Tačiau buvo aišku ir tai, kad Leonardo DiCaprio nei šiemet, nei artimiausiu metu nelaimės jokio apdovanojimo, kol netaps kitokio pobūdžio aktoriumi – ne tokiu šaunuoliu. Šaunūs vyrukai nelaimi „Oskarų“, rašo „Vanity Fair“.
Nors šiuolaikinė šaunumo samprata kilo iš džiazo ir paplito per populiariąją muziką, kinas išplatino šaunumo suvokimą tarp masių, suteikdamas žiūrovams prie jo precedento neturinčią prieigą. Štai šaunumo įsikūnijimai, nelaimėję jokių apdovanojimų: Cary Grantas, Richardas Burtonas, Robertas Mitchumas, Jamesas Deanas, Steve`as McQueenas, Samuelis L. Jacksonas, Gary Oldmanas bei Tomas Cruise`as.
Paulas Newmanas ir Humphrey Bogartas buvo įvertinti tik savo karjeros pabaigoje, kai amžius jau buvo nusinešęs dalį jų puikumo. Dar du šaunūs laimėtojai - Marlonas Brando ir Jackas Nicholsonas – vieną iš dviejų savo apdovanojimų pelnė jau sulaukę 50 metų. Šaunumas nereiškia, kad nesi geras, sėkmingas ar populiarus aktorius – iš tikrųjų yra priešingai.
Tačiau tai tikrai reiškia, kad bus sunku laimėti Akademijos apdovanojimą už geriausią aktoriaus vaidmenį. Šioje vietoje galima prisiminti šauniausią šiandien dirbantį aktorių Bradą Pittą, kuris niekada nėra laimėjęs „Oskaro“ už vaidybą ir per daugiau kaip du dešimtmečius trunkančią karjerą tik du kartus buvo nominuotas geriausio aktoriaus kategorijoje.
Kitoje skalės pusėje yra Tomas Hanksas – aktorius, beveik visada priverčiantis įsijausti į jo vaidmenis. T. Hankso vaidmenų galia glūdi jo sugebėjime tiksliai perteikti savo personažų jauseną – štai kodėl jam taip sekasi per „Oskarų“ apdovanojimus. Geriausio aktoriaus apdovanojimui jis buvo nominuotas penkis kartus ir dukart jį laimėjo, patekdamas tarp vos devynių aktorių, sugebėjusių tai pasiekti.
B. Pitto – T. Hankso skalė gali padėti prognozuojant, kuris aktorius gali tikėtis Akademijos apdovanojimo. Kuo aktoriaus stilius ir vaidmuo yra panašesnis į B. Pitto, tuo mažiau šansų, kad jis laimės apdovanojimą. Ši skalė taip pat paaiškina, kodėl Akademija pirmenybę teikia aktoriams, vaidinantiems neįgalius, dvasiškai palūžusius, homoseksualius ar bjaurius personažus.
Tai, už ką skiriamas apdovanojimas, yra vaidmenys, kuriems aktoriai turi įtempti visas savo jėgas, kad perteiktų ekranuose nepakankamai atstovaujamus personažus. Aktoriai, sudarantys didelę dalį Akademijos balsuotojų, turi užsidirbti duoną tapdami kitokiais žmonėmis, ir privalo turėti natūralų polinkį vaidmenims, kurie taip pat skatina auditoriją įsivaizduoti save visiškai kitokiais.
B. Pitto – T. Hankso skalė pateikia atsakymą, kodėl šiais metais pagrindinė kova vyko tarp Ch. Ejioforo ir M. McConaughey. Tai net paaiškina, kodėl T. Hanksas nebuvo nominuotas apdovanojimui, nors to tikėjosi daugelis kino kritikų.
L. DiCaprio filme „The Wolf of Wall Street“ („Volstryto vilkas“) tikrai turi daug ką pasakyti, ir, atrodo, balsas už kadro turėtų kviesti žiūrovus įsijausti į Džordano Belforto mąstymą. Tačiau nieko negali būti toliau nuo tiesos. Viskas, ką mums reikia sužinoti apie L. Di Caprio vaidmenį, paaiškėja filmo pradžioje, kai Dž. Belfortas biržoje imasi pardavinėti pigias akcijas. Kai jis pirmą kartą paskambina telefonu, visas biuras nuščiūva ir pradeda jį stebėti. Būtent to paties tikimasi ir iš žiūrovų. Mes esame tik jo vaidmenų žiūrovai, o ne auditorija, kuri jo vaidmenis išgyventų.
L. DiCaprio pradėjo vaidinti kaip labai atviras aktorius, pelnęs šlovę vaidmenimis, kuriems buvo svetimas šaunumas: tai buvo filmai „What’s Eating Gilbert Grape“ („Kas graužia Gilbertą Greipą“) ir „Titanic“ („Titanikas“). Kaip ir „Gilberto Greipo“ kolega Johnny Deppas, nuo to karto jis didžiąją karjeros dalį pradėjo skirti spektakliams, kuriuos reikia tiesiog žiūrėti, o ne pro juos kažką įžvelgti. Jo vaidmenys filmuose „Django Unchained“ („Ištrūkęs Džango“), „The Great Gatsby“ („Didysis Getsbis“), „Catch Me If You Can“ („Pagauk, jei gali“) ir „The Aviator“ („Aviatorius“) buvo puikūs, bet ne priverčiančio įsijausti hanksiško puikumo, kuris buvo įvertintas „Oskaru“.
Tai pirmasis iš daugelio M. McConaughey privalumų, kurio homofobiško, tradicinės seksualinės orientacijos vyro, sergančio AIDS, vaidmuo B. Pitto – T. Hankso skalėje suveikė tiek pat stipriai kaip ir Ch. Ejioforo darbas. Nors M. McConaughey vaidmuo pats savaime nei iš jo, nei iš žiūrovų nepareikalavo ypatingų pastangų, M. McConaughey ekrane demonstruoja daugiau savo emocijų negu Ch. Ejioforas.
Jis leidžia žiūrovams dalytis savo įsiūčiu, širdgėla ir baime. Pridėkite dar tą faktą, kad jis dėl šio vaidmens atsikratė tiek daug svorio. Svarbiausia, kad M. McConaughey perėjo precedento neturinčią transformaciją. Jis savo poziciją B. Pitto – T. Hankso skalėje pastūmėjo T. Hankso pusės link, virtinėje gerų filmų tapdamas ne tokiu išvaizdžiu šaunuoliu. „Dalaso klube“ jo personažo trajektorija nuo pasipūtimo iki užuojautos primena jo paties metamorfozę. M. McConaughey daugiau nebėra šaunus vyrukas. Iš dalies dėl to jis šiemet buvo įvertintas geriausio aktoriaus „Oskaru“.