Galiausiai patenkiname savo smalsumą - aplankome Batwa pigmėjų gentį. Kaip ir perspėjo "Lonely Planet", tai panašiau į "žmonių safari" nei į genties gyvenimo stebėjimą - keliasdešimt išlikusių Batwa žmonių kiauras dienas nieko neveikia, tik rūko "žolę" ir kartais sušoka liūdną šokį jų pažiūrėti atvykusiems turistams, bando jiems parduoti savo suvenyrus, prašinėja pinigų ir drabužių. Šios degradavusios gentelės buitis labai skurdi - daugiausia jie gyvena lapinėse, čia pat - protėvių kapai bei marihuanos krūmai.
Kelionių knygos ir vietiniai gidai įvardina skirtingas tokios apverktinos pigmėju būties priežastis: vieni tvirtina, kad pigmėjai medžiojo gorilas, todėl Ugandos vyriausybė uždraudė tai daryti ir juos pačius uždarė į savotišką rezervatą. Kiti sako, kad vyriausybė norėjo apsaugoti pigmėjus, atsidūrusius karinių susirėmimų židinyje, treti tvirtina, kad taip vyriausybė norėjo juos tiesiog civilizuoti. Pigmėjams neleidžiama vykdyti jokios ūkinės veiklos, nes jie gyvena rezervato teritorijoje, kai kurie iš jų neapsikentę paliko savo šeimas ir išvyko gyventi į Kongą pas ten esančias pigmėju gentis.
Paliekame šią gentelę su nemaloniu prieskoniu viduje - grįždami į Fort Portal miestą svarstome, kiek jiems dar liko iki išnykimo. Viliamės, kad mūsų planuojama kelionė pas karingą karamadžongų gentį šalies šiaurėje leis mums išvysti tikras, o ne civiliuotas ir komercializuotas Ugandos gentis.
Naktį Fort Portal mus išbudina žemės drebėjimas. Paskubomis surezgame išsigelbėjimo iš viešbučio planą, laimei, jo neprireikia - pasirodo, nedideli žemės drebėjimai čia įprastas reiškinys, ypač prieš audrą.
Atsisakome minties keliauti visuomeniniu transportu bei atsitiktiniais automobiliais, ir likusiai kelionės Ugandoje daliai nusisamdome mikroautobusą su pakeliamu, safariams tinkamu stogu bei paslaugiu vairuotoju Moze, kuris, skirtingai nuo kitų ugandiečių vairuotojų, turi normalų laiko supratimą - į nustatytą tikslą atvykstame laiku, o ne 2-3 kartus vėliau.
Mūsų laukia "Murchinso Falls" nacionalinis parkas, garsus savo Nilo kriokliais bei įspūdinga gyvūnijos gausa. Pamatę krioklius juokaujame, kad net Jinjos raftingo patirtis nepadėtu jų įveikti, nors gidai pasakoja, kad pasišovusiųjų būta. Lig valiai prisižiūrime begemotų, krokodilų, dramblių, matome tuzinus buivolų ir įvairių rūšių antilopių, kurių gyvenimo būdas gali būti įspūdingas.
Pavyzdžiui, viena antilopių rūšis turi tokią trumpą atmintį, kad net pamiršta, jog liūtai yra pavojingi. Kitos gyvena haremais - 20-čiai patelių tenka vienas patinas. Tik penktadaliui šios rūšies antilopių patinų tenka laimė susiporuoti, kiti lieka taip ir neragavę sekso. Jie susiburia į senbernių bandas. O jei haremą turintį patiną nukonkuruoja stipresnis, vargšelio senberniai į savo gretas nepriima ir jo laukia liūdna baigtis.
Anksčiau "Murchinson Falls" teritorijoje gyvenusias gentis privertė išsikelti baisi rykštė - musės cėcė. Sukapoja jos ir mus, tačiau musės dabar jau nukenksmintos chemikalais ir jų įkandimai nebesukelia žmonėms ir gyvuliams pavojingos afrikinės miegligės.
Iš "Murchinson Falls" parko judame į šiaurės rytus,vis dar neatsisakydami aplankyti iki dantų ginkluotus ir karingus karamadžongus, nors nesutinkame nei vieno žmogaus, patariančio tai daryti. Sutiktas australas tvirtino, kad karamadžongai esą labai nekultūringi – gali netgi juos pririšti prie karvių uodegų ir tampyti po apylinkes.
Vietiniai karamadžongus pagarbiai vadina kariais, tačiau jų nemėgsta, nes šie verčiasi gyvulių vagystėmis, o pastaruoju metu dar ir kovoja su juos nuginkluoti norinčia Ugandos armija. Karamadžongai tebevaikšto pusnuogiai, ant jų pečių išpjauti randai, rodantys, kiek priešų karys nukovė. Dešinysis petys skirtas nukautiems vyrams, kairysis - moterims. Karamadžongai - tai tarsi kokie Ugandos žemaičiai - apsirengti juos buvo privertęs tik Ugandos diktatorius Aminas, šį nuvertus karamadžongai tuojau pat atsisakė apdarų.
Apsvarstome galimybę keliauti į Kidepo nacionalinį parką, kad nereiktų važiuoti karamadžongų puldinėjamais keliais, tačiau atsisakome šios minties, nes Kidepo vadovybė mums papasakoja neberengianti turistams kelionių pas šią gentį - pernelyg pavojinga.
Paskutines mūsų viltis pamatyti šią užsispyrusią ir civilizacijos atsisakančią gentį sudaužo turizmo agentūra Soročio mieste, iš kurio kelias jau veda tiesiai į karamadžongų sostinę Moroto. Gidai atsisako mus ten vežti savo automobiliais. Vienintelis būdas bandyti juos pasiekti - visuomeninis transportas, tačiau Soročio gidų veidai bei žodžiai išraiškingi, ir mes galutinai palaidojame šią idėją.