Yoko Ono yra ir menininkė, ir muzikantė, ir atlikėja, ir svajotoja, ir dar daugybė vaidmenų viename. Vienas iš labiausiai išsiskiriančių jos bruožų yra originalumas ir drąsa atsiriboti nuo visko, kas jai nepriimtina, elgtis tik taip, kaip nori pati: ar tai būtų jos netradicinė muzika, ar meno pasirodymai.
Per interviu „Interview Magazine“ ji yra sakiusi, kad savęs vien menininke nelaiko: „Esu moteris. Žmogus. O tai apima daugybę situacijų“.
Yoko Ono kalbėjo ir apie tai, kaip ją priima publika, kaip ji išmoko po J. Lennono mirties susitvarkyti su sunkumais: „Tam tikra prasme buvau viena... Žmonės manęs nevertino. Tiesą sakant, kaip reikiant savimi didžiuojuosi, kad, nepaisant visko, išgyvenau“.
Kaip ten bebūtų, iš tiesų Yoko Ono – ne vien J. Lennono gyvenimo meilė ir išskirtinio talento menininkė. Kviečiame su šia neeiline asmenybe susipažinti iš arčiau. Jos istorija išties primena intriguojantį filmą.
Sudėtinga vaikystė
Yoko Ono kilusi iš pasiturinčios ir kilmingos japonų šeimos. Ji gimė 1933 metų vasario 18 dieną Tokijuje. Remiantis „Biography“ duomenimis, ji turi du jaunesnius brolius, o Jungtinėse Valstijose atsidūrė būdama vaikas, nes ten jos tėvas gavo darbą banke. Nors ir gimė privilegijuotoje šeimoje, Yoko Ono vaikystė nebuvo laiminga. Per interviu ji yra sakiusi, kad tuomet jai stigo tiek meilės, tiek dėmesio.
Savo tėvą moteris prisimena kaip laisvos sielos žmogų, dievinusį muziką ir grojusį pianinu. Tiktai dukrai skirti daug laiko jis negalėjo. Kai Yoko Ono išreiškė norą išmokti groti pianinu, tėvas ją atgrasė, pareikšdamas, kad jos rankos tam per mažos. Tada mergaitė pareiškė būsianti kompozitorė. Tėvui ir tai pasirodė prasta mintis, nes tuo metu muziką kuriančių moterų buvo labai mažai.
Laimei, mergaitės tėvo skepticizmas nepalaužė, ji ir toliau darė tai, kas ją domino labiausiai. Yoko Ono mama taip pat buvo arši dukros kritikė, tačiau jos kritikos strėlės daugiausiai buvo nukreiptos į mergaitės išvaizdą.
Karo siaubas
Šeimos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė Antrasis pasaulinis karas. Kaip rašo „Vulture“, karas fiziškai atskyrė šeimos narius. Situacija tapo itin sudėtinga, kai Yoko Ono, jos mama ir kiti šeimos vaikai po 1945 metų Tokijo bombardavimų buvo priversti ieškoti prieglobsčio bunkeryje.
Stigo maisto, tad jie buvo priversti ieškoti būdų, kaip prasimaitinti, neretai likdavo ir visai alkani. Kaip rašė „Rolling Stone“, Yoko Ono ir jos šeima pažinojo per karą mirusių žmonių, kurie iš bado privalgė nuodingų grybų. Vėliau ji pridūrė: „Pamenu tą alkį. Žinau, kaip sunku jausti nuolatinį alkį“.
Kai neturėdavo ką valgyti, tiek save, tiek brolius bandydavo įtikinti, kad jie nėra alkani.
Yoko Ono tėvas buvo sučiuptas ir tapo karo belaisviu. Šeima apie jo buvimo vietą nieko nežinojo beveik metus. Net ir pasibaigus kariniam konfliktui, Yoko Ono vis dar jautėsi pasimetusi kultūriniame kontekste.
„Pamenu, kad nuėjus į kino teatrą labai stebino, jog visuose filmuose blogiukus vaidina azijiečiai. Įsijungus šviesoms susimąsčiau: nejaugi ir aš tokia?“, – yra sakiusi menininkė.
Visada jautėsi kitokia
Yoko Ono visada buvo kitokia ir tuo dabar didžiuojasi. Ji buvo pirmoji moteris, įstojusi studijuoti filosofijos į Gakushuin universitetą. Tik studijų ten nebaigė, persikėlė į Sarah Lawrence koledžą Niujorke. Ir čia mokslų pabaigti nepavyko – koją pakišo meilės reikalai.
Yoko Ono visą gyvenimą traukė menai, ji noriai mokėsi. Pirmasis jos mokytojas buvo puikiai žinomas menininkas La Monte Youngas. Tik pirmųjų moters bandymų kurti meną publika nesuprato, smerkė jį kaip pernelyg progresyvų ir pretenzingą. Net būdama maža mergaitė Yoko Ono niekada nesulaukė palankaus įvertinimo. Užsiminusi, kad norėtų būti rašytoja, sulaukė mokytojų verdikto, esą jos darbai „pernelyg sudėtingi“.
Yoko Ono itin žavėjosi publiką tiesiogiai įtraukiančiu menu, sukūrė projektą „Painting to Be Stepped On“ (Paveikslas, ant kurio galima užlipti). Ir tai tikrai buvo tai, ką byloja pavadinimas: tie, kas ėjo pro tuščią paveikslą, buvo pakviesti žengti žingsnį ir tapti jo dalimi.
Vieniša ir nepritampanti
Kaip rašoma knygoje „Yoko Ono: Collector of Skies“, Yoko Ono mokykloje labai išsiskyrė iš savo bendramokslių. Labiausiai dėl to, kad nebijojo uždavinėti klausimų ir drąsiai reikšti savo nuomonę. Japonijos visuomenėje įprasta, jog vaikai vyresniųjų akivaizdoje elgiasi paklusniai ir nuolankiai. Tik Jungtinėse Valstijose vaikystėje kurį laiką pagyvenusi Yoko Ono buvo įpratusi elgtis kitaip. Žinoma, tai jai tikrai nepadėjo pritapti ar tapti populiariai. Pati menininkė yra sakiusi: „Mokykloje jaučiausi siaubingai vieniša. Neturėjau nė vieno draugo“.
Vieną dieną Yoko Ono mama nusprendė dukrą perkelti į kaimo mokyklą, kur ji ir jos brolis susidūrė su patyčiomis – vaikai vienmečių buvo engiami kaip atvykėliai iš miesto. Brolis spaudimo neatlaikė ir mokyklą metė, o Yoko Ono buvo užsispyrusi ir kiekvieną dieną, kad ir kaip būdavo sunku, eidavo į pamokas.
Net ir vėliau, kai jau gyveno Niujorke, kūrėjos neapleido jausmas, kad ji savo šeimos balta varna. Ji yra sakiusi, kad vėliau įvyko svarbus lūžis, kuomet ji suprato, kad būti kitokia „nėra jau taip blogai“, ir ėmė save priimti tokią, kokia yra.
Nusprendė klausyti širdies
Yoko Ono gyvenime niekada nebijojo rizikuoti. Sutikusi pirmąjį vyrą – kompozitorių Toshi Ichiyanagi – metė studijas koledže. Kaip rašė „Los Angeles Times“, abu stengęsi palikti žymę šeštojo dešimtmečio Niujorko meno pasaulyje. Merginos tėvams šie santykiai nepatiko, nes Toshi buvo kilęs iš ne tokios geros šeimos. Kad ir kaip bandė įtikinti, kad pasirinko gerą vyrą, pastangos nuėjo veltui.
Tiesą sakant, tėvai netgi pagrasino jos išsižadėsią, jeigu ji nenutrauks šių santykių.
Yoko Ono tėvams nepakluso ir nusprendė klausyti širdies. 1956 metais ji ištekėjo. Menininkė yra sakiusi, kad gyvenimas su vyru niekada nemiegančiame Niujorke jai pagaliau suteikė taip svajotą komfortą.
Psichinės sveikatos bėdos
Kaip rašė „Stanford News“, Yoko Ono XX amžiaus septintą dešimtmetį pakėlė prieš save ranką. Tuo metu kūrėja išgyveno sunkų metą, atrodė, kad jos darbai nesulaukia tiek dėmesio, kiek yra verti.
Sunerimę šeimos nariai nusprendė ją nusiųsti į psichiatrinę ligoninę, kur jai turėjo būti suteikta reikiama pagalba. Knygoje „Yoko Ono: Collector of Skies“ teigiama, kad tuo metu menininkė jautė, jog nebegali savarankiškai susitvarkyti su savo jausmais ir mintimis: „Mano gyvenime tuo metu dėjosi tikra emocinė beprotybė. Jaučiausi prislėgta. Tuo metu atrodė, kad pagalba ir priežiūra iš šono – geriausia, kas man gali nutikti“.
Psichiatrijos klinikoje menininkę aplankė džiazo muzikantas Anthony Coxas – žmogus, kuris labai gerai žinojo, kaip ją priversti pasijusti geriau. Artimą ryšį kūrėjai palaikė ir tada, kai Yoko Ono baigė gydymo kursą ir buvo išleista namo. Galiausiai Yoko Ono įsimylėjo A. Coxą, vėliau jie susituokė. Nepaisant skaudžių skyrybų, Yoko Ono ir jos pirmasis vyras Toshi Ichyanagi visą gyvenimą išliko artimi bičiuliai.
Dešimtmečius nebendravo su savo vienintele dukra
Yoko Ono ir Anthony Coxas išsiskyrė 1962 metais. Jų skyrybos buvo sunkios ir sudėtingos, galiausiai muzikantas su poros dukra Kyoko ryšius su Yoko Ono nutraukė. Kaip rašė „The Guardian“, menininkė savo dukros nematė daugybę metų – nuo tada, kai Kyoko buvo aštuoneri, iki tada, kai jai sukako 31 metai.
Kai Yoko Ono ištekėjo už Johno Lennono, abu nusprendė bet kokia kaina surasti Kyoko ir „daug kartų vyko iš Amerikos į Angliją, Daniją ir Ispaniją“, kol galiausiai kreipėsi į teismą dėl globos teisių JAV Mergelių salose, kur buvo nagrinėjama Yoko Ono ir A. Coxo skyrybų byla. Yoko Ono ir J. Lennonas bylą laimėjo, bet A. Coxas išsivežė dukrą į Teksasą, o galiausiai iš viso dingo.
XX amžiaus devintą dešimtmetį Yoko Ono savo vienintelei dukrai parašė atvirą laišką: „Visus tuos metus nebuvo nė dienos, kad tavęs siaubingai nesiilgėčiau. Tu visada buvai, esi ir būsi mano širdyje. Nepaisant to, daugiau nebebandysiu tavęs rasti, nes gerbiu tavo privatumą“.
Menininkė dar pridūrė, kad labai norėtų iš Kyoko sulaukti bent kokio nors atsakymo ir kad ją labai myli. Yoko Ono rašė: „...neturėtum jaustis kalta, jeigu nuspręsi su manimi nesusisiekti. Mylėsiu, gerbsiu ir palaikysiu tave amžinai“.
Yoko Ono ir Kyoko pagaliau susitiko 1997 metais, tada Kyoko susipažino su savo netikru broliu Seanu Lennonu. Kyoko jau buvo ištekėjusi, turėjo vaiką, tad Yoko Ono sužinojo esanti močiutė. Šiandien motina ir dukra palaiko nuolatinį ryšį.
Yoko Ono muzikai prireikė laiko rasti kelią į žmonių širdis
Nors Yoko Ono apsėsta muzikos nuo mažų dienų, jos darbai tikrai ne iš karto sulaukė dėmesio. Daug metų jos performansai ir netradicinis muzikinis stilius sulaukdavo „patyčių, kritikos ir netgi pykčio“.
Nepaisant sunkumų, Yoko Ono visada buvo įsitikinusi savo darbų verte ir svarba, nors to įrodymų iš išorės ir trūko. Jai itin patikę dirbti su vyru J. Lennonu, menininkė jaučia ypatingą dėkingumą visiems, kurie vertina jos dainas, parašytas kartu su „The Beatles“ lyderiu.
„Pirmuosius albumus, kuriuos įrašiau su Johnu Lennonu – „Two Virgins“ ir „Life With the Lions“ – mes vadinome „Unfinished Music“. Manau, kad ta idėja šiuo tuo virto: kai turi konkrečių muzikinių idėjų, gali drąsiai į jas įtraukti daugiau žmonių“, – yra sakiusi Yoko Ono.
Bėgant metams, Yoko Ono ir toliau eksperimentavo su savo darbais, išbandė dar daugiau netradicinių muzikos formų. Teigia pastebėjusi, kad daug žmonių nedvejoja jos kūrybai skirti piktų žodžių. Laimei, ta nemaloni kritika nuo jos - kaip vanduo nuo žąsies, nes jos tėtis buvęs itin griežtas muzikantas.
Vėliau Yoko Ono muzika pagaliau rado savo gerbėjų, jai teko bendradarbiauti su tokiais populiariosios muzikos kultūros garsiausiais vardais kaip Lady Gaga. Yoko Ono yra sakiusi: „Aišku, tai mano arogancija, bet visada maniau, kad mano muzika puiki“.
Vieši kaltinimai
Tačiau daugumai Yoko Ono žinoma ne kaip menininkė, o kaip legendinės grupės „The Beatles“ ardytoja. Tik tai netiesa, tikrosios grupės išsiskyrimo priežastys visai kitos ir žymiai sudėtingesnės.
Nepaisant to, bitlų gerbėjams ji tapo atpirkimo ožiu. Pačią Yoko Ono tokie kaltinimai kaip reikiant glumino: „Jausmas labai bjaurus, nes mane kaltina dalykais, kurių nepadariau – aš tikrai neišardžiau „The Beatles“. Tarsi sėdėčiau kalėjime, nors nieko blogo nepadariau“.
Neutralizuoti visas tas neigiamas emocijas Yoko Ono išmoko ėmusi besąlygiškai mylėti save: „Atėjo suvokimas, kad, jeigu niekas kitas manęs nemyli, turiu mylėti pati save“. Bėgo laikas, ir Yoko Ono pavyko pataisyti santykius su bitlais. Paulas McCartney jai negaili gerų žodžių: „Ji tikrai kieta. Visada galvojau, kad jeigu Johnas ją taip myli, tai ne veltui. Jis juk ne kvailas“.
Net keli persileidimai
Yoko Ono teko patirti net kelis persileidimas. Vienas iš jų įkvėpė Johno Lennono ir Yoko Ono albumą „Life With the Lions“.
XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Yoko Ono atsidūrė ligoninėje – jai grėsė persileidimas. Vyras nuo jos nesitraukė nė akimirkai, o visus jausmas perkėlė į dainas. Tos dainos galiausiai sudėtos į „Life With the Lions“.
Deja, nėštumas nutrūko, pora pasirūpino, kad jų taip ir negimęs sūnus – Johnas Ono Lennonas II – būtų deramai palaidotas. Maždaug tuo metu J. Lennonas teisme prisipažino kaltas laikęs kanapių, nors pora ir tvirtino, kad tai buvo kanapių sodinukai. Jo advokatas tikino, kad per policijos reidą patirtas stresas galėjo paskatinti Yoko Ono persileidimą.
1975 metais būdama 42 metų ir iki tol patyrusi tris persileidimus Yoko Ono pagimdė sūnų Seaną Lennoną. „Jaučiuosi iš laimės pakilęs aukščiau „Empire State Building“, – tuo metu džiaugsmą dėl antro sūnaus gimimo apibūdino muzikantas.
Performansų menas – sena Yoko Ono meilė
Yoko Ono dievina visas įmanomas meno formas. Jai menas tai grožis, kažkas, kuo reikia žavėtis, ką reikia garbinti. Tik jos pačios kūriniai daugumai sunkiai suprantami. Avangardinio meno kūrėja neretai sulaukdavo audringų reakcijų. Pavyzdžiui, vienas iš geriausiai žinomų jos projektų – performansas „Cut Piece“. Jo metu žiūrovų prašyta atsikirpti dalelę Yoko Ono drabužių. Viso proceso metu menininkė išliko rami ir stoiška.
„Cut Piece“ debiutavo XX amžiaus septintąjį dešimtmetį, tačiau taip papiktino vieną jo žiūrovą Japonijos Kioto mieste, kad šis praktiškai su žirklėmis puolė menininkę. Kai kūrinys buvo atliekamas kitos menininkės vienuolyno aplinkoje, žiūrovai buvo giliai sujaudinti ir atviriau priėmė meną. Yoko Ono tada sakė: „Išvengta bet kokios seksualinės konotacijos, liko tik filosofinė konotacija, liko tik pozityvioji pusė, o tai ir pasiekė tikslą“.
Meno ekspertai sutinka, kad Yoko Ono darbai svarbūs ir dažnai tai yra stiprus atsakas į smurtą. Yoko Ono aiškina: „Noriu kovoti su blogiu pasitelkusi metodus, kurių blogis nepažįsta, tad ir nežino, kaip su jais kovoti“.
Sveikatos bėdos
Nieko keisto, jog Yoko Ono šiuo metu jau nebe tokia stipri, kokia buvo anksčiau. Garbaus amžiaus menininkei reikia vis daugiau pagalbos.
Pasirodė pranešimų, kad namuose viena ji nebeišsiverčia. Be to, pastaraisiais metais menininkė ir muzikantė ne kartą buvo pastebėta sėdinti neįgaliojo vežimėlyje.
Nors daug apie savo sveikatą kūrėja nekalba, 2017 metais per apdovanojimų ceremoniją sakė: „Ačiū, visiems labai ačiū, esu labai dėkinga, liga mane labai daug ko išmokė. Dėkoju už tai likimui“. Daugiau detalių apie ligą, su kuria tenka gyventi, ji nepateikė. Sklandė gandai, kad 2016 metais menininkė patyrė insultą, bet sūnus tviteryje šią informaciją paneigė. 2020 metais Ellliotas Mintzas – artimas Yoko Ono draugas, kuris yra ir jos atstovas spaudai, sakė, kad menininkės siela gyvybinga kaip niekada: „Žinoma, ji sulėtėjo – tai natūralu, sulaukus tokio amžiaus, bet jos protas aštrus kaip niekad“.