1995 metais, kai santuokoje buvome išgyvenę dvejus metus ir ketinome vykti į Kiniją, supratau, jog laukiuosi. Ta kelionė į Kiniją mums buvo labai svarbus įvykis. Billas retai kada atitrūkdavo nuo „Microsoft“ reikalų, be to, kartu turėjo vykti dar kelios poros.
Nenorėjau gadinti planų, tad nusprendžiau apie nėštumą Billui pasakyti, kai grįšime. Pusantros dienos maniau, kad pavyks išsaugoti paslaptį, o tada persigalvojau: „Ne, privalau jam pasakyti. O jeigu nutiks kas blogo? Be to, juk tai ir jo vaikas“.
Kai vieną rytą prieš darbą nusprendžiau praneši Billui šią žinią, sulaukiau dviejų jo reakcijų. Pirmiausia jis, žinoma, buvo labai laimingas, o pasimetęs paklausė: „Tu svarstei galimybę man nesakyti? Tikriausiai juokauji?“.
Taigi, ilgai netrukau per plauką vos nepriėmusi pirmo blogo sprendimo kaip motina.
Kai važiavome namo iš Kinijos, Billą šokiravau pareiškimu: „Po gimdymo neketinu grįžti į darbą, neketinu to daryti“.
Jis vėlgi buvo priblokštas. „Ką nori pasakyti – negrįši į darbą?“. Bandžiau paaiškinti: „Mums labai pasisekė, nes mano pajamos mūsų šeimai nėra gyvybiškai būtinos. Aš noriu rūpintis šeima. Tu tikrai neketini mažiau dirbti, taigi, nemanau būdų, kaip galėčiau dirbti šaunų darbą ir tuo pačiu metu rūpintis šeima“.
Cituoju šį savo itin atvirą pokalbį su Billu dėl labai svarbios priežasties: kai pirmą kartą susidūriau su motinystės ir darbo iššūkiais, teko mokytis ir augti kaip asmenybei. Tuometinis mano sektinas pavyzdys (dabar nemanau, kad pats geriausias) buvo poros, kurios, susilaukusios vaikų pasidalina pareigomis: vyrai dirba, o moterys lieka namuose.
Tiesą sakant, manau, jog nuostabu, jei moteris iš tikrųjų nori likti namuose. Bet turi turėti pasirinkimo reikalas – tai neturėtų būtų dalykas, kurį darome, nes paprasčiausiai neturime kito pasirinkimo. Savo sprendimo nesigailiu. Kartočiau. Tuo metu nuoširdžiau maniau, kad būtent tai ir daro motinomis tapusios moterys.
Billas buvo priblokštas. Mano darbas „Microsoft“ buvo labai svarbi mūsų bendro gyvenimo dalis. Billas 1975 metais buvo vienas iš bendrovės steigėjų. Aš prie bendrovės prisijungiau 1987 metais, vienintelė moteris iš pirmosios MBA laidos (Verslo administravimo magistro studijų). Netrukus pasitaikė proga susipažinti artimiau.
Tai nutiko kelionės į Niujorką metu, skridome dėl „Microsoft“ reikalų, mano viešbučio kambario draugė (gyvenome kartu, kad būtų pigiau) pakvietė vakarienės, apie kurią nieko nežinojau. Pasirodžiau vėlai, visi staliukai buvo užimti – visi išskyrus vieną, prie kurio greta stovėjo dvi kėdės. Į vieną iš jų atsisėdau. Po kelių minučių atvyko Billas ir atsisėdo greta.
Visą vakarą kalbėjomės. Man jis pasirodė labai įdomus, tačiau vėliau kurį laiką iš jo nieko negirdėjau. Tada šeštadienį mes netikėtai susitikome bendrovės automobilių stovėjimo aikštelėje. Jis užmezgė pokalbį ir pakvietė į pasimatymą – po dviejų savaičių. Nusijuokiau, kad man tai nepakankamai spontaniška – paraginau mane į pasimatymą pakviesti anksčiau. Ir daviau savo telefono numerį.
Po dviejų valandų jis paskambino man į namus ir tą patį vakarą pakvietė į pasimatymą. „Ar toks variantas pakankamai spontaniškas?“, – paklausė vėliau.
Netrukome suprasti, kiek daug turime bendro. Abiem patinka dėlionės, abiem patinka varžytis. Taigi, rengdavome dėlionių varžybas ir žaisdavome matematinius žaidimus.
Manau, kad jį suintrigavo tai, jog įveikiau jį matematiniuose žaidimuose. Ir laimėjau stalo žaidimą „Clue“ – reikėjo išsiaiškinti, kas žudikas, kur įvykdė nusikaltimą, kokiu ginklu. Rekomendavo perskaityti „Didįjį Getsbį“, savo mėgstamiausią romaną, o aš jau buvau jį skaičiusi – du kartus.
Galbūt tada suprato sutikęs savo antrą pusę – savo romantišką antrą pusę. Kai susižadėjome, kažkas Billo paklausė: „Kaip jautiesi šalia Melindos?“. Jis atsakė: „Nuostabiai, noriu ją vesti“.
Mūsų pokalbiai apie vaikus leido suprasti, jog dienos, kai abu dirbome „Microsoft“, baigiasi.
Žvelgdama atgal, suprantu, kad tais metais teko ieškoti atsakymų į gyvenimą keičiantį klausimą: „Ar noriu daryti karjerą ar likti namuose su vaiku?“. Ir mano atsakymas buvo: „O taip. Pirmiausia karjera, o tada namai ir vaikai, tada abu, o galiausiai – vėl karjera“.
Turėjau galimybę turėti net dvi karjeras ir svajonių šeimą, nes man pasisekė – mano finansinio indėlio šeimai nereikėjo. Buvo ir dar viena priežastis, kurios svarbos iki galo nesupratau dar daug metų: maža tabletė, leidusi planuoti savo nėštumus.
Neatsitiktinai nepastojau tol, kol nebuvau „Microsoft“ išdirbusi beveik dešimties metų, ir abu su Billu nebuvome iš tikrųjų pasirengę turėti vaikų. Rory gimė treji metai po Jenn, o Phoebe – dar po trejų metų.
Tai buvo mano sprendimas, Billui teko su tuo susitaikyti. Žinoma, neapsiėjome be sėkmės. Man pasisekė sėkmingai pastoti būtent tada, kai pati to norėjau. Ir nepastojau tada, kai to nenorėjau.
Kartu su Billu „Bill & Melinda Gates Foundation“ fondą įsteigėme 2000 metais. Nuo pat pradžių norėjome spręsti problemas, kurias valdžios ir rinkos ignoravo, ir bandyti būdus, kurių niekas nebandė. Norėjome išgryninti svarbią apleistą idėją, leisiančią nedidelėms investicijoms paskatinti svarbius esminius pokyčius. Kai inicijavome pasaulinį sveikatos tinklą, mūsų tikslas buvo gelbėti vaikų gyvybes, o pirmoji investicija buvo į skiepus.
Vienos iš pirmųjų fondo kelionių metu skridau į Malavį. Iki širdies gelmių buvau sujaudinta vaizdo, kaip saulės atokaitoje ilgas valandas su savo mažyliais eilėje prie skiepų stovi vietos moterys. Prisimenu pamačiusį vieną jauną moterį ir jos paklaususi: „Jūs atvedėte šiuos nuostabius vaikus pasiskiepyti?“. „O kaip dėl injekcijos man?“, – paklausė ji.
Ir ji nekalbėjo apie skiepus. Ji turėjo omenyje „Depo-Provera“ – ilgai veikiančią kontraceptinę injekciją, apsaugosiančią ją nuo nėštumo. Ji buvo viena iš daugybės moterų, sutiktų per pirmąsias keliones, kurios temą nuo vaikų skiepijimo skubiai pakeisdavo šeimos planavimu.
Labai mėgstu skaičius ir statistiką, ir viena koreliacija duomenų pasaulyje, mano galva, yra tiesiog tobula. Skurdas ir moterų bejėgystė eina koja kojon. Ieškote skurdo? Rasite daugybę bejėgių moterų. Jeigu analizuojate gerovę, neabejotinai sutiksite galingų ir savo galia mokančių naudotis moterų.
Prireikė daugybės metų, kol tai supratau, bet tai buvo apreiškimas. Tenka pripažinti, kad kontraceptikai yra daugiausia gyvybių išgelbėjęs, su skurdu kovojantis ir moterims galią dovanojantis išradimas. Ir visgi aš katalikė. Žinojau, kad šeimos planavimo advokatės vaidmuo pavers mane kritikos, prie kurios nebuvau pratusi, taikiniu. Ar buvau pakankamai stipri ją atlaikyti?
Priėmiau Jungtinės Karalystės valdžios kvietimą tapti viena iš šeimos planavimui skirto kongreso Londone rėmėjų, jis buvo surengtas prieš pat 2012 metų olimpines žaidynes. Iš karto po to atsidūriau pirmame „L’Osservatore Romano“ puslapyje – tai oficialus Vatikano laikraštis. Kritikos persmelktame straipsnyje buvo rašoma, kad aš „nuklydau neteisingu keliu”, buvau „suklaidinta dezinformacijos“.
Straipsnio autoriai tvirtino, jog menkinu natūralaus šeimos planavimo idėją, ir netgi išreiškė nuomonę, esą, manimi manipuliuoja korporacijos, siekiančios pelno iš prekybos kontraceptikais.
Vėliau „Forbes“ žurnalas rašė, kad visa ši istorija atskleidė mano stiprybę – įrodė, kad galiu atlaikyti ir gana stiprų smūgį.
Paprasčiausiai tokio smūgio aš ir tikėjausi. Taip pat tikėjausi ir bjaurių anoniminių komentarų internete, kuriuose buvau vadinama „buvusia katalike Melinda Gates“ arba „vadinamąja katalike Melinda Gates“.
Mano pirmoji reakcija buvo: „Negaliu patikėti, kad jie drįsta sakyti tokius dalykus“. Po kelių dienų apsiraminau ir susitaikiau. Supratau, kodėl Bažnyčia taip reaguoja. Bet nesutikau su jos pozicija. Kontraceptikai gelbėja milijonų moterų ir vaikų gyvybes. Tai medicininis faktas.
Keliaudama po neturtingiausius pasaulio kampelius sutikau daug moterų, gyvenančių su neteisybe. Jos ne tik labai sunkiai dirbo – jos labai sunkiai dirbo neapmokamus darbus.
Ką noriu pasakyti, sakydama neapmokamus darbus? Tai namuose atliekami darbai – pavyzdžiui, vaikų ar kita priežiūra, maisto gaminimas, valymas, apsipirkimas ir kitos pareigos, tenkančios šeimos nariui, kuriam už tai niekas nemoka. Vidutiniškai moterys praleidžia dvigubai daugiau valandų nei vyrai darydamos neapmoką darbą. Nėra pasaulyje tokios šalies, kur tokios atskirties nebūtų.
Tai reiškia, kad vidutiniškai moterys per gyvenimą neapmokamam darbui skiria septyneriais metais daugiau nei vyrai. Moterų, visą savo laiką skiriančių tokiam neapmokamam darbui, gyvenimo svajones sunaikina namų ruoša.
Mąstydama apie neapmokamo darbo koncepciją, permąsčiau, kas vyksta ir mano namuose. Noriu būti sąžininga – augindama vaikus, visada turėjau nuostabią ilgalaikę pagalbą rūpinantis buitimi, tačiau puikiai suprantu neapmokamo darbo pusiausvyros trūkumą, nes atpažįstu jį ir savo namuose. Jis egzistuoja!
Auginti vaikus – labai sunkus darbas: vežioti juos į mokyklą, pas gydytoją, į treniruotę, dramos būrelį, kartu ruošti namų darbus, gaminti maistą, rūpintis, kad šeima neatitoltų nuo giminių ir draugų, organizuoti gimtadienius ir kitas šventes. Būdavo momentų, kai išsekusi iki negalėjimo ateidavau pas Billą ir paprašydavau: padėk.
Kai 2001 metų rudenį Jenn pradėjo lankyti darželį, jis buvo už 40 minučių kelio, taigi, puikiai supratau, kad teks du kartus per dieną važinėti pirmyn ir atgal. Kai Billui pasiskundžiau, kiek laiko teks praleisti automobilyje, jis pareiškė: „Juk ir aš galiu ją vežioti“. Negalėjau pasitikėti, kad jis toks geranoriškas. Ir pradėjo Jenn vežioti į darželį – du kartus per savaitę.
Praėjus geroms trims savaitėms, pradėjau pastebėti, kad mano vežiojimo dienomis savo vaikus atveža vis daugiau tėčių. Taigi, priėjau prie vienos mamos ir pasakiau: „Ei, kaip sekasi? Kiek daug tėčių“. Ji atsakė: „Pamatę Billą, namie pareiškėme saviškiams – Billas Gatesas savo vaiką atveža į darželį, galėtum ir tu“.
Po kelerių metų vėl pastebėjau, kad po vakarienės lieku paskutinė virtuvėje, ir tvarkau mūsų penkių paliktą betvarkę.
Labai supykau ir pareiškiau: „Niekas neišeina iš virtuvės, kol mama neišeina iš virtuvės“. Būti mama tai nereiškia valyti ir tvarkyti, kai kiti šeimos nariai užsiima, kuo panorėję. Billas ir vėl mane palaikė – ir tapo tuo, kuris plauna indus, nes daugiau niekas kitas to nepadaro taip, kaip reikia.
Dabar greičiausiai kai kurie iš jūsų svarsto: „O ne – ši privilegijuota poniutė nebenori likti paskutinė virtuvėje. Bet jai nereikia keltis prieš patekant saulei. Ji turi, kas jai padeda“.
Žinau, žinau. Apie savo gyvenimą kalbu ne todėl, kad tai problema, o todėl, kad toks mano požiūrio taškas į problemą.
Lyčių pusiausvyros nebuvimas neapmokamo darbo srityje – man labai svarbi tema iš dalies dar ir dėl to, kad tai daugybę moterų vienijanti našta.
Galiausiai kiekvienos neapmokamo darbo diskusijos paslėptoji tema – lygybė santykiuose.
Kai susilaukiau Jenn, mūsų santuokoje pasijutau labai vieniša. Tuo metas Billas buvo „Microsoft“ vadovas. Jis buvo labai užsiėmęs, visiems jo reikėjo, tad maniau: na gerai, galbūt jis vaikų norėjo teoriškai, bet ne praktiškai.
Susituokę persikėlėme į gražius šeimai pritaikytus namus, kuriuos išsirinkau, kai susižadėjome. Jam toks variantas tiko, bet praėjus pusantrų metų mes jau kėlėmės į didžiulius namus, kuriuos Billas pradėjo statyti, kai dar buvo viengungis.
Aš pernelyg nenorėjau ten keltis. Tiesą sakant, nemaniau, kad kartu su Billu tuo metu buvome tame pačiame santykių knygos puslapyje, tačiau paprasčiausiai nebuvo laiko apie tai galvoti ir kalbėti.
Taigi, prie viso to, manau, kad išgyvenau ir asmeninę krizę. Ir ji mane privertė išsiaiškinti, kas aš, ir ką noriu daryti.
Jau nebebuvau kompiuterių verslo vadovė. Buvau mama, su mažu vaiku ant rankų, ir labai užimtu ir daug keliaujančiu sutuoktiniu. Mes kraustėmės į didžiulį namą. Man rūpėjo, ką apie mane pagalvos žmonės, nes tas namas nebuvau aš. Štai, kur buvai, kai pradėjome drauge kopti į lygiavertės partnerystės kalną.
Per tuos 20 metų nuveikėme labai daug. Billas dažnai per interviu sako, kad visur, kuo tik beužsiėmė, jis visada stengėsi būti partneris. Tai tiesa, bet jis ne visada buvo lygiavertis partneris. Jis turėjo išmokti būti lygiavertis, o aš išmokau, kaip užaugti ir taip pat būti lygiaverte.
