Išbandymai saule ir kainomis
Poilsiauti Ispanijos pietuose – laimės dalykas. Prieš 10 metų Costa del Sol pakrantėje buvau liepą, tai jau pirmą dieną susirgau visomis neišmanėliui įmanomomis ligomis: per porą valandų taip nudegiau Fuengirolos paplūdimyje, kad tris naktis kaukiau iš skausmo nuo nudegimų.
Paskui užpuolė ausų uždegimas, nes pasimaudydamas 10 km eidavau pakrante prieš šiltą stiprų vėją į Marbėją ir atgal. Po to pajutau, ką reiškia ispaniškas maistas, prie kurio, pasirodo, šiauriečiui reikia prisitaikyti pamažu...
Šįkart buvau protingesnis. Išsitepiau 15-uoju kremu nuo saulės, atidžiau laikiausi patarimų paisyti siestos – pogulio meto, nes vidurdienį saulė pati baisiausia. Lįsti į Viduržemio jūrą gegužės pabaigoje-birželio pradžioje dar netraukė: vanduo gėlė kojas...
Solidžiame vos 60 metrų nuo kranto nutolusiame olandų pamėgtame Lago Rojo viešbutyje baseino vanduo atsidavė chloru. Sotūs pusryčiai, atstojantys ir pietus, bei vakarienė stebino dideliu pasirinkimu, bet vidinių organizmo problemų nesukėlė.
Pasirinkus poilsinę kelionę, esi laisvas rinktis ir įvairias pramogas bei ekskursijas. Tiesa, agentūros rekomenduojamos išvykos nepigios. Antai vienos dienos kelionė autobusu ir keltu į Tanžerą (Marokas) vienam žmogui kainuoja apie 90 eurų (apie kelionės turinį – kita kalba), britams priklausančią Gibraltaro uolą pamatysite už 50 eurų, o į Kordobą nuvyksite jau ir už visą 100 eurų.
Vietiniai ekskursijų pardavinėtojai kainas nuleidžia dvigubai, bet būtina pasiklausti, kas į jas įeina, nes dažnai 10 eurų kelionė į Granadą suprantama tik kaip bilietas autobusu ten ir atgal...
Afrika – pro autobuso langą
Ekskursija į Maroką buvo nesėkminga. Lenkų kilmės gidė Katarina daugiausia iš rusų turistų sudarytą grupę visą kelią mokė pildyti įvažiavimo ir išvykimo lapelius, „kad Maroko policininkai neprikibtų“, kad šnipais nepalaikytų. Štai kodėl, kai į profesijos langelį įrašiau „žurnalistas“, ji baisiai supyko ir pagrasino nemalonumais pasienyje.
Sovietinių laikų gąsdinimai neturėjo jokio pagrindo. Pasieniečiai tik žvilgtelėjo į atskleistus tiek rusiškus, tiek lietuviškus pasus, į daiktų turinį monitoriuje ir – į keltą. Gibraltaro sąsiauriu, skiriančiu Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną, šis laivas perplaukia per 45 minutes.
Stipri srovė mėto tai į vieną, tai į kitą pusę, todėl keltui reikia „užsiguravoti“ – paplaukti kiek prieš srovę, kad pataikytų į Tanžero uostą.
Diena pasitaikė visai ne afrikietiška: lijo, pūtė stiprus šaltas vėjas, slinko žemi debesys. Gelbėjo už 3 eurus arabų brukami skėčiai, o moterys skubiai pirko dželabus – ilgus vyrų rūbus su kapišonu.
Autobusu nuvežti į permirkusią aikštę nusifotografuoti ant sulysusių kupranugarių, pažiūrėti šokdinamų gyvačių (visa tai ne už dyką), kreivomis ir siauromis senamiesčio Kabos gatvelėmis Katarinos buvome nuvairuoti į keletą parduotuvių – kilimų ir kvepalų, bei prieskonių.
Ilgoka prezentacija, vikrūs arabai į maišelius įkiša savo produkcijos ir prašo nesiderėti. Kilimų taip niekas ir nepirko. Už tai gidė gavo dovanų, kad atvedė tokį didelį būrį pinigingų turistų.
Kažkokie mūsų saugumo sergėtojai neleido net įkišti nosies į nuostabius paslaptingus kiemelius, gėlių kupinus skverelius, dirstelti į ramiai tarpduryje sėdinčius senukus, margaspalvius arabų turgelius. Kai kas atitrūko nuo tokios globos ir su prekybininkais suspėjo gerokai pasiderėti, pavyzdžiui, nusipirkti odos rankinę už 20 eurų, kuri iš pradžių kainavo 150 eurų...
Pietūs arabų restorane. Afrikietiška virtuve beveik nekvepia, o gėrimus reikia pirkti. Netrukus, praėjus vos 2 valandoms, mes vėl autobuse ir – atgal. Apkūni gidė giria savo verslą, kaltina turistus, kad šie nori kažkokio laisvo laiko pasibastyti po miestą (nesaugu!), kad mečetę aplankyti neleidžia jų papročiai (?), kad apskritai mums visiems lietus tik į naudą (kitą dieną viešbučio kaimynė susirgo)...
Ronda – maurų tvirtovė
Pasimokę iš „organizuotos“ kelionės, maršrutiniu autobusu (beveik 9 eurai žmogui į vieną pusę iš Toremolinos centro) vykstame į Rondą – senovinį maurų įkurtą bastijoną, stovintį ant 30 metrų aukščio uolų.
Į dvi dalis padalintas miestas stebina švara ir autentiškumu. Čia yra viena seniausių Ispanijoje bulių kovų arenų. Šiaip jau koridų nemėgstu, ir jas stebėjau tik transliuojamas trečiadieniais per pagrindinius TV kanalus.
Nuostabūs maurų didiko Mondragono rūmai su vėsiais šaltiniais trykštančiais kiemeliais, apelsinų sodeliais, paslaptingais kiemais, gausia arabiška mozaika ir gipso lipdiniais. Čia turistus gąsdina paslaptingos patalpos uoloje, kurios kažkodėl siejamos su dvasiomis, kosmosu ir paįvairinamos žmonių kaulais...
Rondoje karšta. Virš 100 metrų aukščio Naujuoju tiltu grįžtame į naujesnę miesto dalį. Siesta. Bet vienoje kavinėje prisėdame suvalgyti tradicinį ispanų patiekalą – paelją. Tai ryžiai su daržovėmis, vištiena ir įvairiais prieskoniais. Nemaža porcija ir baltas vynas kainuoja apie 9 eurus.
Nėra kažkas ypatinga, bet gana skanu ir sotu. Dar galima užsisakyti trintos gaspačo sriubos. Kelias atgal trunka pustrečios valandos, ir kalnų serpantinai patyrusiam vairuotojui neatrodė tokie sunkūs.
Modernu ir ispaniška
Žinoma, pietinėje Andalūzijos pakrantėje yra ir daugiau grožybių. Pavyzdžiui, už 10 km į kalnus nuo Benalmadenos rasime nuostabų Michaso (Mijas) miestelį, kuris pasiekiamas maršrutiniu autobusu. Senovinė koplyčia tiesiog kalnų uoloje, nuostabus vaizdas link jūros, už kalnų besislepianti saulė, nuo jų slenkantis lengvas rūkas sukuria iliuzorinį reginį, kurį vadinčiau regimosios Ispanijos etalonu.
Mėgstantiems šiuolaikinius iššūkius – prie Marbėjos Puerto Banuse prisišliejęs ištaigingų Viduržemio jūros jachtų uostas, čia šmirinėja brangūs limuzinai, vakarais šnekučiuojasi pasaulio įžymybės, švyti garsių dizainerių vardais pavadinti salonai...
Bet vis tiek gali už 3 eurus išgerti kavos ar neblogo ispaniško alaus „San Migel“, su padavėju pašnekėti apie Arvydą Sabonį, Europos futbolo čempionatą. Benalmadenos kurorte akį taip pat patrauks uždaras turtingų jachtų savininkų miestas ant užutekio vandens.
Vaikus čia galima pradžiuginti šuoliais su gumomis ant batuto, jums kelią pastos siūlantys kelionę į jūrą jachtomis (apie 10-15 eurų val.), skrydį katerio tempiamu parasparniu, grįžti į viešbutį ne autobusu, o garlaiviu ir t.t. Bet geriausia keletą kilometrų baltu pakrantės marmuru žygiuoti pėsčiomis.
Uoslę kutena čia pat kepamų sardinių kvapas, skamba ispaniška muzika, o prie kavinės, žiūrėk, šoka flamenką...
Ne, tai ne viskas. Nes apie Ispaniją reikia arba visai nešvaistyti žodžių, arba kalbėti daug. Bet geriausia – pamatyti pačiam, pajusti ispanišką savastį, kuri, žinoma, jau pritaikyta čia plūstantiems pasiturintiems turistams.
Dar geriau, jeigu sugalvoji numoti ranka į „organizuotą“ turizmą, išsinuomoti automobilį ir... Bet apie tai – kitame rašinėlyje. Daugiau rasite čia.