„Nu počemu, počemu, počemu byl svetofor zelenij?“ – griausmingai bisui sudainavo rusų aktoriai. Kas būtų pagalvojęs, kad šis Valerijaus Leontjevo pasisveikinimas iš tolimo XX a. devintojo dešimtmečio bus toks aktualus dabar, beveik po keturiasdešimties metų? Visi kažkur bėgo, o vėliau staiga sustingo ir susimąstė.
Paskutinėmis vasaros savaitėmis R. Paulas praktiškai nenulipa nuo scenos. Vien Rygos rusų dramos teatre paskelbti devyni koncertai. Kiek anksčiau anšlagu virto koncertas du tūkstančius žiūrovų talpinančioje salėje „Dzintari“ ir dvi pilnos salės Nacionaliniame teatre su Elina Garanča.
Pats kompozitorius aktyvią savo veiklą pandemijos kontekste linkęs vadinti ketvirtąja banga. Galbūt tokiu būdu jis koketuoja Jūrmaloje atslūgusios „Naujosios bangos“ tema, o, galbūt, pranašauja ir vėl artėjantį sunkmetį. Vis dėlto vienas dalykas nesikeičia niekada: romusis R. Paulas baltais drabužiais prie balto fortepijono – tai konstanta, garantuojanti, kad Latvijos gaublys vis sukasi.
Per beveik 60 metų trukusį bendradarbiavimą su Rygos rusų dramos teatru maestro R. Paulas sukūrė muziką devyniems muzikiniams spektakliams, iš kurių į koncertą atrinkti keturi patys šviežiausi. Vis dėlto, kažin, ar būtų galima pavadinti nauju kūrinį „Odessa, gorod koldovskoj...“, atliktą gal 170 ar 180 kartą. Vis tiek jis – lyg naujas!
„Tai mūsų kovinis hitas, – gudriai šypsosi R. Paulas. – Pavyko įtaikyti į jų firmines intonacijas. Visas sovietinis humoras iš ten. Žinoma, ir genialusis autorius Babelis – jį lyg ir pribaigė 1940-aisiais. Gerai jį jaučiu, nes namuose turiu žmogų, kuris visą naktį gali juoktis, skaitydamas storą knygą, pavadinimu „Odesos humoras“, – tai jos tėvynė.“
Nors R. Paulas tiksliai neįvardija žmogaus, apie kurį kalba, visi ir taip supranta, kad jis turi omenyje žmoną Laną, kilusią iš Odesos.
R. Paulas ir toliau ramiu veidu tęsia pasakojimą apie mėgstamas melodijas. „Viena tokia yra, kurią aš dievinu. Žinau, kad koncerto pabaigoje, kai jau būnu suprakaitavęs, garsiausi aplodismentai nuskambės, jei sugrosiu tris ar keturias natas iš dainos „Uz to mums atkal jāiedzer!", kurią visi žino. Tada iš karto viskas būna tvarkoje. Ką gi padarysi, tokia jau ta mano publika,“ – pasakoja jis.
– Kuo Rygos rusų dramos teatras, jūsų manymu, skiriasi nuo daugybės kitų?
– Kaip gi? Jis – pačiame centre, netoli nuo mano namų. Čia atėjau, kad dar nebuvote gimę – 1963 m. Jau tada šį tą rašiau, bet, deja, negaliu dabar rasti tų natų. Tai buvo sovietinė pjesė, o aktoriai tada vaidino tie, kurie dar iki karo pradėjo, čia net ir iš Maskvos kai kurie atvažiuodavo.
Čia dirbau skirtingais laikotarpiais su skirtingais režisieriais, tačiau bendrą kalbą rasdavau su visais. Man patinka dirbti su rusų aktoriais, skiriasi mentalitetas. Jie visada repetuoja atsidavę. Su Nika Plotnikova iš viso jaučiu, ką ji kiekvieną akimirką darys scenoje. Mūsų latvių aktoriams dažnai sakau: „Kodėl rusai gali, o jūs – ne?“ Jiems visada viskas šaltokai gaunasi...
Tiesą pasakius, ši programa turėjo skambėti vasario mėn. Mano šimtmečio proga (juokiasi). Galvojau kartą viską surinkti, ką čia dariau, ir pakaks. Vis dėlto, įkalbėjo padaryti va tiek koncertų (rodo rankomis, kad daug). Jaučiu, kad bus sudėtinga. Galbūt publika nesusirinks ir atšauksime? Pažiūrėsime.
Taip jau nutiko, kad dabar visi mano koncertai kartu, vienas po kito. Pirmą atvirą turėjau
salėje „Dzintari“, surinko du tūkstančius žmonių, eilė iki jūros buvo, kad savo galimybių pasus parodytų. Tai nėra normalu. Jaučiu, kad prarasime publiką, susidomėjimas koncertais bus kur kas mažesnis.
– Kodėl gi? Juk žmonės ištroškę kultūros?
– Ne visi. Be to, bilietai dabar brangūs, o nuotaikos kažkokios nešventiškos. Žodžiu, žmonės nusiteikę įvairiai.
– Jūsų guvumą matant nelengva patikėti, kad jūs matėte netgi karą. Tada žmonės buvo atsidūrę išskirtinio neužtikrintumo situacijoje. Ar įžvelgiate kokių panašumų?
– Tai, kad žmonės iš bet kokios situacijos sugeba išsisukti, nesvarbu, kad aplink viskas liepsnoja. Pavyzdžiui, mano pažįstami artistai ėmėsi auginti agurkus, pomidorus – gyventi norėsi, persiorientuosi. Vis dėlto, daug kam visa tai nėra paprasta. Visi chaltūriniai koncertai uždaryti, o juk iš jų jie pinigus uždirbdavo. Mūsų auditorija juk nedidelė, visus kultūros namus galima suskaičiuoti.
– Kas gi jus palaiko tokiomis nelengvomis dienomis?
– Groju pats sau. Man pasisekė, kad spėjau pereiti į kitą lygmenį, kuris nėra lengvas net ir man. Pastaraisiais metais susitikau ir dirbau su genialiu dirigentu Marisu Jansonu. Deja, neseniai jis išėjo. Dar viena sėkmė – darbas su dainininke Elina Garanča. Jie – pasaulinio lygio atlikėjai, man labai patinka su jais dirbti ir galiu iš jų pasimokyti.
– Ar dar jaudinatės, kai lipate į sceną?
– Kai su Jansonu lipau, labai jaudinausi. Sakau jam: „Tu dirigavai geriausiems pasaulio pianistams, o aš painioju natas, groju nešvariai.“ Tada jis pasakė frazę, kurios niekada nepamiršiu: „Jei tu būtumei girdėjęs, kaip groja pasaulinės žvaigždės, ką jos išdarinėja, kaip painioja natas... Visi yra gyvi žmonės.“
– Nauja situacija įkvepia naujoms melodijoms?
– Ne, bet E. Garančai reikėjo paruošti kitą repertuarą, ji negali dainuoti lengvos estrados, ji gi operinė, jos gerklė, Dieve padėk. Po jos pasakiau (tiesa, jau už tai gavau per galvą), kad nežinau, kaip persijungti į tuos dainuojančius aktorius. Juk jiems ir dainuoti net nereikia.
Esu matęs, kaip dainavo vienas geriausių rusų aktorių, dainavo, dainavo, o kai reikėjo kulminacijoje paimti natą, jis tą reikalą taip gražiai apžaidė, tylėdamas pirštu parodė į dangų – išsisuko. Publika buvo euforijoje. Kažkada akompanavau Jakovui Rafalsonui. Jis – talentingas aktorius, tačiau muzikine prasme nelabai. Stengiuosi, derinuosi prie jo, o jis staiga viską sustabdo ir sako: „Maestro, jūs ne taip sugrojote“. Publika prapliupo juokais! Įrodyk, jei gali, kad jis neteisus.
Iš esmės šiandien reikalingas kitoks stilius ir kitoks priėjimas. Devintajame dešimtmetyje mes padarydavome su Ala Pugačiova ką nors melodingo, žmonėms patikdavo, o dabar žmonės sako, kad tai senamadiška, siūlo pažiūrėti į reperius.
Nesuprantu, kaip tokia netalentinga kaip ta, kaip ten jos vardas, O. Buzova, gali tapti multimilijoniere? Tiesa, ji internetu kiekvienam į ausis įlįs. Kam gi šiandien reikalingi tokie, kaip A. Pugačiova?
– Kaip pajaučiate, kad bus hitas?
– Svarbiausia tiek kine, tiek ir teatre, kad išeitų pro duris ir išeitų į žmones. Buvo toks sovietų estrados klasikas I. Dunajevskis – iš kiekvieno jo filmo žmonės ką nors dainuodavo. Ar man taip pavyksta? Nežinau. Niekas iš anksto nežino.
Aš jau šimtą kartų pasakojau, kad Pugačiova nenorėjo dainuoti „Million alich roz“, sakė, kad melodija jai per paprasta. Tas pats buvo ir su „Listja želtije“ – mūsų vietiniai sakė, kad to nedainuos. Gavosi atvirkščiai.
Kaip bebūtų keista, „Million alich roz“ dainos vertimas pasirodė visose Azijos šalyse, pradedant Japonija, vėliau buvo kinų ir korėjiečių kalbomis, visi dainavo.
Man visada padėdavo tai, kad aš išėjau į rusų rinką, pats apie tai nė negalvodamas. Susitikimas su A. Voznesenskiu, J. Jevtušenka. Didingi žmonės, visiškai kitoks priėjimas prie eilėraščių. Jie stadionus savu laiku surinkdavo, dabar tokie dalykai neįmanomi. Tekstas latvių – mano duoklė, mano kalba, turiu taip rašyti, bet išeiti į tarptautinį lygmenį tokiu būdu beveik neįmanoma.
– Ar yra įdomių madingų latvių kompozitorių? Jiems juk kalba nesvarbi...
– Įtariu, kad daugeliui iš jų aš nervus gadinu. Chorinėje muzikoje turime labai stiprių jaunų žmonių. Geras simfonistas Jekabas Jančevskis atsirado, aktorės sūnus. Jis man darė aranžuotes E. Garančai, labai talentingas. Yra tokių, bet kaip jiems prasimušti?
Dabar viskam reikia pinigų, didelių pinigų. Kas gi be pinigų darys įrašą, vaizdo įrašus, reklamą? Vis dėlto, nors mes ir mažyčiai, du ar trys įspūdingi dirigentai iš Latvijos išėjo, o kiek operos atlikėjų? Tiesa, į estradą geriau mums nelįsti, kam mums tas „Eurovizijos“ košmaras?
– Pasklido gandas, kad ketinate palikti didžiąją sceną...
– Palikti, o Dieve! Kažkas viską išsigalvojo. Tiek daug dar turiu sugroti! Tiek skolų prikaupta žmonėms, kurie pirko bilietus. Jiems netgi pinigus siūlė grąžinti, bet neima. Reikia ką nors visiems sugroti...
– Turėtumėte išeiti į Domo aikštę su fortepijonu ir paskelbti: „Atiduodu skolas, kas nespėjo – tas pavėlavo!“
– Ek, tuščia ten, Domo aikštėje, turistai pradingo, viešbučiai užsidarė. Prie jūros irgi tuštuma... Palauksim, pažiūrėsim, kuo visa tai baigsis.
– Bent kas nors šypseną šiandien sukelia?
– Šypseną man kelia tik mano dukros šuo. Kai tik pamatau tą seilėtą snukutį, iš karto juokiuosi. Netgi nuotrauką jo visada nešiojuosi su savimi (rodo piniginėje). Jei išeini su juo į lauką, visi stabteli ir žiūri, kaip jam teka seilės. Jei kas ir gyvena komunistinėje santvarkoje, tai Franko. Jam specialų maistą perka, bėgioja iš paskos, visi taip norėtų...