Prieš premjerą, paviešinti keli pasakojimai tų, kam pasisekė akis į akį susitikti su Windsorais, rašoma People.com.
Patrickas Jephsonas, asmeninis princesės Dianos sekretorius:
„Pirmasis susitikimas su princese Diana buvo įspūdingas. Jis išties pranoko visus lūkesčius. Kaip princesė ir didinga figūra ji kėlė pagarbią baimę, tačiau tuo pat metu buvo neįtikėtinai šilta, draugiška, linksma ir gyvo būdo.
Aš buvau karininkas, įsitikinęs, kad karališkoji šeima yra suvaržyta gausybe formalumų. Tačiau staiga sutikau žmogų, pasižymintį tokia charizma, kuri, regis, tiesiog panardina tave auksinėje šviesoje.
Nors tuo metu ji buvo išties gan jauna ir nepatyrusi, tam tikra prasme ir labai naivi, princesė Diana spinduliavo laisvę, ji galėjo pakylėti ir įkvėpti – dėl jos neabejotinai norėjosi eiti kovoti su drakonais“.
Ledi Jane Rayne Lacey, karalienės freilina jos karūnavimo metu:
„Kodėl ceremonijai pasirinko būtent mus, mums buvo paslaptis. Tiesa, mano tėvai pažinojo Jorko kunigaikštį ir kunigaikštienę, tad mus vis pakviesdavo į Bakingamo rūmuose vykstančias vaikų šventes ar priėmimus.
Karalienė buvo išties ypatinga: ji atrodė tokia rami ir šviesi. Kai atvykau, kitos keturios merginos karalienei ant pečių kabino nepaprastai ilgą šleifą. Ji apsisuko, veide nušvito šypsena, ir paklausė: „Merginos, ar pasirengusios?“.
Tik įžengus į Vestminsterio abatiją suvokiau viso šio įvykio svarbą. Tai buvo taip įspūdinga, taip gražu. Mūsų suknelės buvo dailios, tačiau nepatogios. Karalienės šleifas buvo labai sunkus, net keturioms merginoms jį nešti buvo nelengva. Grįžus į rūmus, mūsų laukė nuostabi arbatos pertraukėlė. Karalienė sakė negalėjusi įsivaizduoti kitų šešių merginų, kurios taip puikiai atliktų savo darbą.
Davidas Wisemanas, Kembridžo kunigaikščio ir kunigaikštienės ir princo Harry‘io karališkojo fondo ginkluotųjų pajėgų programos vadovas:
„Princas Harry‘is iš tiesų jaučiasi savimi būdamas tarp karininkų. Tuomet jis gali kalbėti atvirai. Turiu omenyje, kad viena jo pusė yra išdykusi. Jis mėgsta juokauti, geraširdiškai paerzinti. Tačiau atskleisti šią pusę jis gali tik retais atvejais, pavyzdžiui, tuomet, kai būna su vaikinais.
Princas Harry‘is supranta, kad jo padėtis yra privilegijuota, tačiau to nesigėdija. Jis suvokia, jog jo pareiga yra išnaudoti savo padėtį, siekiant padaryti teigiamą poveikį. Jis turėjo viziją sukurti „Invictus Games“ („Nenugalimųjų žaidynes“), o kai princas turi viziją, jis paskatina kitus žmones įgyvendinti tą viziją.
Pusantrų metų mes gulėme ir kėlėmės su „Invictus Games“. Meghan Markle yra nepaprastai jį įsimylėjusi. Jiedu neįtikėtinai vienas kitam tinka“.
Penny Junor, karališkoji biografė:
„Princas Williamas yra nepaprastai žavus. Jis yra labai linksmas ir domisi žmonėmis. Susitikimo metu princas žino, ką būtent reikia pasakyti. Tačiau vis tiek juntamas šioks toks nejaukumas.
Su princu Harry‘iu taip nebūna. Jis gali prajuokinti per keletą sekundžių. Jis gali pasijuokti iš savęs, gali pasijuokti iš jūsų – jaučiatės taip, tarsi kalbėtumėte su paprastu žmogumi, o ne su princu. O bendraujant su Velso princu ir su princu Williamu visuomet jaučiasi, kad jie yra kitokie“.
Harry‘is Bensonas, fotografas:
„Fotografavau karalienę Bakingamo rūmuose. Aš svarsčiau: „Ką galėčiau jai pasakyti, kad skambėtų saugiai ir draugiškai, bet nebūčiau plepus – visgi tai dalykinis susitikimas“. Žinojau, jog pasakysiu kažką kvailo, negalėjau savęs sustabdyti.
Paklausiau karalienės: „Ar jūs miegate kartu su savo šunimis?“. Na, aš miegu drauge su savo šunimi. O karalienė atsakė: „Ne, nes jie knarkia“. „O, Jėzau“, – pagalvojau.
Tačiau fotosesija praėjo puikiai. Jai pasibaigus, karalienė išėjo, o po pusės minutės prie durų išgirdau lojimą. Karalienė atvedė savo šunis susitikti su manimi. Prieš tai jie buvo Bakingamo rūmų sode, todėl su manimi susitikti atėjo visi šlapi ir purvini. Tačiau buvo labai miela ir malonu“.
Cornelia Guest, Vindzoro kunigaikščio ir kunigaikštienės (buvusio karaliaus Edvardo VIII ir Wallis Simpson) krikštaduktė:
„Augdama turėjau daugybę šunų, o kai kunigaikštis atvykdavo aplankyti, jis visuomet žavėdavosi matydamas, kokių naujų šunų turiu. Galėdavau valandų valandas kruopščiai prausti savo ponį, pinti jo karčius ir daryti viską, kad šis atrodytų tobulai. Kunigaikštis visuomet išeidavo į lauką pasišnekėti su manimi ir mano žirgais. Jis buvo mielas. W. Simpson buvo kiek griežtesnė. Pamenu, kad turėjau padaryti reveransą ir sakyti: „Sveiki, kunigaikštiene, kaip gyvenate?“. Ji buvo truputį bauginanti“.