„Fermeriai“ lietuviai, apie kuriuos pastaruoju metu nuolat kalbama, pasakoja apie 50 netradicinėmis gyvenimo sąlygomis praleistų dienų, pojūčius grįžus namo, projekte dalyvavusius seksualinių mažumų atstovus ir nesąžiningą konkurenciją.
Izolina Staniulienė: „Nepykstu už tai, kad mane nufilmavo nuogą“
42 m. Šeduvos Kultūros centro direktorė, šeduvietė. Ištekėjusi 12 metų. Turi 22 m. sūnų Ernestą iš pirmos santuokos. „Man nebuvo jokio skirtumo, kur dalyvauti – būčiau važiavusi į pačią Antarktidą, - sako ji. - Buvau pervargusi nuo nesibaigiančios rutinos, reikėjo pailsėti nuo bendravimo su begale žmonių ir daugybės darbų“. Gavusi pasiūlymą nedvejodama realybės šou sudalyvautų dar kartą.
- Ką Jums pasakė sūnus ir draugai, sužinoję, kad dalyvausite realybės šou?
- Sūnus pasakė, kad tai šaunu. Tuo tarpu draugai teigė kad į sodybą, kurioje nėra jokio 21 amžiaus patogumų, nevažiuotų už jokius pinigus. Niekas nesistebėjo, kad dalyvauju „Fermoje“ – mane pažįstantys žino, kad niekada nenustygstu vietoje ir yra pripratę tokių akibrokštų.
- Kai kuriems tikras akibrokštas buvo TV3 rodyti „Fermos“ anonsai, kuriuose pirtyje Jūs nufilmuota nuoga. Kaip į tai reagavo Jūsų vyras?
- Labai gerai – jam patinka mane matyti nuogą. Aš pirtyje visada maudausi be drabužių, todėl išvydusi šiuos kadrus nesupykau. O ko čia pykti? Pirtyje, kurioje maudydavomės, nebūdavo kamerų. Mane nufilmavo tuo momentu, kai atsidarė pirties durys, o aš rengiausi užsidėti maudymosi kostiumėlį – lėkėme maudytis ežere.
- Esate viena vyriausių šio Baltijos šalių projekto dalyvė, beveik už visus Lietuvos komandos dalyvius Jūs vyresnė 2 kartus. Ar dėl didelio amžiaus skirtumo nejautėte diskomforto?
- Amžiaus skirtumo neėmiau į galvą. Visi mane vadino Izoliuku, nei vienas nesikreipė į mane „Jūs“ ir nekalbėjo kaip su vyresnio amžiaus žmogumi. Su lietuviais susidraugavau dar prieš prasidedant realybės šou – prieš tai kelis kartus buvome susitikę Vilniuje tvarkydami su dalyvavime projekte susijusius formalumus. Vykdami į Estiją autobusu šauniai praleidome laiką – linksminomės, triukšmavome ir dar labiau susidraugavome.
Žaneta Krasilnikova: „Esu avantiūristė, o ne skandalistė“
22 m. VGTU verslo vadybos 4-kursė, vilnietė. Šiuo metu aktyviai ieško darbo. Netekėjusi. Dalyvavo „Fermoje“, nes norėjo išbandyti save. „Buvo nerealiai šaunu, įsivėliau į daugybę nuotykių ir kuriozų, - džiūgauja mergina. - Patyriau daugiau, nei tikėjausi – nemaniau, kad bus taip įdomu ir smagu“. Ji su mielu noru dar karą dalyvautų realybės šou. Netgi tuo atveju, jei jis būtų filmuojamas ne vasarą, o žiemą – „taip būtų dar sunkiau ir įdomiau“.
- Sausio 31 d. vykusiuose „Radiocentro apdovanojimuose 2002“ šokai grupės „Cisco Kid“ pasirodymo metu. Paparaciai nepraleido akimirkos, kai iš aptempto liemenuko tau išsprūdo krūtis. Ko gero, šis pasirodymas – ne mažesnė avantiūra nei dalyvavimas realybės šou.
- Matyt, po to, kai liemenukas apnuogino krūtį, didesne avantiūra reikėtų pavadinti pasirodymą „Radiocentro“ renginyje. Tai, kad mane nufotografavo fotografai, puiku – vadinasi, jie gerai atliko savo darbą. Nesigailiu dėl šio netyčinio pikantiško įvykio – galų gale, juk niekas nepamatė 3 krūtų. Nesigailiu dėl nieko, ką padariau savo gyvenime. Negi imsi verkšlenti – geriau stengtis ištaisyti savo klaidą. Vis dėlto, esu avantiūristė, o ne skandalistė. Nejaučiu poreikio lakstyti scenoje nuogomis krūtimis, todėl to ir nedarau. Matyti mano krūtis skirta ne visiems.
- Ko gero, po „Radiocentro apdovanojimų 2002“ „Fermos“ žiūrovai tikisi išvysti pikantiškų scenų su tavimi. Ar tokių scenų bus?
- Nežinau, nes nemačiau, ką nufilmavo operatoriai. Kadangi buvo nufilmuota Izolina, gali būti, kad kamera pagavo ir mane. Pati žiūriu „Fermą“, nes įdomu pamatyti, kas nufilmuota.
Andrius Baležentis: „Prisipažinęs, jog esu gėjus, pasielgiau neprotingai“
Netrukus sukaks 20 m. VGTU architektūros 2-kursis, vilnietis. Nedirba. Nevedęs. „Mėgstu avantiūras, - kodėl dalyvauja realybės šou aiškina vaikinas. - Kai pasitaikė proga sudalyvauti avantiūroje, pagalvojau, kad atsisakęs vėliau gailėsiuosi. Dalyvavaudamas projekte nenusivyliau. Jei pasiūlytų, dalyvaučiau dar kartą. Man „Ferma“ paliko daug puikių įspūdžių“.
- Ko gero, gyvenant „Fermoje“ – nuo civilizacijos atskirtoje sodyboje, kurioje nebuvo tėvų, artimųjų, seniai pažįstamų žmonių, – galėjo apnikti depresija…
- Aš iš tiesų labai pasiigau namų. Kad ir kaip bebūtų keista, depresija mane apėmė grįžus į Lietuvą. Estijos saloje, kurioje stovėjo sodyba, jaučiausi ne toks vienišas kaip namie. Todėl vos grįžęs paskambinau „fermeriams“ ir susitikau su jais. Labai susidraugavome, dalyvaujame bendruose vakarėliuose. Su Žaneta lankėmės pas Latvijos „fermerius“.
- Jei su „Fermoje“ dalyvavusiais žmonėmis būtum susitikęs anksčiau, ar būtum su jais susidraugavęs?
- Būčiau susidraugavęs nebent su Žaneta – mano ir kitų „fermerių“ pasaulėžiūra pernelyg skirtinga. Tačiau dalyvaudami viename projekte buvome priversti bendrauti vienas su kitu. Taip tapome viena šeima. Tiesa, turėjau priešą latvį ir mažesnių priešų estų komandoje. Tačiau priešininkais buvome realybės šou, bet ne realybėje. Latviai – šaunūs žmonės. Estai taip pat šaunūs, tik kiek arogantiški.
- Nors lietuviai nepasižymi tolerancija, užvakar rodytoje laidoje prisipažinai esantis gėjus. Kodėl neslėpei savo orientacijos?
- Man patiko atsitiktinai knygoje rasta frazė: „Tik bailiai niekada nelaimi ir niekada nepralaimi“. Daugelis nori ką nors pakeisti gyvenime, bet bijo. Tuo tarpu aš susitaikiau su mintimi, kad esu homoseksualus, ir nusprendžiau to neslėpti. Paaukojau ramybę – teko atsisakti pasivaikščiojimų vakarais, gatvėje sulaukiu begalės replikų. Tačiau tai manęs nežeidžia, netgi atvirkščiai – pasikraunu energijos, man kyla noras priešintis tokiam požiūriui. Užtat supratau, kas yra tikrieji draugai. Po mano pasisakymo dalis jų nepanoro toliau bendrauti su manimi, tačiau tikrieji draugai ir artimieji mane palaiko.
- Ar vis dėlto nemanai, kad pasielgei neprotingai?
- Dažnai ką nors pasakau ir tik tada pagalvoju. Iš tiesų pasielgiau neprotingai, bet suvokiu, ką padariau. Nemanau, kad tai – klaida. Aš – fatalistas, esu įsitikinęs, kad man buvo skirta dalyvauti „Fermoje“ ir prabilti apie savo homoseksualumą. Vis dėlto, kiekvienas gyvename savo gyvenimus ir tvarkomės su savomis problemomis. Manau, kad turiu teisę gyventi taip kaip noriu pats.
Nerijus Cesiulis: „Pabudęs namuose ieškodavau kamerų“
21 m. Alytaus kolegijos transporto vadybos 3-kursis, alytiškis. Didžėjauja, organizuoja jaunimo renginius, koncertus, dalyvauja jaunimo organizacijų veikloje. Nevedęs. Dalyvavo projekte, nes vasarą neturėjo ką veikti ir norėjo patirti kažką naujo. Dar kartą „Fermoje“ nedalyvautų, tačiau kitokiame realybės šou mielai išbandytų savo jėgas.
- 50 dienų „fermeriai“ augino vaisius, daržoves, prižiūrėjo gyvulius kaip valstiečiai prieš 100 metų. Ar anksčiau buvai susidūręs su kaimu?
- Vaikystėje lankydavausi kaime pas senelius, tačiau ūkio darbų nebuvau dirbęs. Likus porai dienų iki išvykimo į „Fermą“ mokiausi melžti karvę. Tai buvo įdomu. Gyvenimas „Fermoje“ buvo keistas, nes kasdien dirbdavome naujus darbus, kurių galbūt nedirbsime niekada gyvenime.
- Visus buities ir ūkio darbus nudirbdavote be elektros ir jokių šiuolaikinių patogumų. Kaip jauteisi grįžęs į civilizuotą pasaulį?
- Kai atvykau į sodybą, joje buvo pernelyg keista ir tylu. Tačiau per „Fermoje“ praleistą laiką atbuko klausa, todėl kai važiavau į oro uostą ir skridau lėktuvu, jaučiausi labai keistai. Buvo keista vėl girdėti gatvės garsus, muziką, žmones. Pabudęs namuose akimis ieškodavau kamerų, kurį laiką eidamas pas draugą stebėdavausi, kad manęs niekas nefilmuoja.
Židrūnas Mockaitis: „Kai kuriems dalyviams labiau rūpėjo pinigai“
30 m. Radviliškio maisto, pramoninių, ūkio prekių parduotuvės „Andrius“ direktorius, radviliškietis. Nevedęs. „Dalyvavau „Fermoje“, nes norėjau paatostogauti, - šypsosi Židrūnas. - Nepersidirbau ir šauniai paatostogavau. Jei pasiūlytų, dalyvaučiau dar kartą“.
- Paprastai kiekviename didesniame kolektyve susiformuoja atskiros bendraminčių grupelės, atsiranda padlaižių ir išdavikų. Kaip buvo „Fermoje“?
- Po kelių dienų skilome į 2 grupes: vienoje buvo latviai ir lietuviai, kitoje – latviai bei estai. Pastaroji komanda nenoriai bendraudavo su mumis. Mes linksmai leidome laiką, tačiau kai kuriems, atrodo, labiau rūpėjo piniginis prizas, todėl jie rezgė intrigas, ir planavo, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju. Vienas mūsiškis šliejosi prie abiejų komandų. Tai, ką kalbėdavome tarpusavyje, jis išpliurpdavo kitiems. Buvo apmaudu, kai paaiškėjo, kad kita komanda kažkokiu būdu sužino, kokias užduotis reikės atlikti po savaitės. Ko gero, jiems tai pasakydavo projektą kuriantys estai. Kai tuo pasipiktinome, abi komandos ėmė gauti aprašytas būsimas rungtis.
- Ką galėtum pasakyti apie latvius ir estus?
- Latviai pasirodė esantys labai draugiški ir šaunūs. Pasakojome jiems, kad Lietuvoje latviai pravardžiuojami „zirga galva“. Jie juokėsi ir visai nepyko. Tuo tarpu kalbos, kad estai pasipūtę ir ambicingi, pasitvirtino. Nors jie supranta rusiškai, pareiškė norintys, kad bendrautumėme su jais anglų kalba. O kodėl aš turiu kalbėti angliškai? Tegul jie patys kalba lietuviškai!