Žmogaus prigimtis diktuoja norą žinoti, tačiau kartais tai, ką sužinome, yra taip keista ir taip prieštaringa, kad pakeičia mūsų požiūrį apie pasaulį. Pažvelkime į kai kuriuos atvirus prisipažinimus, su kuriais būtent taip ir nutiko.
Knyga „Diana: Her True Story in Her Own Words“
Britai yra pametę galvas dėl savo karališkosios šeimos ir dažnai atrodo, kad jau neliko jokių paslapčių, tačiau šis tas jos gyvenime vis tik liko neatskleista ir sudomino visą pasaulį. Tai knyga „Diana: Her True Story in Her Own Words“ (angl. Diana: tikroji istorija jos pačios žodžiais“).
Autorius Andrew Mortonas pažinojo Dianą, bet savo tyrimą atliko slapta. Jis naudojosi tarpininku, kuris uždavinėjo jai klausimus ir įrašytus princesės atsakymus perdavė A. Mortonui. Kai knyga atsidūrė knygynų lentynose, ji nebuvo tokia žavinga, kaip tikėtasi. Tai buvo vienišumo, minčių apie savižudybę istorija. Tai buvo moters, kurios širdį sudaužė vyro neištikimybė, istorija. A. Mortonas „New York Post“ rašė, kad princesei Dianai nuolat nerimą kėlė „pilkai vilkintys vyrai“ – įtartini asmenys, siejami su britų slaptąja tarnyba.
Iš pradžių buvo manoma, kad šių itin asmeninių detalių šaltinis buvo įvairūs draugai, šeima ar kiti princesei artimi asmenys. Tik po tragiškos Dianos mirties A. Mortonas nusprendė dar kartą išleisti knygą ir šį kartą papildė ją princesės atsiųstų įrašų iššifruotomis stenogramomis. Tai dar kartą šokiravo pasaulį. A. Mortonas buvo išvadintas blogiausiu melagiu, sulaukė ne tik apjuodinimo, bet ir rimtos neapykantos.
Iki tol, kol pasirodė patys įrašai ir visi pagaliau suvokė, kad tai buvo pačios princesės Dianos žodžiai. Tai tiesiog vėrė širdį.
Knyga „LaToya: Growing Up in the Jackson Family“
Nuo tų laikų, kai pasirodė grupė „Jackson 5“, visuomenė nepaliovė žavėtis Jacksonų šeima. Ir tai tęsėsi iki tada, kai dienos šviesą išvydo LaToyos Jackson knyga „LaToya: Growing Up in the Jackson Family“ (angl. LaToya: augti Jacksonų šeimoje). Tada pasaulis suprato, koks sėkmės ir tėvo, negailestingai savo vaikus stūmusio jam pačiam norima kryptimi, padarytos žalos mastas.
Ji papasakojo ir tikrai baisių dalykų, kurie nutiko tėvui primygtinai siekiant sėkmės. Ji atsivėrė apie tėvo emocinį, fizinį ir seksualinį smurtą. Leidiniui „Chicago Tribune“ L. Jackson pasakojo, kad tėvų atsisakymas susitikti su ja, jos broliais bei seserimis, ir aptarti tai, kas nutiko, galų gale paskatino ją parašyti knygą, nes tai ji suvokė kaip galimybę judėti toliau ir atitaisyti padarytą žalą.
Po pirmosios knygos pasirodė dar kelios, tarp jų ir „Starting Over“ (angl. Pradėti iš pradžių). Pastaroji knyga sukėlė naują šoko bangą, mat dainininkė detaliai pasakojo apie savo pabėgimą iš vienos smurto situacijos į kitą, kurioje atsidūrė su savo vadybininku ir buvusiu sutuoktiniu Jacku Gordonu.
Kai šis jos gyvenimo etapas baigėsi, L. Jackson pasakė: „Gyvenimas yra absoliučiai nuostabus“.
„The Maiden Tribute of Modern Babylon“
Greičiausiai niekada nesate girdėję Williamo Thomaso Steado, tačiau tikrai girdėjote jį pražudžiusią nelaimę – laivo „Titanikas“ tragediją. Tai buvo neįtikėtinai įspūdinga asmenybė, pakeitusi Viktorijos laikų visuomenės veidą. Kaip teigia „The Telegraph“, būtent W. T. Steadas yra tiriamosios žurnalistikos pradininkas. Jis nesiųsdavo kitų, kad atliktų juodą darbą. Jis pats jį atlikdavo.
1885 metais W. T. Steadas slapta prasibrovė į Londono nusikalstamo pasaulio užkulisius, kad nusipirktų jauną nekaltą mergaitę. Tai buvo trylikos metų Eliza Armstrong, kurią jos pačios motina pardavė už penkis svarus.
Tada jis pradėjo spausdinti straipsnių seriją pavadinimu „The Maiden Tribute of Modern Babylon“. Joje jis atskleidė visą industriją, kurioje sukiojęsi vyrai sutardavo su gydytojais, kurie patikrindavo mergaites, kad galėtų patvirtinti jų nekaltybę. Suprantama, mandagioji visuomenė buvo pasibaisėjusi ir pasipiktinusi. Netrukus šioje istorijoje įvyko netikėtas posūkis – parlamentas padidino amžių, nuo kada mergina gali sutikti turėti lytinius santykius, tačiau pats W. T. Steadas buvo suimtas ir kalėjime praleido tris mėnesius.
Kodėl? Nes jis kalbėjosi tik su mergaitės motina ir negavo jos tėvo sutikimo ją nusipirkti. Šis teismas taip pat buvo jam kaip bausmė už tai, kad visuomenėje sukėlė tokį sumaištį. Tačiau į tai pats žurnalistas žiūrėjo labai ramiai ir kasmet įkalinimo dieną švęsdavo apsivilkdamas savo kalinio uniformą.
Knyga „Going Clear“
Kiekvienas nescientologas sutiks, kad scientologija – keistas dalykas. Ir tą keistumą leidžia religijos laisvė bei itin planus „religijos“ apibrėžimas. Praskleisti paslapties šydą nusprendė Lawrence’as Wrightas, 2013 metais išspausdinęs knygą „Going Clear“. Netrukus HBO pagal ją pastatė serialą.
Po 2015 metų filmų festivalio „Sundance“ visų dėmesys buvo nukreiptas į aktorius Tomą Cruise’ą ir Johną Travoltą. Jie buvo scientologijos autoritetai, todėl tyla apie į dienos šviesą išlindusius juodulius buvo nepriimtina, sakė L. Wrightas leidiniui „Variety“. Tyla reiškia sutikimą. L. Wrightas pareiškė: „Mes laikome tokius žmones, kaip Tomas Cruise’as ir Johnas Travolta bei kiti, atsakingais už pokyčių bažnyčios viduje nereikalavimą“.
T. Cruise’as ir J. Travolta nepuolė atsisveikinti su scientologija, tačiau „Going Clear“ neabejotinai padėjo atskleisti visus tuos keistus dalykus, kurie vyksta už uždarų scientologijos bažnyčios durų. Prie to prisidėjo ir aktorės Leah Remini, kuri po 34 metų paliko scientologus, išsakyta atvira kritika šiai organizacijai. Ji nusprendė padėti iš jos pasprukti ir kitiems to norintiems.
Knyga „Black Like Me“
Johnas Howardas Griffinas gimė 1920 metais ir penkiolikos metų išvykęs į internatinę mokyklą Prancūzijoje buvo šokiruotas – kavinė čia nebuvo atskirta. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis kovojo prieš nacius prancūzų gretose ir buvo šrapnelio laikinai apakintas. Kol sveiko, J. H. Griffinas nusprendė norintis suprasti, ką reiškia šeštame dešimtmetyje gyventi Amerikos pietuose. Tiksliau tariant, ką reiškia čia būti juodaodžiu žmogumi.
Padedamas dermatologo, jis pasitamsino odą, nusiskuto galvą ir patraukė į pietus. Apie savo patirtį J. H. Griffinas rašė: „Pragare negali būti labiau vieniša ir beviltiška“.
1961 metais dienos šviesą išvydo jo knyga „Black Like Me“ (angl. Juodas kaip aš), kurioje jis visiškai atvirai papasakojo, ką matė. Tai buvo daugelio neapykanta ir vos kelių žmonių gerumas, stereotipai ir rasistinis užgauliojimas, neapykanta sau pačiam. Kai paaiškėjo jo tiriamoji žurnalistika, visa ši istorija buvo sutikta su dideliu pykčiu.
Jo atvaizdas buvo suniokotas gimtajame mieste Teksase, o jis pats ir jo šeima buvo priversti pabėgti į Meksiką, nes jiems grėsė susidorojimas. J. H. Griffinas skaitė šimtus paskaitų, bendravo su pilietinių teisių judėjimų vadais ir vos neprarado gyvybės po to, kai jį užpuolė Kukluksklano nariai. Aštuntajame dešimtmetyje jis liovėsi kalbėjęs – sakė, kad yra svarbesnių už jo baltąjį balsą nuomonių, ir dabar metas išgirsti jas.
Knyga „Not That Kind of Girl“
Kai Lena Dunham išleido savo knygą „Not That Kind of Girl: A Young Woman Tells You What She's Learned“ (angl. Ne tokia mergina: jauna moteris pasakys, ką ji išmoko), tai galėjo būti dar vieni garsaus žmogaus memuarai. Vis dėlto, jie sulaukė daug dėmesio dėl skyriaus, kuriame, anot žiniasklaidos, tiksliai atpasakojama tai, kaip ji jaunystėje seksualiai tvirkino savo jaunesnę seserį.
Vertinimai buvo itin prieštaringi. Nors dešiniųjų pažiūrų žiniasklaida laikėsi nuomonės, kad L. Dunham knygoje aiškiai aprašoma tvirkinamojo pobūdžio situacija, tačiau kai kurie vaikų psichologai laikėsi nuomonės, kad taip nėra. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Atsirado tokių, pavyzdžiui kairiųjų pažiūrų feministės, kurios perėmė kaltinimų estafetę ir tvirtino, kad L. Dunham, būdama jauna, baltaode ir turtinga, naudojasi privilegija vengti atsakyti į iškeltus klausimus, kas kitiems būtų katastrofiška.
Tada L. Dunham ėmėsi veiksmų. Socialiniame tinkle „Twitter“ ji užsipuolė visus, kurie kalbėjo prieš ją. Deja, tai problemos neišsprendė. Net ir palaikoma psichologų, kurie tvirtino, kad knygoje aprašytas incidentas apibūdina visiškai normalų vaikystės elgesį, ji vis tiek buvo kritikuojama už tai, kad sesers tvirkinimo nevertina rimtai. Tada L. Dunham atsiprašė (juokais panaudojo terminą „seksualinė plėšrūnė“). Tačiau nepaisant atsiprašymo, dauguma žmonių sutiko, kad skaityti visa tai nebuvo labai malonu.
Knyga „If I Did It: Confessions of the Killer“
Jeigu kalbėtume apie labiausiai neapgalvotą atsivėrimą, tai toli jo ieškoti nereikės – tai Orenthalo Jameso Simpsono knyga „If I Did It: Confessions of the Killer“ (angl. Jeigu aš tai padariau: žudiko išpažintis). Kai knyga pasirodė praėjus daugiau nei dešimtmečiui po to, kai O. J. Simpsonas buvo išteisintas dėl brutalaus Nicole Brown Simpson ir Rono Goldmano nužudymo, ji sukėlė nacionalinį furorą. Atšaukta 2006 metais, ji pagaliau buvo išspausdinta 2007 metais ir aprašė būtent tai, ko ir galima tikėtis iš pavadinimo. Jeigu jis tai padarė… štai kodėl ir kas „nutiko“.
„Vanity Fair“ gavo vieną pirmųjų kopijų ir turėjo galimybę pirmasis pažvelgti į hipotetinį prisipažinimą, apibūdinantį košmariškus santykius ir auka tapusį O. J. Simpsoną. Jis netgi aprašo, kaip (įsivaizduojamas) draugas vardu Charlie prasitaria apie nuolat švenčiančią Nicole, O. J. Simpsonas apsimauna pirštines ir eina į namus galvoje turėdamas tik vieną mintį.
Ar reikia stebėtis, kad tai tapo viena prieštaringiausių ir skandalingiausių praėjusio dešimtmečio knygų? „The Guardian“ rašė, kad iš esmės nei vienas, perskaitęs šią knygą, nepajėgė galvoti, kad jis nekaltas. Tai koks tuomet tikslas? Galbūt O. J. Simpsonas tiesiog norėjo vėl atsidurti dėmesio centre?