Londono turgūs yra puiki išeitis, jei neturite nuo banknotų ir kreditinių kortelių plyštančios piniginės, pabodo slankioti po muziejus, pro viešbučio langą spoksoti į fasadinę didmiesčio pusę, o bičiuliai raukosi nuo tradicinių niekam nereikalingų suvenyrų. Čia galite ne tik puikiai praleisti laiką, tam neišleisdami nė cento (nebent panūsite ką nors įsigyti), įsilieti į tikrų londoniečių gyvenimą ir paieškoti originalių niekučių ne tik sau, bet ir artimiesiems.
Į turgų Londone galite susiruošti bet kurią dieną. Jei ne vienas, tai kitas tikrai veiks. Bus išeiginė turgavietei, panaršysite po netoliese gatvėje išdėliotas senas knygas. Blogiausiu atveju užsuksite į kokią nedidelę jaukią parduotuvėlę, kol būtinai rasite dirbantį turgų. O ten – ko tik širdis geidžia: nuo tą patį vakarą suplyštančių medvilninių suknelių už 1 svarą Brick Lane iki velniškai brangių antikvarinių gėrybių Portobello.
Tiesiai po apniukusia saule ar laikinu stogeliu parduodami paveikslai, šilkiniai drabužiai, masiškai štampuojami marškinėliai su Che Guevaros veidu, kvailais užrašais ar Londono nuotraukomis, plastmasės gaminiai, senos knygos ir fotoaparatai, juvelyriniai dirbiniai, vaisiai, odos gaminiai, užkandžiai, šviežia duona, kiniška arbata... Žodžiu, viskas ir dar daugiau.
Turgaviečių Londone turbūt yra dešimtys… Ne, tikriausiai šimtai, ir kiekviena vis kitokia – savita ne tik asortimentu, dominuojančių prekiautojų tautybe, bet ir joje tvyrančia dvasia.
Bene garsiausias ir madingiausias yra Portobello turgus, šeštadieniais šurmuliuojantis Noting Hilo rajone. Taip taip, tame pačiame, kur įsikūrę nemažai įžymybių ir kuris tapo filmo tokiu pačiu pavadinimu su Hugh Grantu bei Julia Roberts veiksmo vieta.
Kai draugės paklausiau, kaip rasti šį turgų, ji daug neaiškino: „Išeisi iš metro stotelės, suksi į kairę, o ten turėtų būti parašyta“. Parašyta tikrai buvo, tik gerokai toliau. O iki tol, vos išlipusią iš metro, mane pagavo minia viena kryptimi traukiančių londoniečių bei turistų ir tikrąja to žodžio prasme nunešė iki turgaus.
Portobello galima vadinti dideliu antikvariatu. Čia galima įsigyti senų (iki senovinių jiems gal ir toloka, bet kad kai kuriems – bent keliasdešimt metų, faktas) baldų, meno kūrinių, sidabro gaminių, fotoaparatų, sovietinių medalių, kareiviškų kepurių, indų. Greta – originalūs nauji dirbiniai iš metalo, odos, saviti drabužiai (tiek nauji, tiek dėvėti).
Nors šie dalykėliai – ne patys pigiausi Londone, čia taip pat būna išpardavimų. Pavyzdžiui, įdomiai išraižytos taurės (pardavėjos tikinimu, sidabrinės ir labai senos) buvo nupigintos iki 4-6 svarų. Serijinės gamybos puodeliai su tradiciniais vaizdeliais suvenyrų parduotuvėse kainuoja maždaug tiek pat.
Originalų žiedą – pirštą apsivijusį vietnamietį – jį nukaldinęs juvelyras baisiai juodomis panagėmis ir kaubojiška skrybėle pardavė už 20 svarų – šiek tiek pigiau nei prašė iš pradžių. Užtat čia pat žiedą nublizgino specialiu tepalu ir į maišelį dar įkišo savo vizitinę.
Portobello turi vieną trūkumą – kadangi turgus veikia tik vieną dieną per savaitę, londoniečiai ir turistai tikriausiai jaučia nenumaldomą poreikį jį aplankyti. Todėl žmonių čia būna ne mažiau nei per Kaziuko mugę saulėtą kovo šeštadienį. Jei iš toliau pamatote įdomių prekių, tenka gerokai pasidarbuoti alkūnėmis, kol prasibraunate iki prekystalio.
Kur kas didesnis ir ne mažiau žinomas, tačiau ne toks rafinuotas ir gerokai jaukesnis yra Camden turgus. Vos išlindęs iš metro stotelės pakliūni į spalvotais namais aprėmintą gatvę. Dalį pastatų puošia keistos dekoracijos – didžiulis katinas, džinsai, reklaminis užrašas. Na, bent jau gatvėje išdėliotos prekės – nuo pigių niekų iki stilingų drabužių, nuo papuošalų iki baldų.
Jei nesate pirkinių vergas, bet norite ko nors atminimui, galite už svarą nusifotografuoti su gatvėje besibūriuojančiais pankais.
Kiekvieną dieną veikiančiame turguje pilna užkandinių ir kavinių, siūlančių įvairių šalių patiekalus: japoniškus, indiškus, tailandietiškus...
Šio pasaulio pakraščio virtuvę galima išbandyti ir Brick Lane turguje, į kurį iš Londono finansinio centro Sičio nesunku atkulniuoti pėsčiomis. Į šį turgų, įsikūrusį indų ir bangladešiečių gyvenamajame rajone, reikia eiti sekmadienį.
Čia gali rasti ir naudotų, bet dar puikiai važiuojančių dviračių, XX amžiaus vidurį primenančių drabužių ir rankinių, senų baldų, suknelių po 1 svarą, kurios, žinoma, suplyšta tą patį vakarą… O prasiyrus pro Indija dvelkiančius prekystalius – aptikti nemažą plotą, kuriame – kalnai plastmasinių indų, buitinės chemijos ir panašių dalykų.
Mano mylimiausias – penktadienį popiet ir šeštadienį veikiantis Borough turgus, kuriame karaliauja maisto prekeiviai. Londoniečiai čia traukia sūrio, kumpio, makaronų, šviežios duonos (ji, reikia pasakyti, tokia pat skani kaip lietuviška, o kartais net pagardinta kuo nors egzotiško), arbatos, vaisių, alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų, konservuotų grybų, saldumynų…
Didelė dalis Borough parduodamos produkcijos – gaminta rankomis ar užauginta ekologiškai. Trumpai tariant, arčiau gamtos ir natūralumo. Vienoje didžiausių Londono maisto turgaviečių galima ne tik apsipirkti, bet ir paskanauti indiško, kiniško, kitokio lietuvių skrandžiui egzotiško maisto.
Jei ir tai neatviliotų į Borough turgų, pridėsiu, kad netoliese buvo filmuojamos kai kurios „Lok, stauk arba šauk“ ir „Bridžitos Džouns dienoraščio“ scenos.
Kai pasotinate skrandį, galite paėjėti iki Temzės ir paieškoti vietos, kur po tiltu ant stalų išdėliotos senos knygos. Čia už svarą, du ar truputį daugiau galite įsigyti kokių tik norite skaitinių: nuo romanų iki foto albumų. Jei derėsitės, bus dar pigiau.
Tai – tik kelios daugiau ar mažiau žinomos Londono turgavietės. Jei nebijote nuilsinti kojų, naršykite ir atokesnius didmiesčio rajonus – kartais nedidelį turgų galite rasti net atokioje gatvelėje ar aikštelėje tarp dviejų namų.