renkasi tai, apie ką svajojo vaikystėje, o kiti – kolekcinius automobilius. Jis prisiminė, kad tokį buvo nusipirkęs ir A. Tapinas.
„Jie nebūtinai brangūs, jei yra kolekciniai. Yra keletas „Ford Mustang“ Lietuvoje, taip pat yra „Alfa Romeo Spider“ iš 1985 metų. Jie nėra brangūs, bet kažkam brangūs dėl kažkokios priežasties. Andrius turėjo „Lotus“, kuris nėra brangus, bet labai retas ir įdomus. Šiaip apskritai Lietuvoje mes gal kitaip auklėti, ar turime kitokias vertybes. Nesvarbu, ar tai krepšininkas, ar laidų vedėjas, kas nori, paskaičiuojame savo pirkinius ir elgesį perkant brangų daiktą. Tarkim, gali nuvažiuoti į Latviją, Lenkiją į supercar saloną ir nusipirkti brangią mašiną, arba gali nueiti pas mus ar dar kažką, kad nereikėtų ieškoti Europoje. Tiesiog taupai savo pinigus, o kai perki supercarą, kuris limited edition, jis būna kolekcinis, jo išvažiavimas iš salono primena adekdotą“, – sakė jis.
Visgi darbo metu L. Boguševičius turėjo ir labai nemalonių susidūrimų. Jis išskyrė du klientus, kurių elgesys, anot jo, nėra dovanotinas.
„Per karjerą, sakyčiau, kad buvo du. Vienas buvo dabartinė Lietuvos scenos pažiba. Mes atsisakėme jam parduoti automobilį. Buvo ir mūsų klaida, nes vėlavome su terminais, bet ir jis negražiai bendravo su komandos nariais. Buvo labai nepagarbus elgesys su komanda ir tai man buvo peržengta riba.
O kitas bičas irgi šlykščiai bendravo su komandos nariais. Jis visiškai nežinomas, bet aš jam paskambinau, pasakiau, kad negalima taip elgtis, automobilio neparduosime. Jam buvo šokas, nes moka pinigus, o aš neduodu to daikto. Pasakiau, kad grąžinsiu pinigus, sumokėsiu palūkanas, bet mašinos neparduosime, siūliau ją pirkti kitur. Ir jis man pradėjo grasinti Algiu Greitai ir Benediktu Vanagu. Sakė, kad jiems paskambins ir paprašys, jog apie mane parašytų blogus tekstus feisbuke. Aš tada jiems paskambinau, paklausiau, ar jie šitą pilietį žino, pasakė, kad žino, visi pasijuokėme ir čia viskas baigėsi“, – prisiminė jis.
Laidos vedėjui išgirdus, kad tarp šių dviejų žmonių buvo ir garsus atlikėjas, verslininkas pabrėžė, kad ir jam iš pradžių jis pasirodė kaip ramus vaikinas.
„Jis man irgi toks pasirodė, bet ant manęs paklykė, parėkė telefonu. Jis irgi norėjo nusipirkti paprastą automobilį be jokio išsidirbinėjimo. Su šita dalimi viskas tvarkoje, bet pats elgesys buvo keistas. Pateisinčiau, jei būtų mega žvaigždė, gal pakrikę nervai nuo žmonių persekiojimo, bet, dude, pradėjai karjerą ir taip su žmonėmis elgiesi? Tu negali rėkti ant mano komandos, čia jau peržengtos ribos. Kad mes tarpusavyje vieni kitus siunčiam darbo metu, čia viskas gerai, mokame atsiprašyti, bet mano darbuotojai buvo nepatogioje situacijoje. Jie nežinojo, ar gali atsikirsti, nes tai buvo klientas. Labai nelygios jėgos. Bet čia ne tik šita situacija. Niekada nesuprasiu žmonių, kurie rėkia ant pardavėjų, šūkauja parduotuvėje. Tos galios, pozicijos demonstravimo nesuprantu. Man patinka „pasidaužyti“ su už save stipresniais, pavyzdžiui, su konkurentais, viešoje erdvėje komentarais. Aš esu teisybės ieškotojas“, – „Nepatogių klausimų“ laidoje sakė jis.
Visą pokalbį su Laurynu Boguševičiumi galite pamatyti vaizdo įraše, kurį rasite straipsnio viršuje.