Ch. Brennan, kurią filme vaidina Katherine Waterstone, pasakoja, kad 2011 metais miręs S. Jobsas realiame gyvenime buvo panašus į grėsmingą monstrą. Nepaisant teigiamo tėvystės testo, jis neigė esąs kūdikio tėvas. Vaiko išlaikymui mokėjo skatikus, nors gyveno milijonieriaus gyvenimą. Viena iškiliausių savo laikmečio figūrų leido sau skleisti melą, esą jo moteris jam buvo neištikima…
Ch. Brennan šiais metais išleistoje savo knygoje „The Bite In The Apple: A Memoir Of My Life With Steve Jobs“ rašo: „Toli nuo namų mokyklos parkas Steve'ui ir man atrodė tarsi namai – tai vienintelė priežastis kaip galėčiau paaiškinti mūsų sprendimą mokyklos teritorijoje išbandyti LSD. Mes naiviai tikėjome, kad tai puiki idėja, bet mūsų laimei parkas buvo didelis ir šeštadienį palaimingai tuščias.
Šiek tiek prisimenu, kaip iš kišenės išsitraukiu dvi susuktas dozes, galvodama, kad galėtume pasidalinti viena. Tačiau kiekvienas nurijome po atskirą. Tada mes laukėme – tai buvo pirmas kartas Steve'ui ir jis atrodė išsigandęs. Netikėtai jis man pradėjo aiškinti, kad turiu jam liepti „nesipūsti“, jeigu jis imtų „reikštis“. Jis norėjo, kad aš pabandyčiau, kad būčiau pasiruošusi suvaldyti „tai“. Pasiruošusi kam? Neturėjau supratimo. Tada suveikė LSD.
Po daugelio metų, kai Steve'as buvo vedęs, aplankiau jį. Mūsų dukrai Lisai buvo apie trylika, o Steve'o sūnus Reedas dar buvo visai kūdikis. Mes buvome prie jo namo Palo Alte, Kalifornijoje, kai jis, be jokio įspėjimo, išpyškino man bjauriausius, siaubingiausius komentarus, kad esu visiška nevykėlė. Aš netekau amo, tačiau Steve'o žmona Laurene šaukė jam liautis.
Tada prisiminiau pirmąją Steve'o dieną su LSD – ar jis baiminosi būtent to? Jis turėjo tada žinoti, kad gali šitaip nevaldyti savęs. Mano širdis plyšta dabar suvokiant, kiek daug jis tada suprato ir bandė nuslėpti.
Mūsų santykiai tęsėsi kol jis mokėsi koledže, mes gyvenome kartu bendrame name su Danieliu Kottke, kompiuterių inžinieriumi ir vienu pirmųjų „Apple“ darbuotojų. Tai buvo vienaaukštis namas Presidio Drive, netoli „Apple“ pirmojo biuro Kupertine, Kalifornijoje.
Steve'as norėjo savo bičiulio Danielio šalia, mat tikėjo, kad tai prasklaidys dėl nesutarimų tarp mudviejų tvyrančią įtampą. Mūsų santykiuose buvo šilto ir šalto. Plečiantis „Apple“ augo ir Steve'o suvokimas apie jam leistinas ribas. Jo elgesys iš paaugliško ir kvailo pasikeitė į akivaizdžiai patologinį.
Kai išeidavome pavalgyti, Steve'as iškoneveikdavo padavėjus tarsi demonas, išdėstydamas gero aptarnavimo esmę, pavyzdžiui, kad „jie turi būti matomi tik tada kai jų reikia“. Steve'as tapo nekontroliuojamai kritiškas.
1977 metų spalio pradžioje suvokiau, kad daugiau nebegaliu pakęsti mūsų santykių svyravimo. Mudu su Steve susitikinėjome nuo mokyklos laikų. Mes vienas dėl kito buvome pamišę, tačiau tuo pat metu negalėdavome vienas kito pakęsti. Siūliau Steve'ui pasukti skirtingais keliais, tačiau jis pasakė, kad negali ryžtis atsisveikinimui.
Mudviejų su Steve'u meilės naktys buvo tokios, kad praėjus maždaug penkiolikai metų jis apstulbino mane, nei iš šio, nei iš to paskambinęs ir padėkojęs už jas. Tuo metu jis buvo vedęs ir viskas, kas man atėjo į galvą, buvo mintis: „Oho, vyrai iš tiesų yra kitokie“.
Jis buvo teisus, mūsų meilės naktys buvo nuostabios, tačiau gyvenimas su Steve'u Kupertine nebuvo toks, kokio aš tikėjausi. Mes kartu smagiai pietaudavome ir praleidome nemažai gražių vakarų, bet negalėjome palaikyti emocinio artumo.
Tai priminė žaidimą „Gyvatės ir kopėčios“, kuriame Steve'as žaisdavo taip, kad bet kokia kaina pasiektų pergalę. Vilties teikiančius pakilimus keitė ekstremalūs nusileidimai. Tada sužinojau, kad laukiuosi.
Prireikė kelių dienų, kad pasakyčiau tai Steve'ui. Jo veidas bjauriai persikreipė. Jis pažvelgė į mane deginančiu žvilgsniu, paskui netaręs nei žodžio išlėkė. Žinau, kad paplitusi nuomonė, kad Steve'as paprašė manęs pasidaryti abortą. Pats Steve'as buvo cituojamas, esą taip sakė. Jis netgi aktyviai bandė įtikinti visus, kad aš miegodavau su kuo papuola. Nei viena, nei kita nėra tiesa. Tai tik tarnavo Steve'o tikslui atrodyti pakvaišusios moters auka, kuria jis tebuvo susižavėjęs, bet kurios niekada nemylėjo.
Labiau už viską norėjau viso labo pasikalbėti su Steve'u ir kartu priimti sprendimą. Vietoj to, jis kaltino mane, lyg tai būtų tik mano vienos reikalas. Vienu metu, jau buvau kaip reikiant nėščia, jis man pareiškė, kad jaučiasi taip, lyg būčiau pavogusi jo genus. „Apple“ vis labiau klestėjo ir jis pradėjo suvokti save kaip aukščiausios klasės produktą. Nedrįsau įsivaizduoti, kad Steve'as norėtų mane vesti. Iš visų jo veiksmų buvo aišku, kad jis pradėjo suvokti mane kaip keblumų keliantį nepatogumą.
Steve'as puikiai suprato bendrą vaizdą, tačiau aš net nenujaučiau, kad po trejų metų „Apple“ taps garsia visame pasaulyje ir kad mano nėštumas gali būti suvoktas kaip grėsmė Steve'o įvaizdžiui visuomenėje, taigi, ir „Apple“ prekės ženklui.
Manau, kad iki tol jie jau buvo spėję suprasti, kad Steve'as yra neprognozuojama asmenybė ir viešųjų ryšių košmaras. Tačiau pateikus jį reikiamoje šviesoje, galima romantizuoti kaip dorą genijų. Tad jie sukūrė talentingo ir gerai atrodančio žmogaus paveikslą. Viskas buvo dėl pinigų.
Jis tapo dar nemalonesnis. Jis man sakė: „Jeigu atiduosi šį vaiką įsivaikinimui, pasigailėsi“, „Niekada nesiruošiu tau padėti“. Netrukus atsisakiau nedidelio savo darbo „Apple“ ir gyvenau iš valstybės pašalpos, pradėjau valyti namus, kad nors kiek daugiau užsidirbčiau.
Porą kartų prašiau Steve'o pinigų, kad galėčiau išsinuomoti būstą, tačiau jis pakreipė galvą tarsi mažas berniukas, lyg turėčiau jį užjausti, ir pasakė: „Žinai, aš net nesikreipiu į „Apple“, kad apmokėtų mano su darbu susijusia išlaidas“.
Tada jis išsitraukė savo piniginę parodyti man mėnesio čekius. Toks buvo jo atsakymas. Jis netgi neprisiėmė atsakomybės pasakyti „ne“. Esu tikra, kad jam buvo patarta, kad teismo bylos atveju jis atrodytų nekaip, jeigu man būtų davęs pinigų.
Greičiausiai dėl to jis pradėjo visiems piršti mintį, kad aš miegojau su kuo papuola, o jis yra nevaisingas, kas reikštų, kad tai negali būti jo vaikas. Žmonės juo tikėjo manau todėl, kad jiems reikia herojaus. „Apple“ sekėsi, o Steve'as buvo nuostabus. Vieniša motina niekam nerūpėjo.
Kai gimė Lisa, Steve'as nepaskambino. Tikra to žodžio prasme, jaučiausi netekusi proto. Taip pat įžeista. Tik įsikišus senam draugui, kuris peikė jį už jo niekingą elgesį, po trijų dienų persigalvojo.
Jis atėjo į miegamąjį, kur sėdėjau laikydama kūdikį. Jis atsisėdo šalia manęs ant japoniškos lovos, nugaromis rėmėmės į sieną ir aš pradėjau verkti. „Net nežinau, ką man teks...“ Aš net neužbaigiau savo sakinio, kai Steve'as mane nutraukė. „Esi sausa ir švari, taigi, viskas tau gerai!“ – išrėžė jis grubiai. Tada išėjo.
Ši ypač keista reakcija mane išgąsdino. Vėliau aš supratau, kad gimimo modeliai kartojasi per kartų kartas. Steve'as buvo įvaikintas vos gimęs ir greičiausiai Jobsai taip sakė Steve'ui.
Prieš išeidamas jis prakalbo apie vardą. Mes susitarėme, kad bus Lisa. Kodėl Steve'as norėjo mūsų naujagimės vardą panaudoti savo naujos kompanijos naujam kompiuteriui „Apple Lisa“, nors neigė tėvystę, įžeidė ir paliko mus abi, buvo tas klausimas, į kurį atsakyti negalėjau. Tuo metu Steve'as tvirtino, kad tai reiškė „Local Integrated Software Architecture“ (angl. vietinės integruotos programinės įrangos architektūra), tačiau mes abu žinojome tiesą.
Mano pašalpos išmokos siekė 384 dolerius per mėnesį, o nuoma kainavo 225 dolerius, tad aptriušęs mažas nuomojamas būstas buvo viskas, ką mes galėjome sau leisti. Nesijaučiau saugi, neturėjau telefono ar automobilio. Tuo tarpu Steve'o advokatai mėgino surinkti tikėtinus įrodymus, kad vyrai pas mane patekti per langą ir kad Lisos tėvu galėtų būti kažkas kitas. Mane tai taip išmušė iš pusiausvyros, kad negalėjau aiškiai mąstyti.
Nežinau, kodėl jis staiga ėmė mėginti man dar labiau pakenkti, kai ėmiau mąstyti apie savo verslą, mėginau padaryti ką galiu dėl mūsų dukters. Vėlgi, viskas buvo dėl „Apple“ įvaizdžio viešumoje. Advokatai turėjo išsiaiškinti, kad geriausias būdas apsaugoti savo berniuko įvaizdį – priversti mane ir Lisą atrodyti tarsi neteisėtas paveldėtojas. Vieno iš daugybės siaubingų pokalbių telefonu tarp mudviejų aš riktelėjau: „Tu žinai, kad aš nemiegojau su kuo papuolė! Ir tu žinai, kad tai yra tavo vaikas!“ Mano nuostabai, kitoje linijos pusėje stojo visiška tyla. Daugiau apie tai negirdėjau nei žodžio.
Netrukus atsirado DNR tyrimai. Tai pakeitė žaidimo taisykles. Aš iš pat pradžių pašalpų formose tvirtinau, kad Steve'as yra mano dukters tėvas, todėl socialinio aprūpinimo skyrius kreipėsi į jį atlikti tyrimą. Tuo metu valstybė buvo galingesnė už „Apple“. DNR tyrimas nustatė tėvystę ir nurodė Steve'ui mokėti 385 dolerius per mėnesį vaiko išlaikymui (šią sumą jis suapvalino iki 500 dolerių), bei grąžinti valstybei visas išmokas, kurias gavau. Po mėnesio „Apple“ virto akcine bendrove. Steve'o turtas siekė milijonus.
1980 metais, kai Steve'as pradėjo kas mėnesį automatiškai man į sąskaitą daryti pavedimus, jis atėjo į mano namus, nei iš šio nei iš to, pasikalbėti su Lisa, kuriai dar nebuvo trejų metukų.
Jis atsisėdo su mumis ant grindų ir išdidžiai pareiškė Lisai: „Aš esu tavo tėvas“. Tai buvo tarsi Dartho Vaderio akimirka.
Paskui jis ėmė laukti atsakymo su plačia ir šiek tiek dirbtine šypsena veide. Žinojau, kad jis mėgino pasielgti teisingai, tačiau Lisa neturėjo supratimo, ką jis sako. Jis tiesiog pasakė: „Aš esu vienas svarbiausių žmonių tavo gyvenime“.