Pravažiavus pusantro tūkstančio kilometrų penktadienio rytą 120 km/val kertame Austrijos - Italijos sieną (čia gi ne broliška Latvijos valstybė - nereikia šnekėtis su pasieniečiu ir mojuoti Žalia korta ar techninės apžiūros talonu). Kadangi iki Bova Marina dar tiek pat kilometrų, užsukame tik į Veneciją. Nors ir daug turistų bei juodaodžių su “Prada” rankinukais, Venecija nepakartojama ir ... sunkiai apeinama per porą valandų. Bet prieš akis laukia beveik visa para vairavimo.
Važiuojame mokamomis autostradomis - nors tas nėra pigu, bet skubant - neišvengiama. Prieš metus sukaupiau patirties, taupydamas eurus, kai per 16 valandų vairavimo pavyko įveikti tik 400 kilometrų Adrijos kelio. Šeštadienio naktį pagaliau išvystu ženklą, kad prasideda Kalabrijos žemė.
Tą būtų galima pastebėti ir nežiūrint ženklų - Kalabrijoje vienintelė nemokama, „valdiška” autostrada. Tai Italijos centrinė valdžia suteikė tokią malonę skurdžiausiam šalis regionui. Valdiška yra valdiška ir buvusios kokybės nė ženklo nelikę. Bet važiuoti tikrai galima ir dar visai neblogai, tik trukdo nesibaigiantys remonto ruožai.
Kaip vėliau išsiaiškinome, Kalabrijoje kelio remonto darbai vyksta šiek tiek kitaip nei kitose valstybėse - čia juos kontroliuoja vietinė mafija, kitaip Ndrangheta, kuri už remonto pinigus iš valstybės siurbia pinigus, o realiai nieko nedaro. Tad, manau, ir po dešimties metų kelio darbai autostradoje Sorrento - Reggio di Calabria tikrai nesibaigs. Bet čia gi ne turistų galvos skausmas, tiesa?
Autostrada baigiasi Reggio di Calabria mieste, ir likusius 50 kilometrų įveikiame keliu, kuris išdidžiai skamba Jonijos kelias. Tikrai gražu važiuoti, beveik visada šalia matant Sicilijos salą ir po gero pusvalandžio - mes jau Bova Marina. Apartamentai nenuvilia, nors ir nėra prabangūs, kaip rašė skelbime, bet kaip už 700 litų dviem žmonėm savaitei ir su nuostabiu vaizdu i Jonijos jūrą, kuri tik už kelių dešimčių metrų - netgi šaunūs. Nėra net jokio kelio, kurį reiktų kirsti einant prie jūros, atrodo, ji tiesiog kieme! Pats miestukas tikai ne turistinis ir jame nėra ką veikti, išskyrus kelis restoranus, kur meniu tik itališkai, bet ramiam poilsiui tiks.
Savaitę džiaugiamės nuostabiu oru - visas dienas švietė saulė ir džiugino turkio spalvos šilta Jonijos jūra. Itališkas maistas ir vynas verti atskirų straipsnių, tad čia tik užsiminsiu, kad jūros gėrybių Kalabrijoje netrūksta, o vynas pigus ir vertas būti vartojamas kartu su kalmaru.
Žmonės Kalabrijoje mažo ūgio, vyrai dar ir grėsmingos išvaizdos, bet susidūrus su jais tikrai malonus. Kai man nuleido padangą paslaugiai padėjo surasti autoservisą, o servisas paėmė tik 5 eurus už padangos užklijavimą ir pakeitimą. Džiugu, kad ir senojoje Europos Sąjungos šalyje gali rasti dalykų už prieinamą kainą.
Kalabrija - tai aukštų (sąlyginai, aišku) kalnų šalis. Čia kiekviename žingsnyje tik už poros kilometrų nuo jūros gali pakilti į daugiau nei kilometro aukštį. Nepakartojama žiūrėti į jūrą, stovint ant kalno - lygumų šalies gyventojui tai tikra egzotika.
Traukiniu važiuojame į Reggio di Calabria – tai vertas dėmesio ir pakartotinio lankymo miestas, įsikūręs priešais Mesiną Sicilijoje. Traukinio bėgiams pietų Italijoje atiduoti gražiausi kilometrai pakrantės, bet kai tuo traukiniu važiuoji ir sėdi šalia lango, tai nustoja piktinti. Vietiniai italai sako, kad Reggio turi gražiausią kilometrą Italijos - gatvę Via Marina – tai lygiagrečiai Sicilijai einanti gatvė. Iš tiesų, fantastiška yra sėdėti gražiai sutvarkytoje pakrantėje ant akmeninio suoliuko, kepinant salei ir su tirpstančiais nežemiško skonio ledais rankoje ir stebėti Sicilijoje besikaupiančius debesis.
Kita išvyka, šį kartą tolimesnė ir automobiliu - į Capo Vaticano iškišulį. Buvau mates Capo Vaticano nuotraukų internete, bet maniau, kad jos šiek tiek pagražintos Photoshop’u, bet... Ten dar gražiau. Vanduo nerealiai skaidrus, o vandens dviračiai ar baidarės atrodo lyg kabančios ant vandens bei netikros.
Maudytis čia vienas malonumas, tik prieš tai reikia nusileisti stačiu keliuku iki to rojaus žemėje. Šalia esantis Tropea miestas taip pat vertas pusdienio, nes tokio pat žydrumo vanduo šalia senovinės pilies negali nepalikti abejingų. Beje, čia pastebėjau nemažai turistų, ko beveik nematyti kitose Kalabrijos vietose, bet “Lous Vuitton” rankinių čia dar nėra.
Kalabrijos mafija taip verta atskiro paminėjimo - nors ji turistui lyg ir nematoma, bet katastrofiška infrastruktūra byloja apie jos egzistavimą šalia. Daug apleistų gamyklų, griūvančių poilsio bazių, į kurias kažkada šiaurės italai investavo dideles sumas pinigų. Bet per daug dėl to nepergyvenant, mafija tikrai netrukdo turiningai praleisti laiko.
Apie Kalabriją internete nėra daug informacijos, o jei ir yra, tai ji šykštoka. Turistų trūkumas iš pradžių rėžia akį ir verčia jaustis kiek nejaukiai, bet vėliau supranti, kad tai ir yra didžiausias privalumas. Kaip sakė vienas italas: „Jei nori aplankyti nuostabias vietas Italijoje, kol jų dar neaplankė milijonai turistų - rinkis tik Kalabriją”. Ir aš ją pasirinkau.
P.S. Įsirašykite Alex Gaudino dainą “Destination Calabria”, nes geriausia pietų radijo stotis KissKiss ją nelabai mėgsta, ir pirmyn ten, kur nereikia stumdytis, norint pasitiesti rankšluostį prie jūros.